Politika Politika

«Ką JAV ketina mokyti žurnalistikos Baltijos šalyse? Kadrų jau nebėra!»

Vaizdo šaltinis: http://kinodramaturg.ru
 

Pabaltyjoje planingai kuriama informacinės konfrontacijos Rusijai įvedimo infrastruktūra. Pavyzdžiui, Rygoje šiam tikslui Šiaurės tarybos ministrų sąskaita planuojama sukurti Žurnalistinio meistriškumo centrą, o Vilniuje – struktūrą, kuri specializuosis „žiniasklaidos tyrimuose“. Savo ruožtu JAV ambasada Lietuvoje šį mėnesį paskelbė žurnalistų kursų pradžią, kurių tikslas – konfrontacija „Rusijos propagandai“. O Amerikos senatorius John McCain Latvijoje atidarė NATO Strateginės komunikacijos centrą, kuris, anot politiko, „padės paskleisti tiesą“ kaip atsvara Rusijos „propagandos ir dezinformacijos programai“. Ką mano apie šį „vakarų įsiveržimą“ į Baltijos respublikų media lauką vietinės rusiškos žiniasklaidos atstovai, portalas RuBaltic.Ru paklausė portalo BALTNEWS.LT šefo redaktoriaus Anatolijaus IVANOVO:

- Pone Anatolijau, ar tikrai JAV valstybės departamentui apsimoka skirti 500 tūkst. dolerių Pabaltijo žurnalistų apmokymams, tiksliau – jų kvalifikacijos kėlimui?

- Man gaila naivių amerikiečių! Pinigus be jokios abejonės pasidalins reikalingi žmonės, rezultatas bus lygus nuliui, tačiau ataskaitose bus surašyta, kad atliktas darbas reikalauja, greičiausiai, net ir didesnių lėšų, negu buvo skirta.

Aš asmeniškai seniai norėčiau paklausti būvusio Lietuvos švietimo ministro, liberalo pono Gintaro Steponavičiaus, kuris daug kalba apie Kremliaus propagandą: o kur jis ėjo Lietuvos švietimo ir mokslo ministro pareigas? Kodėl jis nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kodėl nesuteikė žmonėms galimybės mokytis žurnalistikos rusų kalba? Būtent šie žmonės dabar dirbtų taip, kaip juos apmokytų Lietuvos aukštojoje mokykloje, pagal Lietuvos programas. Nieko panašaus nebuvo padaryta, todėl aš nesuprantu, ką dabar mokys jankiai. Kol nebus pritraukti profesionalai, rezultato nebus, bet juk nėra profesionalų.

- Prieš keletą metų Jūs steigėt savo mokyklą – Eurazijos media laboratoriją. Tam pastūmėjo būtent jaunų kadrų stoka?

- Taip, jokia struktūra neruošia kadrų Lietuvos rusakalbei žiniasklaidai, todėl atsirado būtinybė savarankiškai juos ruošti. Laikraščio „Lietuvos kurjeris“ bazėje, šio leidinio savininkui palaiminus, buvo atidaryta jaunųjų žurnalistų mokykla, kuri laikui bėgant transformavosi į „Eurazijos media laboratoriją“. Tuo metu visuose lygiuose, įskaitant aukščiausius, į Lietuvą buvo žiūrima kaip tradicinį tiltą tarp Rytų ir Vakarų, tad mes nusprendėme tapti būtent Eurazijos media laboratorija, tai yra media eksperimentų aikštele.

Reikėtų pasakyti, kad mūsų gautas rezultatas iki šiol mums atsiliepia. Žmonės, nedirbantys Lietuvos informacinės erdvės įvaizdžiui, media laboratorijoje įžvelgė potencialą, keliantį grėsmę jų gerovei. Šie žmonės nedaro nieko – pasižiūrėkite, prašom, į pasenusias informacijos pateikimo formas, kurios gyvuoja Lietuvos interneto segmente, Lietuvos televizijoje – ir „naujas kvėpavimas“ buvo jiems nereikalingas. Todėl ši struktūra buvo parodyta kaip „Kremliaus ruporas“, nors tarp jos ir Kremliaus toks pat ryšys kaip tarp jos ir Bekingemo rūmais ar Baltaisiais rūmais. Laboratorija nebuvo kieno nors finansuojama, tai buvo šimtaptocentinė entuziastų saviveikla, bet ją sunaikino, o kam nuo to palengvėjo?

Bet ir aš praradau bet kokį norą dirbti su jaunimu, nes man pabodo teisintis nelabai protingų ir nelabai savo veiksmuose toliaregių žmonių akyse.

- Reiškia šiandien projektas nebevykdomas?

- Nevykdomas. Nes kvaila vystyti projektą, kuris žmonėms pristatomas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Sunkiai galiu įsivazduoti, kokią grėsmę kelia nacionaliniam saugumui aštuntokės ir aštuntokai arba devintokės ir devintokai. Bet oficialiai sakoma, kad dažasvydžio žaidėjai kelia grėsmę, nes naudoja nedraugiškų šalių taktiką. Žinote, į tą pačią komandą vertėtų įtraukti visas vairavimo mokyklas, kadangi jų mokinius galima pasodinti už priešo karinės technikos vairo; visus kirpėjus, nes jie gali padaryti šukuoseną a le military – baisiausia grėsmė!

- Jūs sakote, kad Lietuvoje trūksta rusakalbių žurnalistų, o esami laikomi „Kremliaus ranka“. Todėl kyla klausimas, ką gi mokys amerikiečiai?

- Kai aš klausiau Latvijos žurnalistės Olgos Dragilevos reportažą apie knygyną, kuriame parduodamos antilatviškos pakraipos knygos rusų kalba, mano akysbuvo pilnos ašarų. Merginos vardas ir pavardė rusiškos, o rusų kalba ji kalbėjo su tokiu baisiu akcentu, kad normalus žmogus jos nesiklausys. Kaip galima klausyti žurnalisto kalbos, kuris nesugeba net kirčiuoti teisingai. O juk į amerikiečių būrį ateis būtent tokie žmonės, į juos bus dedamos viltys, pagal juos dalins biudžetus, manydami, kad gerai atlieka savo darbą.

Be abejo, Amerikos pusė gali blefuoti ir ruošti gražius popierius, nurodant, kad nepadarytas darbas vis dėlto atliktas.

Šiais metais Lietuvos švietime paradoksalus ir netipiškas įvykis. Komunikacijų fakultetas, kurio dekanas ne kartą viešai demonstravo nepagarbą Lietuvos rusakalbei žiniasklaidai, netikėtai sudarė rusų mokyklų ar susijusiems su rusakalbe žurnalistika vaikams stojimo sąlygas – į šiuos vaikus dabar dedamos viltys. Rezultatą turėsim po keturių metų. O turėjome, privalėjome – „augančios Kremliaus propagandos“ sąlygose – kurti tokias galimybes prieš daug metų. Kas tai per šalies vadovai, kurie neapskaičiuoja galimos grėsmės iš anskto?

Tokie vadovai labai prasti, ir, tarp kitko, prasti jų globėjai. Aš ilgai juokiausi iš pretenduojančio valdyti pasaulį klouno pono McCain, kai Rygoje kovos su kažkokia propaganda centro atidarymo metu jis nesugebėjo atsakyti Rusijos žurnalistui, kas yra „propaganda“. Reiškia, jis nežino, kokį centrą atidaro, kam šis centras reikalingas – ir tai supervalstybės senatorius. Pas mus, Lietuvoje, tarp kitko, visi šitie kovotojai su propaganda taip pat neturi suvokimo, su kuo kovoja.

Galiu visiškai tiksliai pasakyti, ir atsakyti už savo žodžius, kad Latvijoje yra vienas žmogus, kuris susigaudo šiame klausime, Lietuvoje tokie du. Visi kiti – žuvys-prielipos, kurios prilipo prie tam tikros krypties, iš kurios galima čiulpti resursus.

- O kaip Jūs suvokiate „propagandą“?

- Propagandos neegzistuoja. Manantys kitaip lai išverčia šį žodį iš lotynų kalbos – „tikėjimas, kurį reikia skleisti“. Nematau nieko blogo sveikos gyvensenos, krikščioniškų vertybių, tradicinės šeimos propagandoje... Pas mus propaganda suvokiama kaip „smegenų plovimas“. Kam plauti smegenis, jei, sprendžiant iš rinkimų į Trakų bei Širvintų rajonų vietos valdžios organus rezultatų, už 10 eurų galima nusipirkti bet kieno balsą. Kam užsiimti smegenų plovimu, kai galima atsivežti pinigų maišą, išdalinti po 10 eurų ir pasiekti geresnio rezultato mažesnėmis išlaidomis?

- Pavyzdžiui, sukurti priešo įvaizdį...

- Mes atlikome Lietuvos žiniasklaidos kvantitatyvinius tyrimus, kurie parodė, kad nėra tokios propagandinės ar kontrapropagandinės medžiagos, kurioje nebūtų apie 10 kartų paminėtas Putinas, Rusija „totalitarinės valstybės“ kontekste, „valstybė-agresorė“ – apie 20 kartų. Lai būna taip, bet štai rugpjūčio 20 Amerikos boksininkas Roy Jones pareiškė, kad nori gauti Rusijos pilietybę, ką besakytų apie totalitarinę valstybę – neeilinis faktas. Prieš šį amerikietį, kad ir sutrenktomis smegenimis, nes jis boksininkas, buvo Gerard Depardieu – nepaskutinis meno pasaulyje žmogus. Dabar – Amerikos mišraus stiliaus kovotojas Jeff Monson ir Italijos aktorė Ornella Muti išreiškė norą gauti Rusijos pilietybę. Jau ją gavo Amerikos snieglentininkas Vic Wild, žinomas Pietų Korėjos bėgikas Viktor An (Ahn Hyun-soo), Estijos čiuožėja Natalja Zabijako ir daug kitų – jie jau yra Rusijos piliečiai.

Nejaugi šie žmonės – idiotai, savanoriški savižudžiai, kurie žvėrišku priedurnių uolumu lenda į neturinčios ateities valstybės pilietybę?

Todėl kai kalbame apie propagandą, mes turėtumėme suvokti, kad tai abipus aštrus ir labai taškinis ginklas. Baltijos respublikose, kaip ir kitose buvusiose Tarybų Sąjungos valstybėse, iš vis negalima užsiimti propaganda. Mes galime paskelbti herojumi kapitoną Norkų-Vėtrą, gerai žinomą Lietuvos partizaną, bet tiems, kurie žino, jog jis dalyvavo holokauste, didvyrio aureolė subyra, ir tokių pavyzdžių pas mus daug. Koks rimtas politikas dirbs su buvusiu Dnepropetrovsko srities komjaunimo komiteto ideologijos skyriaus darbuotoju Aleksandru Turčinovu? Tik tokie pat komjaunuoliai. Pavyzdžiui, manęs niekas neprivers bendradarbiauti su Irina Farion – gerai žinoma maidano, Kijevo veikėja, kadangi aš puikiai atsimenu teisingą komjaunuolę Irą Farion, Lvovo valstybinio universiteto studentę. Kodėl aš turėčiau tikėti persivertėliais? Kiek tokių žmonių mūsų teritorijose? Visi jie užsiima propaganda ir pamiršta, kad kiekvienas jų turi savo skeletą spintoje. Kai jie ką nors sako, jie agituoja paprastai ne už, o prieš.

- Kai kurie Pabaltijo ekspertai, ypač Lietuvoje, išgirdę, kad su jais nori kalbėtis rusakalbis leidinys, atsisako bendrauti, užleidžiami informacinę aikštelę kitam ekspertui, kurio nuomonė gali būti visiškai priešinga. Estijoje buvo netgi siūloma valdininkams derinti savo interviu Rusijos žiniasklaidai su vietinėmis specialiosiomis tarnybomis. Vėliau šie žmonės kaltina rusakalbę žiniasklaidą prorusiška propaganda, nors iš esmės šis ekspertas turėjo galimybę išreikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Dėl ko taip atsitinka?

- Pradėkime nuo to, kad dalis Lietuvos parlamento narių tiesiog neturi, ką pasakyti. Ką gali papasakoti konservatorius Mantas Adomėnas? Jis skelbia save žmogumi, su kuriuo Vladimir Putin asmeniškai slapta kovoja. Žmogus baigė tarybinę mokyklą sidarbo medaliu, reiškia, jis nėra kvailas, nes tarybiniais laikais durniams medalių neduodavo, o dabar jis propaguoja kitus dalykus jam reikalinga linkme.

Apskritai aš manau, kad Lietuvos politinė viršūnė ganėtinai provincinė. Nes nėra žmonių, turinčių fundamentalų išsilavinimą.

Man teko bendrauti su žinomu senosios, gal net seniausios kartos Lietuvos social-demokratu, kuris stovėjo prie Lietuvos nepriklausomybės ištakų, su Nikolaju Medvedevu. Jis pasakė tiesiai šviesiai, kad social-demokratų partijoje (o šiandien tai vedančioji politinė jėga, pagal prognozes ji gali laimėti parlamento rinkimuose 2016 metais) niekas nesuvokia, kas vyksta. Galbūt, supranta ponas Česlovas Juršėnas, tačiau niekada nepareikš savo nuomonės, nes jis geras šachmatininkas ir žino, ką ir kada reikia daryti. Galbūt, žino Aloyzas Sakalas, na ir viskas. Atleiskite, du ideologai vienai partijai – mažoka.

Konservatorių partijoje ideologų iš vis nėra, bet koks dokumentas ruošiamas komandos, kurią sudaro apie dešimt žmonių, kadangi nėra gerų smegenų. Ir tokia pati padėtis kitose partijose – čia jos visos panašios. Atstovai Seime – tai žmonės, kurie turi tam tikrų ryšių su viena ar kita partija, jie mokėsi, tiksliau – lankė kažkokius kursus Vokietijoje, JAV, bet tai nėra fundamentalus išsilavinimas. O kalbant apie išsilavinimo stoką, paaiškėja, kodėl yra visi šie paviršutiniai įvertinimai, kas yra propaganda ir kaip su ja kovoti.

Tarp kitko, visi pas mus sako „kovojame su propaganda“. Tai reiškia, mes kartu su propaganda kovojame prieš kažką trečią, o teisingai reikia sakyti „kovoti prieš propagandą“ . Net šiuose terminuose plaukioja, gėda klausyt.

- Ar Jūs stebite Baltijos politinio elito kova su Rusijos projektu „Sputnik“? Jūsų nuomone, kuo pasibaigs ši istorija?

- Su dideliu malonumu ir dideliu liūdesiu stebiu šią vietinio politinio elito kovą, neturinčią perspektyvų. Turiu omenyje, pirmiausia Lietuvos, Latvijos, Estijos elitus prieš projektą „Sputnik“. Aš įdėmiai išnagrinėjau dokumentus, kur sakoma, jog tai „bjaurus propagandinis projektas“, užduotis kuriam kelia „bjaurus Rusijos prezidentas“ Vladimir Putin su visais tolimesniais padariniais. Noriu paklausti šių žmonių: kam užsienio resursui skverbtis į Baltijos valstybės teritoriją, kad čia iš vidaus užsiimti kažkokia priešvalstybine veikla? Pavyzdžiui, Ašmenuose – 20 kilometrų nuo sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos – įkurkite centrą, susodinkite žmones, mokančius lietuvių kalbą, ir transliuokite savo programas – niekas pas jus neatvyks su kratomis, negrasins resurso uždarymu, kalėjimu ir t.t. Atvykti į valstybę ir kišti savo galvą į kilpą – tai sugalvotų tik žmogus, kuris nesuvokia, kas vyksta šiuolaikinėje media.

- Ar Jūs dalyvausite Amerikos projekte?

- Su malonumu. Nes man būtų įdomu pasižiūrėti, kaip žmonės, senu seniausiai išvažiavę iš Rusijos (gal net ir TSRS laikais), mokys „priešintis Kremliaus propagandai“. Kaip jie tai darys ir kuo argumentuos – šis momentas man įdomus. Smalsu.

Kita vertus, manau, kad ir pats galėčiau pamokyti šiuos instruktorius. Kaip žmogus, kuris yra informacinėje kryptyje, matau gal daugiau, negu matosi iš už vandenyno. Bet aš tuo neužsiimsiu, nes man atmušė norą. Mažai kas supranta, kaip pasiekti reikalingų rezultatų. Jei šie žmonės tikisi gauti rezultatą kas sekundę, jie stipriai klysta – duok Dieve, kad rezultatas būtų po 5-6, o gal net ir 10 metų. Pinigai sunaudojami dideli, bet niekas nepagimdys iš karto 25 metų žurnalisto, turinčio gerą išsilavinimą, vertybių sistemą, aukštą intelektą – viso to pasiekiama metų metais. Deja, šioje vietoje pas mus tuštuma.

Vilniuje nebeliko viešųjų pirčių, tik kažkokie židiniai, tą patį galima pasakyti ir apie žurnalistiką. Nors aš nemėgstu, kai stambios valstybės struktūros kišasi į žurnalistiką, nes nuo to pirmiausia nukenčia pati žurnalistika. Ir neturi reikšmės, kas įsikiša – Kremlius ar JAV valstybės departamentas.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: