Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas paskaičiavo, kad Lietuva už tarybinį laikotarpį turi išmokėti Rusijai 72 milijardų dolerių kompensaciją. Tokie oficialaus Rusijos atstovo pareiškimai negali būti asmenine nuomone — Maskvoje galvojama, kad Pabaltijui reikėtų pateikti tarybinių laikų skolų sąskaitą ir pareikalauti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos materialinės kompensacijos už visas sąjunginio Centro investicijas ir dotacijas į jų ekonomiką.
„Socializmo vitrina“ tarybinis Pabaltijis tapo dėka visiško sąjunginio Centro palaikymo. „Mūsų mažieji vakarai“, vartotojiškas vidutiniškai pasiturinčių tarybinių piliečių rojus prie Baltijos krantų buvo dirbtinai sukurtas visos didžiulės šalies donorės pastangomis.
Nafta, dujos, chemijos produkcija — visa tai buvo parduodama „Pabaltijo sesutėms“ dotavimo kainomis, daugiau kaip perpus mažesnėmis. Žemės buvo melioruojamos sąjunginio biudžeto sąskaita, o techniką ir trąšas Maskva tiekė Pabaltijui dotavimo kainomis, kurios sudarė 48 proc. realios vertės. Tuo metu, kai visoje TSRS buvo nusausinta 6,8 proc. žemės ūkio naudmenų, Pabaltijyje šis procentas siekė 80. Palyginimui: kaimyninėje su Latvijos TSR Pskovo srityje buvo nusausinta 2 proc. žemės ūkio naudmenų.
Tai yra, ta produkcija, kuria didžiavosi Pabaltijis, buvo gaminama svetimais pinigais.
Rusijos vidurio žmonės gyveno daug blogesnėse sąlygose, nei lietuviai, latviai ir estai. Tolimose Rusijos vietovėse vyravo aštrus deficitas. Nenusipirksi mėsos. Būtiniausio poreikio produktai buvo parduodami pagal korteles — „talonus“. O Pabaltijis buvo aprūpinamas pagal pirmą kategoriją — kaip Maskva ir Leningradas.
Keliai ir būstai Pabaltijyje buvo statomi žymiai geriau, nei RTFSR. Ir pinigai šioms statyboms keliavo būtent iš RTFSR, projektavo šiuos kelius ir būstus rusų inžinieriai, statė Rusijos darbininkai.
Fabrikus ir gamyklas, pensionatus ir sanatorijas, jūrų uostus ir geležinkelius, atominę elektrinę Lietuvoje ir hidroelektrinę Latvijoje — visą infrastruktūrą, dėka kurios šiandien gyvuoja Lietuva, Latvija ir Estija, surūrė Tarybų Sąjunga.
Tada buvo manoma, jog tai teisinga. Juk tas Pabaltijis — „Tarybinė Skandinavija“, „Europa“...
Pabaltijo respublikos TSRS sudėtyje gyvavo kaip išlaikytinės. Taip pat, kaip šiuo metu Europos Sąjungoje. Skirtumas tik tas, kad išlaidavo joms anuometinis Centras daugiau, o pats gyveno blogiau, nei jo pabaltijietiški pakraščiai.
Tarybų Lietuva gamino per metus produkcijos vienam gyventojui už 13 tūkst. dolerių, o eikvojo 23,3 tūkst. Iš kur ėmė tuos viršijančius 10,3 tūkstančių? Iš sąjunginio Centro investicijų į Lietuvos kelius, visuotiną dujofikaciją, elektrofikaciją, melioraciją ir atominę elektrinę.
BVP vienam Latvijos gyventojui sudarė 16,5 tūkst. dolerių, o eikvojimas — 26,9 tūkst. Iš kur viršijantys 13 tūkstančių dolerių? Iš tarybinės liaudies, dėka kurios ant Rygos prekystalių visada buvo rūkytos dešros, kai tuo metu Rusijos toliuose žmonės vargo ilgose eilėse dėl numėsintų kauliukų.
Estijos TSR gamino per metus produkcijos vienam žmogui už 15,8 tūkst. dolerių, o eikvojo 35,8 tūkst. — skirtumas didesnis daugiau nei du kartus. Viršijančią sumą užtikrino vis tie patys „sovietiniai okupantai“.
Ne Rusija Pabaltijui, o Pabaltijis Rusijai turi išmokėti kompensaciją už tarybinius laikus, ir Maskvoje, atrodo, jau prieita šios išvados, tad belieka sulaukti konkretaus politinio sprendimo.
Nepaprastasis ir įgaliotasis Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Aleksandras Udalcovas pareiškė, kad Lietuva turi padengti tarybinių laikų skolą Rusijai, kuri sudaro 72 milijardus dolerių.
Rusijos ambasadorius priminė, kad 1940 metais įstojusi į Tarybų Sąjungą Lietuva buvo agrarinė šalis, turinti „nedidelį socialinį ekonominį potencialą“, kuris buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metu. „Būdama TSRS sudėtyje, Lietuva turėjo galimybę vystyti savo liaudies ūkį stambiu mastu, nors tuo metu gana menka buvo nacionalinių pajamų apimtis. Tai leido ne tik sparčiais tempais atkurti karo metu sugriautą ūkį, bet ir iš naujo sukurti pramoninę gamybą“, — pasakė Udalcovas.
Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje duomenimis, į Lietuvos ekonomikos vystymąsi 1940–1990 metais buvo investuoti 72 milijardai dolerių. To pasekoje respublikoje buvo sukurtos chemijos ir naftos chemijos pramonės šakos, pastatytos stambios įmonės.
Dabar tarybinių laikų skolas metas grąžinti.
Lietuvos politikai į šiuos Udalcovo žodžius reagavo emocionaliai. „Tautos tėvas“ Vytautas Landsbergis pavadino Rusijos ambasadorių „kvaileliu“, su kuriuo jis net nesiginčys, nes jį ir taip „gamta nuskriaudė“.
Senantvišką „Dėdulės“ pyktį galima suprasti. Prityręs politikas, Landsbergis negali nesuvokti, jog žodžius apie 72 milijardų dolerių skolą diplomatas neištarė šiaip sau. Aleksandras Udalcovas — oficialus Rusijos atstovas, ir viešų pareiškimų metu negali išsakyti asmeninę nuomonę.
Jeigu ambasadorius kalba apie 72 milijardus dolerių, tai ne šiaip žodžiai, o oficiali Rusijos pozicija, ir Udalcovo pareiškimas buvo suderintas su Maskva ir paviešintas Rusijos užsienio politikos rėmuose.
Maskvoje iš tiesų galvojama pateikti Pabaltijui tarybinio laikotarpio skolų sąskaitą ir pareikalauti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos materialinių kompensacijų už visas sąjunginio Centro investicijas ir dotacijas į jų ekonomiką.
Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje pareiškimas — netiesioginis to patvirtinimas. Beje, ne vienintelis. Rusijos archyvų darbuotojai pastaraisiais metais kruopščiai dirba siekdami nustatyti tikslią materialinių investicijų į Pabaltijį per tarybinį pusšimtį metų sumą. Pirmieji šio darbo vaisiai — prieš dvejus metus Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto išleistas dokumentų rinkinys „Tarybinės ekonomikos modelis. Sąjunginis Centras ir Pabaltijo respublikos. 1953–1966 metai“. Išspausdinti dokumentai aiškiai pasako, kas, kam ir kiek sumokėjo.
Ir juk šis rinkinys — tik ledkalnio viršūnė. Rusijos archyvų darbuotojai ir istorikai žada išplėsti savo darbo chronologinius rėmus ir suskaičiuoti, kiek iš viso sąjunginis Centras investavo į Pabaltijį tarybų valdžios metais. Kiek kainavo Ignalinos AE, Naujojo Talino uostas, hidroelektrinė prie Dauguvos, keliai, tiltai ir gyvenamieji kvartalai.
Tokiu būdu ruošiamas dokumentalus pagrindas pateikiant Pabaltijo šalims oficialias finansines pretenzijas: Rusija, kaip oficiali TSRS teisių perėmėja, pareikalaus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos visų materialinių tarybinių laikų skolų kompensavimo.
Galima prieštarauti, jog užsiimti tuo Rusijai neverta, nes trys išdidžios demokratijos prie Baltijos jūros nusususios kaip bažnyčios žiurkės, ir išpešti iš jų nėra ko. Bet tai ne visai taip.
Pirma, visada galima pareikalauti kaip kompensaciją tai, ką dar jos turi. Pradžiai, konfiskuoti Pabaltijo nuosavybę užsienyje, pavyzdžiui, ambasadų pastatus ir kultūros centrus Rusijoje. Paskui paskelbti pirmųjų Pabaltijo asmenų tarptautinę paiešką. Kaip piktybiškai neatiduodančių skolų. Gaudyti juos po vieną ir tupdyti į „skolininkų duobę“. O jei jiems tai nepatinka, lai kaunasi su Rusija tarptautiniuose teismuose. Rusija, beje, taip pat turi kreiptis į teismą ir teisminiu būdu išieškoti skolas.
Antra, kalbėtis su paties Pabaltijo valdžiomis apie materialinės kompensacijos Rusijai už tarybinį laikotarpį išmokėjimą nėra prasmės. Šios valdžios vis tiek nieko nesprendžia: jos nesavarankiškos, o jų šalys seniai prarado suverenitetą.
Pateikti sąskaitą už Pabaltijo išlaikymą reikia jo realiems viršininkams Briuselyje ir Vašingtone.
Pabaltijo skolų tema turi būti Maskvos derybų su JAV ir Europos Sąjunga darbotvarkės dalimi. Šias skolas būtina „išmušinėti“ kiekvieno susitikimo su „vakarų partneriais“ metu.
Jie apie Krymą, o Putinas su Lavrovu — apie Pabaltijį.
Juk Lietuva, Latvija ir Estija egzistuoja ne pačios sau. Tai dalis Vakarų pasaulio, ir Vakarai atsako už jas. Ir todėl nereikia drovėtis — būtina išaiškinti vakarietiškiems lyderiams susidariusią keblią padėtį.
Esą NATO ir Europos Sąjungos sudėtyje egzistuoja trys valstybėlės, kurios pakilo ir gyvena šiandien dėka Rusijos sukurtos joms infrastruktūros. Atiduoti skolų nepajėgios, todėl būkite geri — padenkite jas jūs kaip jų vyresnieji draugai ir globėjai.
Šių žodžių patvirtinimui būtina pateikti archyvinius dokumentus ir reikalingus skaičius ir jais remiantis pareikalauti materialinės kompensacijos už Rusijos okupavimą tarybiniais metais Pabaltijo respublikomis.
Nes skaičiai akivaizdžiai byloja, kad Pabaltijis buvo okupavęs Rusiją ir apiplėšinėjo ją, o ne antraip.
Žinoma, JAV ir Europos Sąjunga ilgai nesutiks su Rusijos reikalavimais. Pabaltijo skolų „išmušinėjimas“ gali užsitęsti ne vienerius metus, o gal ir dešimtmečius.
Bet galų gale Vakarams šis ginčas įkyrės. Iš Pabaltijo vis tiek jiems jokios naudos, o draugauti su Rusija kuriame nors istoriniame posūkyje atsiras politinė būtinybė. Todėl, negadinant santykių su strategiškai svarbiu partneriu koalicijoje prieš kokią nors Kiniją, Pabaltijį paprasčiausiai atiduos Rusijai.
Petras Pirmasis prieš tris šimtus metų nupirko Estliandiją ir Lifliandiją iš Švedijos už 2 milijonus jefimkų — dabar Rusija Pabaltijo žemes atgaus nemokamai. Skolų padengimo sąskaita. Ir tai taps Pabaltijo valstybėms pačiu geriausiu scenarijumi.