Переводы

„Kontaktus su Rusija reikia vystyti, o ne gąsdinti jais jais tautą“

remove_red_eye  1190 0  

Neseniai Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija išleido knygą apie pastarųjų penkiolikos metų valstybinės premijos „Metų mokytojas“ laureatus. Tarp knygoje aprašytų pedagogų — ir vienas Klaipėdos rusų mokyklos mokytojas ekspertas Andrej Fomin, pelnęs šią premiją 2001 metais.

Mažai kas iš prisilietusių prie Lietuvos ir Pabaltijo Rusų pasaulio nėra girdėjęs apie Andrejų Fominą. Vieni prisimins jį kaip savo mylimą istorijos mokytoją, kitiems jis įsiminė kaip Lietuvos rusų tėvynainių koordinavimo tarybos pirmininkas ir kaip žmogus su aktyvia visuomenine pozicija, kai kam jis — knygų ir žurnalų straipsnių apie rusų istoriją autorius, o dar kai kas susipažins su juo pagal šį interviu, kuriame buvo aptartos ne tik Lietuvai, bet ir visoms Baltijos šalims aktualios aštrios problemos.

Susitikome su Andrejum Vadimovičium betarpiškai prie „staklių“ — mokykloje. Jis sėdėjo prie vadovėliais ir sąsiuviniais užversto stalo. Iš vienos krūvelės ištraukė Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos išleistą albumą, kurį aš iš anksto paprašiau atnešti. Puslapiuose mirgėjo pedagogų veidai, ir štai — pamačiau du Fominus. Vieną — prie darbo stalo, kitą — albume.

— Andrejau Vadimovičiau, o Jūs albume vienintelis mokytojas rusas iš rusų mokyklos?

— Atrodo, taip, tačiau norisi tikėti, kad jų bus daugiau. Džiaugiuos, kad ši premija paskatino valdžią atkreipti dėmesį ir į rusų mokyklas. O šioje knygoje aš stengiausi akcentuoti tą didžiulį darbą, kurį atlieka rusų mokyklos. Pati knyga glaustai pristato „Metų mokytojus“ ir jų patirtį. Knygos pristatymo metu švietimo ir mokslo ministrė teisingai pasakė — mes privalome tausoti ir propaguoti sukauptą pedagoginę patirtį. Čia ir pasakojama apie žmones, kurie mokyklose pasiekia svarių rezultatų. Juos būtina žinoti ir perimti vertingą patirtį. Daugelį jų žinau. Tai — rimti žmonės, tai darbštuoliai, kurie visada noriai dalinasi savo meistriškumu ir patirtimi.

— Konkursas vyksta 15 metų, o tarp laureatų Jūs vienintelis rusų mokyklos mokytojas. Ar jaučiate šališkumą?

— Manau, jog ryškaus šališkumo nėra, tačiau įžvelgiu aiškaus įvertinimo ir, gali būti, dėmesingumo rusų ir tautinių mažumų patirčiai stoką. Egzistuoja ir kitas aspektas. Mokytoją pastebi, kai jis pats ryškiai išsiskiria, kūribingai sukuria kažkokių idėjų, savitus metodus. Todėl, iš vienos pusės, Ministerija ir konkurso komisija galėtų atidžiau analizuoti Lietuvos rusų mokyklų darbo patirtį, iš kitos — ir mūsų mokytojai neturėtų bijoti rodyti savo patirties, savo švietėjiškos veiklos sistemos. Aš ir kolegoms visada sakau: nereikia slėptis, būtina aktyviai rodyti savo darbo pasiekimus. Juk mes turime puikių mokytojų, kieno patirtis vertinga ir įdomi.

— O gal tai ir yra bijojimas viešai parodyti save ir savo patirtį?

— Žinoma, jaučiasi baimė parodyti save gyvenant bei dirbant kitokių kultūros ir kalbos ir administracinių reikalavimų apsuptyje. Bet gi Lietuvos rusų mokykla visada garsėjo aukštu savo auklėtinių paruošimo lygiu. Ji turi savo tradicijas, savo piukius pedagogus. Todėl nėra ko kompleksuoti! Tačiau ir valstybė privalo deramai įvertinti rusų mokyklų darbą. Ir kuo dažniau būtų vertinami rusų mokyklų pedagogai, tuo geriau visuomenė suprastų, kad tautinių mažumų mokyklos nėra kažkokios antraeilės įstaigos — priešingai, tai sėkmingai ir efektyviai šalies labui dirbanti švietimo sistema.

Tenka apgailestauti, jog pastaraisiais metais rusų mokyklos vaizduojamos kaip grėsmės nacionaliniam saugumui šaltiniai. Protingi žmonės supranta, kad tai nesamonė, miesčionus tiki...

Jaučiamas dar vienas svarbus momentas: politika pas mus pastaraisiais metais pakeičia švietėjiškos vaiklos metodiką. O tai nenormalu.

— O kokį įspūdį Jums padarė Valstybės saugumo departamento ataskaita, kurioje būtent taip vertinamos tautinių mažumų mokyklos?

— Gana keistas įspūdis. Lyg ataskaitą būtų parašę dvejetukininkai. Jokios gilios analizės, vien tik prielaidos ir propagandiniai štampai. Daugiapuslapiniame pranešime neskirta rimto dėmesio tikrosioms grėsmėms, tokioms, kaip terorizmas, Europą užtvindę abejotino charakterio migrantų srautai ir katastrofiškas Lietuvos gyventojų emigravimas... Užtat pastoviai eskaluojama prasimanyta Rusijos ir Baltarusijos grėsmė. Lyg nebūtų kitų problemų ir grėsmių. Visa tai liguisto mąstymo rezultatas. Nėra jokių faktų, vien tik dirbtinos prielaidos. Net tai, kad iš Kijevo į Lietuvą buvo atvežti pravoslavų pasišventėlių Šventieji palaikai įvertinta kaip Pravoslavų cerkvės grėsmė.

Tokie pranešimai neskirti tam, kad rimtai įvertintų šalyje ir visuomenėje susiklosčiusią situaciją, — jie psichologiškai formuoja tam tikrą miesčionio požiūrį.

O svarbiausia — tokių ataskaitų ir pranešimų autoriai tarp išgalvotų problemų nemato tikrų grėsmių nacionaliniam saugumui. Pagrindinė grėsmė — vidinė: masiškas Lietuvos gyventojų emigravimas.

— Ar skiriasi valstybės požiūris į mokyklas su dėstymu valstybine kalba nuo tautinių mažumų mokyklų?

— Nustebinsiu jus: tautinių mažumų mokyklos finansuojamos geriau, nei lietuviškos. Ir tai todėl, jog daugiau lėšų skiriama sustiprintam valstybinės — lietuvių kalbos dėstymui. Tačiau, jei kalbėti atvirai, pastaruoju metu visuomenėje samoningai formuojamas negatyvus požiūris į visa, kas rusiška, tame tarpe į rusų mokyklas, rusų mokytojus, visuomenines organizacijas, dirbtinai eskaluojama įtampa, dažnai — išgalvotai argumentuojant. Vidutinis miesčionis, deja, tai priima kaip neginčijamą tiesą, pradeda kreivai žiūrėti į mųsš reikalavimus išsaugoti mokymą gimtąja kalba, į mūsų mokyklų pedagogines tradicijas. Ir, žinoma, atsidūrę tokioje situacijoje pedagogai jaučiasi nejaukiai. Tačiau aš, pats daugelį metų dirbantis švietimo sistemoje ir rusų mokykloje, užsiimdamas sąžininga pedagogine veikla, privalau pareikšti, kad visa tai — išgalvota nesamonė! Nekelia grėsmės nei mūsų mokiniai, nei mokytojai, nei mūsų tradicijos bei mentalitetas, nei kultūriniai kontaktai, kuriuos mes vystome su Rusija ir jos regionais. Ir tuos kultūrinius kontaktus reikia skatinti bei vystyti, o ne gąsdinti jais tautą.

— Tai gal mokytojų baimė pasireikšti, pastangos „nepastebimai gyventi“ — būtent ir yra tos dirbtinos atmosferos šalyje pasekmė?

— Neabejoju, tokia atmosfera įtakoja nuotaikas. Nemalonu gyventi, kai į tave žiūrima įtartinai. Tačiau norisi tikėti, kad ši reakcija į dabartinę politinę konjunktūrą laikui bėgant ištirps, ir viskas sugrįš į normalias vėžes. Tik va kada?

— Ir kada tai gali įvykti?

— O čia jau klausimas ir Lietuvos politikams, ir lietuvių tautai. Aš bendrauju su daugeliu lietuvių — išsilavinusiais ir kultūringais žmonėmis, kurie blaiviai vertina tai, kas vyksta, gailėsi dėl visuomenei peršamos isterijos. Juk ne iškart atsirado šiandieninis antirusiškas posūkis, kuris būdingas Pabaltijo bei Europos Sąjungos ir NATO šalims narėms. Dar prieš keletą metų tarp Rusijos ir Lietuvos egzistavo visiškai normalūs santykiai.

Aš manau, kad praeis kiek laiko, ir pasaulis suvoks, kad Rusija ne tik nekelia jokios grėsmės, o priešingai — bando stabilizuoti ne dėl jos kaltės susiklosčiusią pasaulyje sudėtingą situaciją — situacija pasikeis.

Beje, net kai kurie Lietuvos ir kitų šalių politikai jau atvirai apie tai kalba. Tačiau jaučiasi inercija — prieš keletą metų suveikė postūmis — ir kol kas valdžios dreifuoja primestu kursu. Žinoma, nemaža tų, kuriems naudinga išsaugoti aukštos isterijos gaidą. Ir tai — pagrindinė dabartinio kurso priežastis.

— Ar galima teigti, kad antirusiškas postūmis Lietuvoje labiau jaučiamas, nei kitose Pabaltijo šalyse?

— Abejoju. Aš stebiu įvykius Latvijoje ir Estijoje, ten taip pat būna savų pakilimų ir kritimų, šių procesų aktyvėjimo ir aprimimų, tačiau manau, jog kursas maždaug vienodas. Toną savo  tautinių mažumų, visų pirma rusų, atžvilgiu kartais užduoda Lietuva, Latvija arba Estija. Susidaro įspūdis, kad šių šalių valdžios išbando įvairias tautinių mažumų „integravimo“ metodikas. Čia nesimato konkretaus nuoseklumo. Pavyzdžiui, kurį laiką egzistavo Tautinių mažumų prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės departamentas, tačiau vėliau, esą dėl ekonominės krizės ir lėšų taupymo, jis buvo likviduotas. Šiuo metu panašus departamentas vėl atkurtas. Kur logika? Juk viskas paprasčiau: jeigu tautinės mažumos demokratinėje visuomenėje turi lygias su dauguma teises, tai būtina jas gerbti ir jų prisilaikyti, veikiant pagal „Tautinių mažumų teisių rėminę konvenciją“, numatančią plačias galimybes naudotis gimtąja kalba, mokymo gimtąja kalba sistemos sukūrimą, vardų ir pavardžių gimtąja kalba rašymą pagal šios kalbos normas ir tradicijas. Ir taip toliau.

Tai yra: tik reikia prisilaikyti ratifikuotų tarptautinių sutarčių, o ne kurti naujų struktūrų, neišgalvoti dirbtinų piliečių lojalumo kėlimo būdų, negąsdinti jų išgalvotomis grėsmėmis. Ir tada įsivyraus savitarpio supratimas ir visuomeninė santarvė.

— Kokie Rusų pasaulio išsaugojimo Lietuvoje keliai? 

— Pirma, mokymo gimtąja kalba ir mūsų tautinių auklėjimo tradicijų išsaugojimas, nes rusų mokykla — vienintelis masiškas ir veiklus rusų bendruomenės Lietuvoje tęstinumo šaltinis. Antra, mūsų istorinės atminties išsaugojimas. Trečia, palankių sąlygų rusų kultūros vystymuisi išsaugojimas. Ketvirta, kontaktų su mūsų istorine tėvyne išsaugojimas. Ne apribojimas ir siaurinimas jų, o priešingai — pilnaverčio kultūrinio bendradarbiavimo sukūrimas. Ir tik tada Rusų pasaulis sugebės išlikti. Tačiau svarbu suvokti: ar nori šalies valdžia, kad jis išliktų? Ar tai atitinka jos interesus ir tikslus? Juk dabar, beje, pačią Rusų pasaulio sąvoką kai kurie politikai naudoja gąsdinimo tikslais.

— Mūsų su Jumis praeitame interviu Jūs sakėte, kad vidutinis rusų mokyklų mokytojų amžius — apie ir virš 50 metų. Laikas eina, amžius didėja. Kas ateityje dirbs rusų mokyklose?

— Žinoma, didelių ir džiugių perspektyvų šiuo atveju nesimato. Viena aštriausių, pagrindinių problemų —pedagoginių kadrų stoka. Padėtis tokia, kad vidutinis rusų mokyklų mokytojų amžius artėja prie pensijinio. Tačiau pedagogai tautinių mažumų mokykloms Lietuvoje neruošiami. Tad situacija dramatinė, netrukus galinti tapti tragiška. Praeis nedaug laiko, ir rusų pedagogų kadrų neliks. Kas tada bus? Juos pakeis mokytojai lietuviai? Arba, kas daug realiau, neliks rusų mokyklų, jos taps lietuviškomis?

Beje, mokytojo profesija Lietuvoje jau nėra populiari. Jaunimas neina dirbti į mokyklas. Taip kad tai bendra šalies problema — ir rusų, ir lietuvių mokyklų.

Štai apie tai ir reikia galvoti. Čia kaip tik slypi rimta grėsmė nacionaliniam saugumui. Tačiau valdžia jos nemato arba nenori matyti.

— Kaip žinia, jaunimas veržiasi ten, kur uždirbs dešimteriopai daugiau, negu tėvynėje. Ar yra ryšys tarp emigracijos ir rusų mokyklų nykimo?

— Iš Lietuvos išvyksta daug jaunų žmonių, dėl to trečdaliu sumažėjo gyventojų skaičius. Emigracija įtakoja bendrą mokinių mokyklose skaičių. Tačiau tiesioginio ryšio tarp jaunimo iš Lietuvos emigravimo ir rusų mokyklų uždarymo nematau. Čia pagrindinį vaidmenį atlieka politika mokymo ir švietimo srityje ir visuomenėje sukurtas psichologinis klimatas. Mokinių rusų mokyklose skaičius mažėja ne tiek dėl emigravimo, kiek dėl bendrų psichologinių nuostatų.

Kai kurių mokinių tėvai galvoja: kadangi rusų kalba Lietuvos valstybėje neatlieka jokio vaidmens, o priešingai, gerbūvis ateityje priklauso nuo lietuvių kalbos žinojimo, lai geriau jie mokysis lietuvių mokykloje. Ir nemažą dalį mokinių kontingento lietuvių mokyklose sudaro išeiviai iš rusų šeimų. Suveikia miesčioniškasis požiūris. Ir aš, žinoma, išreikščiau priekaištą tokiems tėvams, galvojantiems kad jiems rūpi vaiko gerbūvis. Iš tiesų jie atima iš vaiko ryšį su šaknimis, su turtinga rusų kultūra, siaurina turiningą vidinę kultūrinę asmens būklę. Tačiau žvelgiant iš miesčionio varpinės — nėra ko skaityti Dostojevskį, svarbiausia, kad ant stalo būtų šaltiena, o piniginėje — banko kortelė su neliesa sąskaita.

— Praeitais metais buvo užbaigta struktūrinė mokyklų reforma. Ką Jūs galite pasakyti apie jos rezultatus?

— Struktūrinė mokyklų pertvarka, prieš kurią mes pradėjome pasisakyti dar prieš 10 metų, buvo pavadinta labai skambiai — „Švietimo įstaigų tinklo optimizavimas“. Beje, valdžia optimizavo ne tik švietimo sistemą, bet visą Lietuvą, taip optimizavo, kad šalis prarado vos ne milijoną su ja atsisveikinusių piliečių. Dėl ko vykdomas šis optimizavimas? Suprasčiau, jei būtų ženkliai ūgtelėjęs gyventojų pragyvenimo lygis, jų socialinis saugumas ir aprūpinimas... Tačiau realybėje to nėra. Tada vardan ko? Taigi rusų mokyklų optimizavimas iš pat pradžių pakvipo naikinimu. Mes iškart sakėme, kad tai struktūrinė lietuvių mokyklų pertvarka: vidurinės mokyklos teisėtai tampa gimnazijomis ir progimnazijomis, ir tai nepavojinga, nes jų daug. Tačiau rusų mokykloms, kurių ne tiek daug, pakvipo nykimo drama. Išsaugoti pilnavertį 12-metį išsilavinimą suteikiančią vidurinę mokyklą — optimali tautinių mažumų mokyklų išeitis. Bet mes nebuvome išgirsti.

Reformos smagratis malė mokyklas. Dėl šio optimizavimo buvo prarasta nemažai mokyklų. Pirmiausia — Klaipėdoje, vėliau — Vilniuje. Blogiausia, kad optimizavimui buvo sukurta gražbylavimo ir neįgyvendinamų pažadų priedanga. Kur išsilaisvinusios lėšos? Kur gerėjanti švietimo aplinka? Nauja technika? Šiuolaikiškos mokymo priemonės? Kodėl Lietuvoje streikuoja mokytojai, streikuoja, pabrėžiu, ne tik dėl sugrąžinimo krizės metu apkarpytų atlyginimų, bet svarbiausia — dėl savo auklėtinių mokymo aplinkos pagerinimo? Tad dėl ko vykdoma ši reforma? Sutaupyti pingų, kurie vėliau bus panaudoti visai kitais tikslais?

— Ar Jus tenkina minėto mokytojų streiko rezultatai?

— Aš negaliu pasakyti, kad tenkina, netenkina ir kitų mokytojų. Tačiau pedagogai vis dėlto sugebėjo parodyti vyriausybei, kad būtina spręsti mokyklų problemas, įsiklausyti į mokytojų nuomones. Tame ir glūdi moralinė šio streiko esmė. Vyriausybė vis dėlto pamatė, kad kažką reikia daryti: ne žodžiais, o praktiškai.

Bet visumoje rezultatai menki, jie mažai keis mokyklų padėtį, nes nėra ko tikėtis rimtesnio didėjimo „moksleivio krepšelio“, iš kurio išplaukia tai, kuo gyvena mokykla, o taip pat mokytojų atlyginimų pakėlimo.

Beje, ir streiko metu išlindo „asilo ausys“: savuosius pedagogus, kurie, nesulaukę valdžios pažadų vykdymo, buvo priversti streikuoti, premjeras gėdino, kad jie veikia pagal Maskvos nurodymus. Tai dar kartą patvirtino, kad valdžia nesugeba spręsti savo liaudies problemų, o, dumdama akis, ieško išorinio priešo.

Straipsnis kitomis kalbomis:
Обсуждение ()
keyboard_arrow_up