Тема недели:
На Западе критикуют модель развития Прибалтики
Западные экономисты и аналитики полны пессимизма в отношении Литвы, Латвии и Эстонии.
Воскресенье
11 Декабря 2016

LINGUA FRANCA

„Europą norima paversti Pabaltiju“

Autorius: Aleksandr Šamšijev

„Europą norima paversti Pabaltiju“

11.01.2016  // Photo: http://www.rubaltic.ru/

2015 metais krito naftos kainos, stiprėjo Eurozonos krizė, kelią skynėsi ambiciniai JAV prekybiniai projektai. Portalas RuBaltic.Ru aiškinosi su ekonomistu Michailu CHAZINU, ko 2016 metais galima tikėtis ekonomikos srityje.

Michailai Leonidovičiau, ką galėtumėte pasakyti apie naftos kainas 2016 metais?

– Šiuo klausimu domisi milijardai žmonių pasaulyje, tik atsakymo niekas nežino. Jei vadovautis fundamentaliomis tendencijomis, naftos kaina turėtų pakilti iki 60 dolerių už barelį. Tačiau tiksliai pasakyti neįmanoma, nes tai priklauso nuo daugybės veiksnių.

Nuo kokių dėsningumų visų pirma priklausys kainų svyravimai?

– Dėsningumai įvairiausi: ilgalaikiai ir trumpalaikiai, egzistuoja ir neekonominiai veiksniai — karų Artimiausiuose Rytuose mastai ir dolerio zonos irimo problema. Įvairiuose regionuose vyksta lokalizavimas, egzistuoja savi gavybos šaltiniai, taigi vidutinė naftos kaina gali nepasikeisti, nors įvairiuose regionuose ji gali būti labai skirtinga. Gali vaidmenį suvaidinti ir tai, kad pigios naftos kiekiai mažėja, o brangios — didėja. Dar egzistuoja politinis veiksnys — Europos Sąjungai draudžiama pirkti pigią naftą. Ir taip toliau. Situacija sunkiai prognozuojama.

FRT pakėlė bazinį procentinį atlygį. Ekspertai, tarp kurių RF Taupomojo banko vadovas Germanas Grefas, teigia, kad FRT politika, priešingai, sutvirtins dolerį ir sumažins naftos kainas. Ar jūs pritariate tokiems vertinimams?

– Kas dėl amerikiečių veiksmų, tai FRT galimybės keliant atlygį ribotos, todėl manyti, kad jos įtakos naftos kainą, tiesiog nerimta.

– FRT pakėlė atlygį pirmąkart per devynerius metus. Kodėl tai įvyko?

– Išties amerikiečiai tai padarė, nes įvėlė klaidą. Jie sukėlė gyventojams jausmą, kad prasidėjus ekoniminiam augimui būtina kelti atlygį. Tačiau šis ryšys nėra būtinas, be to, ekonominis JAV augimas neprasidėjo. Kalbėti apie tai garsiai nevalia. Štai todėl JAV ir turėjo pakelti atlygį, nes priešingu atveju tai būtų buvę įvertinta, kad nėra jokio ekonominio augimo. Tada būtų prasidėjusios vartotojiško pasikliavimo, vėliau — paklausos problemos. Tokiu būdu akivaizdu: didžiules skolas susikaupę amerikiečiai negali ženkliai pakelti atlygio. Visa kita — bankai. Įtakoti naftos kainų jie negali.

Amerikiečiai atsisako 40 metų trukusio naftos eksporto embargo. Ar tai įtakos naftos rinkos plėtrą, pigios naftos kiekio ūgtelėjimą?

– Tai gali pakeisti tik regioninį balansą. Padidinę eksportą, JAV turės padidinti ir importą. Globalia prasme naftos balanso tai nepakeis.

O kaip kis dolerio kursas? Jūs paminėjote dolerio zonos problemas.

– Pažvelkite: neseniai JAV principingai pažeidė žaidimo taisykles, kurios galiojo 70 metų. Pirmoji taisyklė — jos leido Tarptautiniams valiutos fondui (TVF) suteikti skolininkui kreditą. Antra — jie pakėlė bankroto reitingą. Čia turime omeny Ukrainą. Akivaizdu, kad tokie veiksmai galimi tik tais atvejais, kai visi suvokia, jog nusistovėjusiai sistemai jau nėra ateities.

– Reikia suprasti, kad dėl Ukrainos įra Bretono–Vudo modelis?

– Dabar net nesvarbu, dėl ko. Precedento arba nėra, arba jis kuriamas.

– Ir dėl to ženkliai pasikeis TVF praktika?

– Pasikartosiu: TVF jau radikaliai pasiketiė, leidęs suteikti kreditą nemokiai šaliai. Sakyčiau, tai pasaulinio finansinio modelio katastrofa. Bretono–Vudo sistemos vadovai supranta, kad jis negyvybingas.

Jei tas modelis diskredituotas, ar yra žaidėjų, ketinančių jį pakeisti arba reformuoti?

– Egzistuoja intelektuali struktūra — Atnaujintas Bretono–Vudo komitetas. Prieš keletą mėnesių jis išleido storą knygą, kurioje daugybė ekspertų svarstė, ar galima pakeisti situaciją. Galiu teigti, kad optimizmas nejaučiamas. Pagal pačius optimistiškiausius pareiškimus, gali būti, kad dar pavyks išsaugoti senąją sistemą. Tačiau žmonės supranta, kad esminiai pakeitimai ne už kalnų. Kartais jie tai stengiasi nuslėpti, ir juos galima suprasti — kai visą gyvenimą užsiiminėjai viena viekla, sunku pripažinti, kad ta veikla rieda pabaigon. Tuo labiau, kad naujovės neišvangiamos. Tačiau dabartiniai vadovai visiškai neįsivaizduoja, koks turėtų būti globalus ekonominis modelis.

Dėl to nukentės tik atskiri regionai, ar ir JAV?

– JAV susilauks rimtų pasekmių, nes pasaulio finansų sistemą jos kontroliuoja per dolerį. Tačiau neaišku, kas joms bus blogiau — bandyti išlaikyti dabartinę padėtį ir tam naudoti visus išteklius, ar jos atsisakyti. Tai spręsti jie turi patys.

Daug kalbų girdisi apie JAV Ramiojo vandenyno partnerystę. Pačioje šalyje šia tema vyksta karštos diskusijos. Kaip tai atsilieps regionui?

– Šis projektas kartu su Transatlantinės partnerystės projektu, pirmiausia, turi nutraukti tą bambagyslę, kuri jungia JAV su Kinija. Antra, amerikiečiai stengiasi apsieiti minimalia krizės apimtimi. Greičiausiai Transatlantinė partnerystė netaps tokia, kokios jie siekia. Ramiojo vandenyno partnerystė be Atlanto praranda prasmę. Ar pavyks ją realizuoti? Čia galimybių daugiau, tačiau vis tiek yra rimtų problemų.

Kokias problemas Jūs matote?

– Pagrindinė problema — reikia siekti, kad JAV būtų tiekiama nekontroliuojama Kinijos pigi produkcija. Įkurti Pietryčių Azijoje galingus ir Kinijos nekontroliuojamus gamybinius pajėgumus gana sudėtinga. Tai greitai padaryti tikrai neįmanoma.

Europoje pastoviai protestuojama dėl Transatlantinės prekybinės investicinės partnerystės. Ar šie protestai turi pagrindo?

– Dėl Europos viskas aišku. Europa taps Pabaltiju. Šio projekto Europos Sąjungai esmė — JAV su Vakarų Europa pasielgs taip, kaip Vakarų Europa pasielgė su Pabaltiju ir Moldova — visiškai likvidavo savą gamybą. Mechanizmai visiškai tie patys. Kreditai gamybai nebus skiriami. Europietiška produkcija neturės paklausos. Bus tikslingai palaikomas amerikietiškas eksportas. Dėl visiško tarifų panaikinimo Europoje, kurioje mokesčiai didesni, gamybos savikaina taip pat bus didesnė nei JAV.

– Jei bus taip blogai, kodėl europietiški lyderiai palaiko šį projektą?

– Jie politiškai priklausomi Vašingtonui. Jei kas nors bando prieštarauti, kaip Didžiosios Britanijos premjeras, žiniasklaida tuoj pat paskelbia, kad jis narkomanas, užsiiminėja netradiciniu seksu ir t.t.

Ir vis dėlto: kodėl Europos šalių politikai griauna savą ekonomiką? O reputacija, reitingai?

– Jiems nė motais rinkėjų nuomonė. Svarbiausia — dirbti labui tų, kurie duoda jiems pinigų, t.y. korporacijoms.

Graikijos krizė apnuogino ir užaštrino daugelį Europos Sąjungos problemų. Pažvelgus iš ekonominių pozicijų, kaip ši Sąjunga išsilaikė praėjusiais metais?

– Ekonomiškai Europos Sąjungos projektas visiškai žlugo. Europos Sąjunga galėjo egzistuoti tik stabilaus ekonominio augimo sąlygomis. Ekonominis augimas užsibaigė ir tapo akivaizdu, kad tolimesnis Europos Sąjungos egzistavimas neįmanomas. Vokietijos ir „trejetuko“ bandymai išgelbėti Graikiją lokaliai buvo sėkmingi. Sistemiškai jie situaciją tik pablogino.

Į visą tai atsižvelgiant, kokia, Jūsų manymu, Europos Sąjungos ateitis?

– Priklausys nuo aplinkybių. Variantų daug: nuo esminio Europos Sąjungos sumažėjimo iki pagrindinių Vakarų Europos šalių iki visiško subyrėjimo.Europos Sąjungos projektas baigiasi, nes jis buvo sukurtas remiantis nesibaigiančio augimo logika. Nusimatė perteklinio produkto perskirstymo mechanizmai. O jeigu jūsų produktas ne perteklinis, o nepakankamas, byra visa sistema.

Nuo 2000-jų metų pradžios, kai buvo įvedamas euras, euroskeptikai prognozavo Europos Sąjungos griūtį. Tačiau kol kas tai nenusimato.

– Tai labai svarbu: esant ekonominiam augimui problemų nebuvo. Problemos atsirado prasidėjus realiam ekonominiam nuosmukiui. Jis prasidėjo prieš keletą metų. Formaliai — nuo 2008 metų, tačiau jį stabdė papildomų pinigų emisija. Dabar tapo akivaizdu, kad seni metodai neveiklūs.

Tačiau turime ir atskirų ekonominio augimo pavyzdžių. Auga Lenkijos ekonomika, gerai laikosi Skandinavija.

– Lenkija ir Skandinavija — ne pavyzdys. Mažos šalys savo drausmės dėka gali demonstruoti augimą bendrojo nuosmukio sąlygomis. Pagrindinės šalys — Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija. Ten nuosmukis. Žinoma, Vokietija ir Prancūzija stengiasi demonstruoti augimą, tačiau bet kuris raštingas ekonomistas nurodys klastotę. Nuosmukis tęsiasi ir stiprėja.

Tokiu būdu šių šalių vadovybė apgaudinėja visuomenę? O gal tai objektyvūs apsirikimai?

– Kaip Jūs tai įsivaizduojate? Politikai pasakys: atleiskite, mes tiek metų jums melavome, iš tikrųjų pas mus ekonominis nuosmukis? Ne, jie ir toliau meluos. Tokia bendra situacija. Tai standartas. Nepatinka žodis „melas“, sakysime „optimistiškai pagražina“.

Kinija taip pat pirmąkart per daugelį metų patyrė augimo nuopuolį. Kame sunkumai?

– Kame Kinijos ekonomikos esmė, įtariu, nežino net dauguma kinų, o gal ir niekas nežino. Bet Kinijos problema — antroji JAV problemų pusė. Ekonomiškai tai abi vienos monetos pusės, jos kris vienu metu. Čia matome vartojimo kiekių pelno augimui neatitikimą. Ir JAV, ir Kinijoje žmonės išleidžia ženkliai daugiau, nei realiai uždirba. Kinijoje tai įtakoje išoriniai pardavimai — jie gauna papildomą pelną, o JAV skatinami kreditų poreikiai.

Čia ir pasireiškia Euroazijos ekonominė sąjunga. Ar gali ši Sąjunga įtakoti regiono ekonomiką?

– Globaliai — ne, lokaliai — taip. Būtina kurti lokalius ekonominius susivienijimus, stengtis jų rėmuose išlįsti iš skylės, į kurią įlįsta. Bet tai turi būti realios ekonomikos susivienijimai, o ne kaip Europoje.

Ar šiuo metu egzistuoja valiutų diversifikavimas, siekiant likviduoti dolerio monopoliją?

– Teoriškai investicinio resurso nebuvimą galima kompensuoti perėjimu prie regioninių valiutų. Sakysime, reikia performuoti Europos Sąjungą, išmetant iš jos nereikalingas šalis: Pabaltijo ir Rytų Europos — palikti Vakarų Europą 1991 metų formate. Šiuo atveju euro dėka situaciją būtų galima pakreipti teigiama kryptimi, bet tai būtų labai sudėtinga reforma, nes norint ją įgyvendinti reikįtų keisti politinius elitus. Jeigu tokiose stambiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija, valdžion ateis tokie veikėjai kaip Marin Le Pen (prancūzų „Nacionalinio fronto“ lyderė), įgyvendinti tokius scenarijus bus realu. Valdant dabartiniam elitui nieko, išskyrus ekonominių nuosmukį ir laipsnišką Vakarų Europos pavertimą islamo regionu, mes nepamatysim.

Apžvelgiant 2015 metus, kokie įvykiai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi? Ir į ką reikia atkreipti dėmesį 2016-aisiais?

– Daug įvykių lydėjo praeitus metus. Reikšmingiausius minėjome — tai esminiai TVF Bretono-Vudo taisyklių pakeitimai, kai buvo leista kreditus skirti skolininkei Ukrainai, ir FRT atlygio pakėlimas. O trečias momentas, iš pirmo žvilgsnio, privatus: rugpjūčio mėnesį pirmąkart istorijoje siekiant užkirsti kelią biržės Niujorke griūčiai, rankiniu būdu buvo sustabdytos derytuvės, teigiant, jog sustreikavo kompiuteriai. Tai taip pat būdinga pasaulio ekonomikos būklei. Ir todėl patariu sekti Baltic Dry Index, įvykius Artimuosiuose Rytuose ir iš vis stebėti biržę, todėl kad bet kada galima sulaukti jos griūties.



Straipsnis kitomis kalbomis:
Комментарии
Читайте также
Новости партнёров
Загрузка...

Этот стон у них свободой зовется

Этот стон у них свободой зовется

«Граждане, расходимся, у меня знакомый дипломат в Чикаго есть, он сказал, что всё будет путем, за Литву словечко замолвят, без паники!».
Политики этих стран клеймят «ватников» за «рабское сознание», высокомерно улыбаются при словах о том, что их правительства назначаются по звонку из посольства США, гордо бросают «Мы играем в западных клубах» и пытаются учить демократии.

Бойтесь миротворцев

Бойтесь миротворцев

Холодная Война вроде бы уже двадцать семь лет закончилась, а такое ощущение, что всё у нас еще впереди.

Подходишь ли ты в преемники Грибаускайте?

Подходишь ли ты в преемники Грибаускайте?

В октябре состоятся парламентские выборы в Литве, но не за горами и президентские! Проверь себя уже сейчас, сгодишься ли ты в преемники железной леди Прибалтики?

Дом Франка в Вильнюсе

Дом Франка в Вильнюсе

Своим названием этот дом обязан доктору медицины, профессору Виленского университета Йозефу Франку. Его отец — Иоганн Петер Франк, известный в Европе врач-гигиенист и судебный медик, вместе с сыном перебрался в Вильну из Вены, где работал директором городской больницы в начале XIX века.