Politika Politika

Barselona — Kaunas — Doneckas: kodėl ispanas iš Lietuvos išvažiavo į Donecko liaudies respubliką?

Vaizdo šaltinis: Migelis Puertas
 

Analitinis portalas RuBaltic.Ru atnaujina specialųjį projektą apie „nuostabių emigrantų“ gyvenimą nauju pavadinimu „Lagaminas“. Tikrai neeilinę istoriją mums papasakojo Migelis Puertas — kilęs iš Barselonos, Europos Sąjungos pilietis, blogeris, gyvenęs Lietuvoje apie 10 metų.


Migracija antraip

Dauguma Pabaltijo šalių gyventojų emigruoja į Vakarų Europą. Mano migracija — priešinga kryptimi. Aš gimiau netoli Barselonos, ten mano šaknys, šeima. Būdamas 28 metų (2006 m.) išvykau iš Ispanijos į Lietuvą, kur gyvenau 10 metų, o dabar gyvenu DLR ir dirbu dėstytoju Donecko aukštojoje mokykloje. Teko gyventi ir kitose šalyse: Italijoj, Latvijoj, Estijoj ir t.t.

Migelis dėsto Donecko aukštojoje mokyklojeMigelis dėsto Donecko aukštojoje mokykloje

Pirmieji gyvenimo metai Lietuvoje

Dėstyti aukštojoje mokykloje pradėjau dar gyvendamas Ispanijoje. Darbas suteikė galimybę daug keliauti po Europą. Vieno projekto Estijoje metu susipažinau su mergina iš Lietuvos, įsimylėjau — ir po kiek laiko persikėliau gyventi į Kauną.

Tai atsitiko 2006 metų gegužę. Draugai ir artimieji sakė: „Kur tu susiruošei? Ką tu darai? Lietuvoje daug nusikaltėlių. Tai pavojinga šalis. Tave ten apvogs ir užmuš!“

Bet man nieko nenutiko, nors iš pradžių nežinojau, kuo Lietuvoje užsiimsiu. Įsidarbinau po 5-6 mėnesių. Tačiau dviejų metų eigoje negalėjau suprasti šalies ir jaučiausi joje turistu, kol neišmokau lietuvių kalbos (užsieniečiui ši kalba gana sunki). Tik baigiantis savo gyvenimo Lietuvoje laikotarpiui pradėjau dėstyti lietuviškai.

Migelis LietuvojeMigelis Lietuvoje

Kodėl per 10 metų aš neišmokau rusų kalbos? Kaune, lyginant su kitais Lietuvos miestais, gyventojai beveik nekalba rusiškai. Jaunimas šios kalbos visai nežino ir nesupranta. Nors mokytis rusų kalbos praktiškiau, man nebuvo reikalo jos mokėti.

Pirmieji metai Lietuvoje buvo nuostabūs. Aš buvau jaunas, turėjau pinigų, aš jaučiausi lyg super žvaigždė: užsienietis lietuviškame Kaune (tuo metu užsieniečiai daugiausia vyko į Vilnių). Aš pamilau šią šalį.

Maidano šmėkla Lietuvoje

Iki ukrainiečių Maidano buvo gera gyventi Lietuvoje, tačiau paskui atsirado kažkas panašaus į diktatūrą.

2013 metais, gyvendamas Lietuvoje, aš pradėjau rašyti blogą apie konfliktą Ukrainoje. Tuo metu aš jau mokėjau lietuvių kalbą ir galėjau žiūrėti lietuviškas televizijos laidas, supratau, kas dedasi šalyje.

Lietuvos vyriausybė parėmė Maidana: siuntė ir iki šiol siunčia į Ukrainą ginklus ir pinigus.

Net mano universitete buvo renkamos lėšos tikslu remti Maidano protestuotojus, o paskui — dešiniuosius radikaliuosius batalionus. Aš, buvęs katalonietis, stebėjausi: Lietuvos vyriausybė remia Ukrainos nacionalistus.

Būtina žinoti, kad beveik visas žiniasklaidos priemones Lietuvoje kontroliuoja valstybė. Ir žmonės tikrai tiki, kad „Aidaro“ ir „Azovo“ batalionai kovoja už Ukrainos laisvę. Savo bloge aš stengiausi demaskuoti šį melą. Kartą vienas mano studentas man parašė: „Migeli, tu kovoji prieš sistemą.“

Persekiojimų pradžia

Kai blogas tapo pakankamai populiarus, aš buvau žiniasklaidos pavaizduotas kaip Putino agentas, o mano studentams buvo pasakyta, kad aš — labai pavojingas žmogus. Jie patyrė šoką. Po to aš pradėjau gauti įžeidžiančius pranešimus.

Po to Lietuvos saugumo tarnyba apie tai informavo rektorių Vytauto Didžiojo Universiteto, kuriame aš dirbau. Rektorius išsikvietė mane į savo kabinetą ir pasakė — arba aš uždarau savo blogą Facebook‘e, arba būsiu atleistas.

Normalioje šalyje būtų galima apginti savo teises teisme, tačiau Lietuvoje teisinė sistema priklausoma, korumpuota, ją kontroliuoja valstybė. Aš teberašiau apie krizę Ukrainoje — ir už tai buvau atleistas. Aš kreipiausi į universiteto rektorių laišku  (laiško tekstas anglų / lietuvių kalba), kuriame rašiau apie man taikytus represinius metodus. Jokio atsako negavau.

Aš išvykau iš Lietuvos dėl politinės situacijos šalyje

Po to, kai buvau atleistas, likau Lietuvoje. Turėjau pinigų, kitą darbą. Aš neatsisakiau savo blogo, ir jaučiau pastovų spaudimą. Pavyzdžiui, kartą kavinėje sutikau draugą.

Draugas dirbo miesto administracijoje. Po dviejų dienų jis buvo iškviestas saugumo organų, jam buvo pasakyta: „Kodėl tu susitikinėji su Lietuvos priešu? Jeigu ir ateityje su juo bendrausi, vadinasi, tu rusų propagandos pagalbininkas ir tavo karjera politikoje užsibaigs.“

Panaši istorija nutiko ir su mano buvusia mergina, su kuria aš tebepalaikiau draugiškus santykius. Mano merginos motina dirbo vieno mažo Lietuvos miestelio administracijoje. Lietuvos specialiosios tarnybos perspėjo, kad ji bus atleista, jei jos dukra tebesusitikinės su „Lietuvos priešu“. Tokiu būdu aš pamažu praradau savo draugus. Juos nugąsdino specialiosios tarnybos, ir jie nenorėjo patekti į „juodą sąrašą“. Lietuvoje tai reiškia prarasti darbą.

Po kiek laiko aš praradau vieną, o paskui ir kitą darbą. Daug žmonių buvo atleista politiniais sumetimais, net profesorių, ką jau kalbėti apie mane. Pavyzdžiui, Algirdas Degutis 30 metų dirbo filosofijos profesorium, tarybiniais laikais buvo politinis kalinys, ir jis taip pat buvo atleistas.

Prie mano namo net budėjo du agentai civiliai rūbais. Buvo atvejų, kai tokie agentai lindo į lietuvių namus, kurie smerkė Maidaną, NATO ir kritikavo Grybauskaitės vyriausybę. Iš piliečių buvo atiminėjami kompiuteriai ir kitos elektroninės priemonės, o paskui jie susilaukė kaltinimą esą Putino agentai. Lietuvos piliečiai — Putino agentai? Sutikite, tai juokinga! 

Aš nelaikau savęs Lietuvos priešu. Aš mylėjau šią šalį. Ten turėjau mylimą merginą, draugų, darbą. Tačiau buvau priverstas išvykti. Ankstyvą 2016 metų birželio 3 dienos rytą (pamenu, tada lijo) aš atidaviau raktus savo nuomuotojui, pasiėmiau daiktus bei dokumentus ir išvykau net neatsisveikinęs su savo mergina.tiesiog nepajėgiau jai pasakyti: „Žinai, aš rytoj išvažiuoju“. Tai buvo labai sunku.

Aš norėjau pasakoti tiesą

Aš išvykau į DLR tikslu iš ten pasakoti žmonėms, na, ir savo studentams Lietuvoje, kas iš tikrųjų dedasi Donbase, demaskuoti tą propagandą, kurią skleidžia televizija. 

„Aš išvykau į DLR tikslu iš ten pasakoti žmonėms, tame tarpe studentams Lietuvoje, kas iš tiesų dedasi Donbase“ „Aš išvykau į DLR tikslu iš ten pasakoti žmonėms, tame tarpe studentams Lietuvoje, kas iš tiesų dedasi Donbase“ 

Lietuvos televizija blogesnė už amerikiečių. Dėka televizijos ir vadovėlių Lietuvos vyriausybė užaugino kartą, kuri nekenčia Rusiją. Aš neabejoju — vyriausybė ruošia šalį karui.

Kaip reagavo draugai ir giminės, kad aš išvykau į DLR? Panašiai, kaip ir 2006-aisiais, kai aš įsikūriau Lietuvoje. Esą „ten karas“, „tu visai išprotėjai“ ir pan.

Bet aš žinojau, kur važiuoju. Kai aš dar gyvenau Lietuvoje, viena Donecko aukštoji mokykla pasiūlė man darbą.

Donbasas ir Lietuva. Kas bendro?

Kai atvykau į DLR, supratau, kad tarp Donbaso ir Lietuvos gyventojų nėra didelio skirtumo. Pavyzdžiui, panašios virtuvės: abiejose šalyse žmonės mėgsta čeburekus, šašlykus, koldūnus, geria kefyrą. Tiesa, man atrodo, jog Donbase maistas skanesnis.

Taigi DLP ir Lietuva — dvi potarybinės šalys, čia jau nėra ko ginčytis.

Žmonės jose mentaliai panašūs: vienodai neapkenčia alternatyvios nuomonės. Nors DLR gyventojai lankstesni, laisvai reiškia savo emocijas ir mėgsta kalbėti.

Donbasas ir Lietuva: skirtumai

Tačiau tarp Lietuvos ir DLR daug skirtumų: jie skirtingai interpretuoja istorinius faktus. Lietuviai save laiko Rusijos aukomis (nors tai netiesa) ir remia Ukrainos nacionalistus. DLR gyventojams nacionalistai ir Stepanas Bandera ne didvyriai, o nusikaltėliai. O dar Donbase išties mylima Rusija.

Donecke ir kituose Donbaso miestuose nesergama „amerikietiška svajone“, su ja kovojama. O lietuviai — man koktu, laižo JAV pasturgalį: „Kas tik amerikietiška, puiku“.

Migelis DoneckeMigelis Donecke

Donbase įvykęs sukilimas buvo nukreiptas prieš regiono integraciją į euroatlantinę ašį. DLR žmonės pasižymi savo vertybėmis, mąstymo būdais, tradicijomis. Gal jie ir žiūri amerikietiškus filmus, tačiau amerikietiško pasaulio kratosi. Jie jaučia komfortą būdami su Rusija ir nenori su ja kovoti, nes neįmanoma kovoti patiem su savimi. Donbasas pasižymi identiškumu, ko nėra Lietuvoje. Lietuvių identiškumas — būti rusofobu. Ir tai man nesuprantama!


Donbaso ir Lietuvos problemos

Lietuvoje vyrauja dvi pagrindinės problemos: nacionalistinė vyriausybė ir ekonomiškai prasta apdėtis. Šios dvi priežastys masiškai veja lietuvius iš šalies. Aš mačiau, kaip dešimties metų eigoje Lietuva keitėsi, ir ne gerąja prasme: žodžio laisvės nebuvimas, kainų augimas, blogas pensininkų socialinis aprūpinimas, emigracija iš šalies, lietuviškos kultūros išstūmimas Vakarų kultūros pastangoms.

O tuo metu valstybė rūpinasi ginklavimusi ir perka senus JAV tankus, palaiko antirusišką paranoją ir ruošia žmones karui. Lietuvoje gatvėse galima pamatyti daugiau jaunimo kariškomis uniformomis, nei Donbase. Tai mane stebina.

Patys lietuviai sako, kad greitu laiku šalis gali išnykti. Lietuva — labiausiai gerianti pasaulio šalis. Lietuviai geria ir todėl nežino, kas jie yra iš tikrųjų.  

Man atrodo, jog pati rimčiausia Donbaso problema šiandien — karas. Tačiau turiu pasakyti, kad aš vis dar neįsiintegravau į visuomenę, nes nemoku rusų kalbos. Todėl įvykius stebiu lyg ir iš šono. Tikriausiai čia dar yra nemažai problemų.

Straipsnis kitomis kalbomis

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: