Politika Politika

Europa užtrenkia duris Pabaltijo imigrantams

Vaizdo šaltinis: ytimg.com
 

Dėsningas Brexit rezultatas: Didžioji Britanija užtrenkia duris Pabaltijo imigrantams. Pabaltijo bėgliai panikuoja ir, bijodami deportacijos, pasiruošę keisti savo lietuvišką arba latvišką pilietybę į britų. „Senosios Europos“ kontinentinės šalys taip pat nerodo noro priimti „angliškus tadžikus“ ir grąsina neįsileisti Londono į vieningą europietišką rinką, jeigu britai neleis įvažiuoti ES bėgliams. Rytų europietiška imigracija tampa ES ne mažesne problema, nei bėgliai iš Azijos ir Afrikos, ir prievartinis emigrantų grąžinimas į Pabaltijį sukels Estijai, Latvijai ir Lietuvai nacionalinę katastrofą.

Galimybė apriboti rytų europietišką imigraciją buvo pagrindinis Didžiojoje Britanijoje išstojimo iš ES šalininkų argumentas. Praktiškai būtent migracijos srauto apribojimu ragino Brexit šalininkai agitacijos metu balsuoti už pasitraukimą iš ES. Viena — bėgliai, antra — britai buvo raginami atsikratyti absurdiško Briuselio biurokratizmo, kuris ėmėsi reguliuoti viską: kvotas, apribojimus, techninius standartus, begalinį valdininkų vilkinimą ir popierizmą.

Tačiau šie raginimai buvo adresuoti atskiroms profesinėms grupėms: fermeriams, jūreiviams, britų pramonės darbuotojams. Visiems gyventojams Brexit šalininkai piršo migracijos temą — atkakliai naudojo vieną taikinį. Praktiškai raginimai įgyti pilnavertį suverenitetą ir „susigrąžinti nepriklausomybę“ ne tiek skambėjo kaip atsisakymas vykdyti Eurokomisijos direktyvas, kaip atstatyti savo sienų kontrolę ir įgyti garantuotiną galimybę nepraleisti per ją, pirma, Azijos ir Afrikos, antra, bulgarų, rumunų, lietuvių ir kitokių bėglių.

Todėl dabar tarp rytų europietiškų imigrantų Londone ir kituose Anglijos miestuose kilo panika — visiems aišku, kad britai referendumo metu balsavo prieš juos.

Panika dabar plečiasi Pabaltijo socialiniuose tinkluose, migrantų, atvykusių į Albioną nuo Baltijos pakrančių, bloguose ir forumuose. Daugelį metų Anglijoje gyvenę imigrantai nematė reikalo keisti latvių arba lietuvių pilietybę į britų („tai vieninga Europos Sąjunga“), dabar ketina skubiai tuo užsiimti, kol Didžioji Britanija galutinai neišstojo iš ES. Priešingu atveju po kelerių metų Estijos, Latvijos ir Lietuvos piliečiai sulauks deportacijos.

Atskiras panikos internete žanras — Pabaltijo imigrantų kalbos apie Britų salų senbuvių į juos požiūrį. Vis besikartojanti istorija — apie tai, kaip kitą rytą po referendumo pas kauniškį ar daugpilietį lankėsi anglų proletarai, „mėlynosios apykaklės“ (o dar ir visiškų miesto apačių atstovai) ir ragino ruošti lagaminus: „dabar tai jus visus tikrai išveš“. Latvijos ambasada Londone, prisiklausiusi tokių istorijų, net paragino kraštiečius pranešti jai apie tokius anglų senbuvių išpuolius. Likimo ironija: kovoti su ksenofobija kviečia šalis, kuri savo nepriklausomybės aušroje atėmė iš ne vietinės kilmės gyventojų pilietybę ir įtvirtino savo Konstitucijoje nuostatą, kad Latvija sukurta ir egzistuoja latviams.

Ką gi, baimės akys didelės — sunku įsivaizduoti, kad britų vyriausybė net po galutinio šalies išstojimo iš ES deportuos užplombuotuose vagonuose visus lietuvius ir latvius į gimtąjį Pabaltijį. Tačiau tarp pabaltijiečių besitęsianti šia proga panika reikšminga: apie galimą deportaciją latviai ir lietuviai rašo taip, lyg juos iš Londono norima išgabenti ne į mylimą šalelę, o tiesiai į Sibirą.

Tačiau ši panika — dar pusė bėdos.

Tikrąją paniką visiškai teisėtai turi patirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybės, o taip pat iš šių šalių neišbėgę ir nematantys ateities savo šalyse darbingi gyventojai, nes kitos Vakarų Europos šalys jau duoda suprasti, kad nepriims iš Didžiosios Britanijos rytų europiečių bėglių srauto.

Kaip jau buvo pasakyta, Brexit‘as sukelia rimtus sunkumus, tačiau netampa katastrofa Pabaltijui ir kitiems pigios darbo jėgos eksportuotojams — „angliškų tadžikų“ srautas vis tiek bus perorientuotas į Vokietiją, Prancūziją ir kitas Vakarų Europos darbo rinkas. Tačiau praeitą savaitę prasidėjusi europietiškų santykių krizė plečiasi tokiu greičiu, kad ši istorija jau įgavo tęsinį.

Pasirodo, romanų-germanų ES „branduolio“ šalys visiškai nedega noru paversti „angliškus tadžikus“ prancūziškais arba vokiškais „tadžikais“: Didžioji Britanija veikė kaip Rytų Europos problemų perkūnsargis — jos sparčiai auganti ekonomika „sugėrė“ didelę to krašto bedarbių dalį, ir tai tenkino Vokietiją su Prancūzija, kurios norėtų, kad viskas liktų savo vietose.

Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas ES vadovų samito metu viešai pateikė Londonui ultimatumą: jeigu iš ES išstojusi Didžioji Britanija apribos įvažiavimą į šalį ES šalių darbuotojams, tai jai nebus leista naudotis vieninga ES prekių ir paslaugų rinka.

Pasak Prancūzijos prezidento, patekimas į vieningą europietišką rinką priklauso nuo keturių laisvių vykdymo: prekių, kapitalo, darbo jėgos ir paslaugų judėjimo laisvės. „Jei britams nereikia judėjimo laisvės, jie nepateks į laisvą rinką“, — pareiškė Fransua Olandas, pabrėždamas, kad Jungtinė Karalystė turės pamiršti laisvą europietišką rinką, o Londono vertybinių popierių birža Sityje daugiau negalės operacijų metu naudotis euru — jeigu britų vyriausybė apribos ES šalių darbuotojų įvažiavimą.

Toks tiesmukiškas ir atviras šantažas rodo, kad ES sukūrusioms šalims Rytų Europa su jos bėgliais reikalinga kaip pernykštis sniegas. Berlynui su Paryžiumi galimas rumunų su latviais priėmimas kelia tokią alergiją, kad jie pasiruošę grubiai išsukinėti rankas Londonui, tik kad šis neatsisakytų bėglių. Tačiau ir Londonas savo ruožtu prasidėjusiose kietose derybose su Briuseliu ir kitais kontinentiniais eurograndais gali pasukti nuolaidų keliu, bet tik ne migracijos srityje.

Kaip dabar nesivystytų Didžiojoje Britanijoje politinė krizė, darbo migracijos apribojimo demonstravimas, kurio pasekmės turėtų greitu laiku tapti matomomis eilinių anglų kasdieniniame gyvenime, yra vienintelis būdas pateisinti Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš ES ir nuraminti 17 milijonų euroskeptikų, jeigu politinė klasė vis dėlto pabandys trauktis ir likti Europos Sąjungoje.

Pačia paprasčiausia ir stipriausia priežastimi balsuoti už Brexit buvo bulgarų su rumunais ir lenkų su pabaltijiečiais antplūdis britų salose. Jeigu Brexit su visais lydinčiais ir neišvengiamais dezintegracijos metu sunkumais vis dėlto pasieks logiškos pabaigos, o bėgliai vis tiek įvažiuos, iškils klausimas: kokiems velniams reikėjo to referendumo ir vardan ko buvo kovota su sunkumais? Demonstratyvūs ir maksimaliai paviešinti imigracijos apribojimai — pirmoji ir labiausiai tikėtina naujosios vyriausybės priemonė nuimant socialinę įtampą, kuri neišvengiamai augs išstojant iš ES.

Jeigu britų elitas nuspręs ignoruoti tiesioginę demokratiją ir ieškos pretekso kaip palikti Britaniją ES sudėtyje (paskelbs „itališką streiką“ ir išstojimą temps iki begalybės, prieš išstojimą nubalsuos parlamente, paskelbs, kad referendumas turėjo patariamąjį balsą), tokiu atveju teks kažką pametėti 17 milijonų už Brexit balsavusiems britams. Nes jei bus paprasčiausiai nusispjauta į daugumos rinkėjų nuomonę, seks legitymumo krizė, politinis sprogimas ir riaušės, nusiaubiant tuos pačius migrantus. Svarbiausia ir iš esmės vienintelė priemonė, kurią elitas pajėgus pametėti dalinai nuramindamas euroskeptikus — likti ES, demonstratyviai ir smarkiai sugriežtinant migracijos įstatymus.

Taip kad Londonas neturi nė mažiausios galimybės nuolaidžiauti migracijos klausimu derybose su Briuseliu ir eurograndais ir išsaugoti ankstesnį rytų europiečių bėglių srautą į Albioną.

Tačiau ir kontinentinė Vakarų Europa Prancūzijos prezidento lūpomis davė aiškiai suprasti, jog nenori priimti Jungtinės Karalystės atstumiamų Rytų Europos migrantų.

Pabaltijo respublikų vyriausybėms iškyla katastrofiška perspektyva: stambiausios ES šalys paseks Didžiosios Britanijos pavyzdžiu ir užsklęs Pabaltijo bėgliams savo darbo rinkas, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos, dabartinėmis Pabaltijo sąlygomis, gyventojų perteklių nebus kur dėti.

Iš visų Rytų Europos šalių ši perspektyva tragiškiausia pabaltijiečių elitui. Lenkijoje, nepaisant įvairių problemų, išlieka vystymosi ištekliai ir potencialas: ten vyriausybė tikrai žengia realius praktinius žingsnius, stabdant jaunimo emigraciją. Lenkijai būsimoji migracijos krizė, atsisakant Vakarų Europai priimti Rytų Europos migrantus, gali duoti net naudos. Tai bus rimtas iššūkis, į kurį Lenkija savo potencialo sąskaita galės duoti efektyvų atsaką, sutvirtindama savo ekonomiką ir pagerindama demografinę situaciją.

Galimybė išvengti nacionalinės katastrofos išlieka net skurstančiose Bulgarijoje ir Rumunijoje, kurios nors turi sąlyginai dideles teritorijas ir nenaudojamus, tačiau esančius gamtos resursus. Čia viskas priklauso nuo politinio elito kokybės — valdančiųjų kadrų.

Pabaltijis neturi jokių galimybių. Ketvirtį amžiaus Lietuva, Latvija, Estija naikino pramonę, pjaustė metalo laužui prekybos laivyną, atsisakė tranzito („okupacijos palikimas“), vertė žemdirbius mažinti galvijų skaičių, mesti į savartyną šprotus ir pilti į griovius pieną — vis dėl „švento reikalo“: sankcijų prieš Rusiją.

Visas šis ekonominis barbariškumas buvo pateisinamas tuo, kad Baltijos šalys pakilo į aukštesnę istorinio vystymosi pakopą — dabar tai postindustrinės valstybės, ekonomikos struktūroje dominuojančios paslaugų sferoje. Tačiau tam, kad egzistuotų toks „progresyvus“, kaip pas „Baltijos tigrus“, ekonomikos modelis, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje gyveno neleistinai mažai žmonių. Jeigu „Baltijos tigrų“ gyventojų skaičius nuo 1991 metų iki šiol nebūtų mažėjęs istoriškai rekordiniais tempais, Pabaltijyje darbo neturėtų virš pusės darbingų gyventojų ir seniai būtų prasidėjusios bado riaušės.

Tik emigracija padėjo Lietuvai, Latvijai ir Estijai nors šiaip taip egzistuoti su jų sunaikintais fabrikais, įmonėmis, kolūkiais, žvejybos laivais ir žolėmis užžėlusiais bėgiais.

Išstumdama perteklinius gyventojus uždarbiauti, Pabaltijo valdančioji klasė užtikrino sau socialinį ir politinį stabilumą. Tik rekordinėmis emigracijos sąlygomis galėjo egzistuoti ir „progresyvus“ postindustrinės Pabaltijo ekonomikos modelis, kai didžiulė biudžetininkų klasė valgo tiesiogines ar netiesiogines ES dotacijas, šios klasės poreikius tenkina bankų sektorius, mažmeninė prekyba, rieltoriai, draudimo agentai ir kita paslaugų sfera, o reali gamyba minimali, ir savarankiškai išsilaikyti Pabaltijo šalys seniai nepajėgės.

Naujų realijų sąlygomis teks atsisveikinti su tokiu „progresyviu“ ekonomikos modeliu. Didžioji Britanija buvo antroji stambiausia ES ekonomika ir davė 15-17 proc. bendro Europos BVP. Dabar bendras ES biudžetas ženkliai sumažės, tad ženkliai sumažės ir netiesioginių dotacijų Lietuvai, Latvijai ir Estijai iš ES fondų suma (o kas laukia dotacijų apimčių, jei Pabaltijo politikai sugebės įtraukti į ES Ukrainą, baisu ir pagalvoti).

Tačiau net eurofondų sumažejimas pradeda atrodyti menkniekiu, jeigu atkreipti dėmesį, kad prie šio sumažėjimo prisidės britų darbo rinkos uždarymas ir Vokietijos, Prancūzijos ir kitų kontinentinės Europos ES „donorų“ atsisakymas priimti vietoj britų Pabaltijo bėglius. Dalis išvykusių gyventojų turės sugrįžti į Pabaltijį, o nauja perteklinių gyventojų karta nepajėgs taip lengvai iš ten išvykti. Viso to rezultatas — dabartiniai Europos Sąjungos poslinkiai kelia Lietuvai, Latvijai ir Estijai didžiulės nacionalinės katastrofos grėsmę.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: