Тема недели:
На Западе критикуют модель развития Прибалтики
Западные экономисты и аналитики полны пессимизма в отношении Литвы, Латвии и Эстонии.
Пятница
09 Декабря 2016

LINGUA FRANCA

Kaip šiuolaikinė Lietuva atsikratė KGB munduro? 2 dalis

Autorius: Sergej Rekeda

Kaip šiuolaikinė Lietuva atsikratė KGB munduro? 2 dalis

12.08.2015  // Photo: http://www.rubaltic.ru/

Nepriklausomos Lietuvos gimimo istorija, tikroji, o ne „laimėtojų“ parašyta, iki šiol lieka paslaptimi. Visuomenei siūlomi iškilmingi pagal protokolą surašyti mitai apie tautos kovą su „sovietinės okupacijos“ jungu už laisvę, tačiau kaip gi „totalitarinės TSRS“ sąlygose į respublikos vadovybę galėjo patekti dabartiniai aršūs Tarybų valdžios niekintojai? Kieno vedami politiškai susidraugavo dabartiniai Lietuvos vadovai? Kokiame būtent „mažajame kare“ kariavo tais laikais žmonės, kurie dabar visais būdais stengiasi išnaikinti visą tarybinę praeitį iš Lietuvos istorijos? Atsakyti į šiuos klausimus gali šiuolaikinės Lietuvos susiformavimo liūdytojai, kurie dėl savo geros atminties turėjo bėgti iš šios demokratinės, europietiškos šalies. Vienas tokių žmonių – filosofijos mokslų daktaras Valentin LAZUTKA, perestroikos laikais – Filosofijos instituto direktorius, Lietuvos TSR Mokslų akademijos partinio komiteto sekretorius ir kurį laiką Aukštosios politinės mokyklos rektorius, kur tuo metu dirbo dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Gresiant mirčiai 1991 metais Valentin Lazutka paliko naująją Lietuvą, iš pradžių išvyko į Vokietiją, o paskui apsigyveno Baltarusijoje. Nepaisant to, kad V. Lazutka dabar stengiasi vengti pašalinių kontaktų, po ilgų paieškų mums pavyko susitikti Minske. Jūsų dėmesiui šio pokalbio tęsinys (pradžia čia):

- Pone Valentinai, peršasi išvada, kad KGB atliko svarbų vaidmenį, naikinant TSRS ir kuriant naujas valstybes, tame tarpe ir Lietuvą?

Aš asmeniškai matau tokią struktūrą. Tarp dviejų organizacijų – Komunistinės partijos ir KGB – vyko kova už valdžią. O rezerve ir vieni, ir kiti turėjo kariuomenę, kuria galėjo pasinaudoti kiek Kompartija, tiek ir KGB. Kariuomenei sugriauti, diskredituoti buvo rengiamos tokios akcijos kaip lėktuvų skrydžiai ties Kremliaus ir kitos. Žūdavo maršalai, nutraukdavo savo gyvybes. Taip buvo nutolinta kariuomenė.

Pavyzdžiui, Brazauskas niekaip negalėjo priklausyti nuo KGB. Tačiau visai kas kitka, kiekvienas CK sekretorius ir kiti pastoviai turėjo reikalų su KGB. Sakykim, aš – instituto direktorius turėjau mane kuruojantį asmenį iš KGB. Aš negaudavau iš KGB nei informacijos, nei užduočių, tačiau turėjau bendradarbiauti su jais tam tikrais darbo klausimais. Tokio kuratoriaus nebuvo partinėje mokykloje, nebuvo jo ir CK arba rajonų komitetuose. Bet jie buvo Mokslų akademijoje.

Bet kai skilo Lietuvos Kompartija, susiliejo dvi jėgos: vieni, kurie palaikė Brazauską, ir KGB. 

Kai iškilo šis klausimas, aš pats pasiskambinau naujam respublikos KGB pirmininkui ir susitariau dėl susitikimo. Jis sutiko. Sutarėm. Aš susitikau su juo, ir mes labai atvirai pasikalbėjome. Aš sakau: „Kaip gi taip gali būti? Jūs, tarybiniai žmonės, dabar paklūstate Landsbergiui“. Jis man sako: „Įsimink: viskas, ką mes darome, mes darome Maskvos nurodymu. Aš gaunu įsakymus iš savo valdžios Maskvoje, o man įsakyta aptarnauti Landsbergį, su jumis iš vis jokių reikalų neturėti, jokios informacijos apie jus nerinkti“. 

Aukščiausiuose valdžios sluoksniuose Maskvoje kūrėsi penktoji kolona, atėjo Kriučkov (1988 m. lapkričio 1 d. Vladimir Kriučkov tapo TSRS KGB pirmininku, o 1989 m. rugsėjo 20 d. – TSKP CK Politbiuro nariu – RuBaltic.ru past.). Viskas ėjo iš Maskvos – iš Jakovlevo, Gorbačiovo.

- Greičiausiai, po Komunistų partijos skilimo daug kas dvejojo, su kuo likti? Ta pati Grybauskaitė išėjo atostogų ir kuriam laikui dingo...

Ji taip pasiėlgė tam, kad nedalyvauti visuose riejimuose. Rektorius atsigulė į ligoninę, o ji neturėjo ką veikti ligoninėje – išvyko į sanatoriją.

Sudėtingas buvo laikas. Kai 1990 metų kovo mėnesį buvo priimamas Aktas dėl išstojimo iš TSRS, respublikoje dirbo 400 įvairiausių JAV ir Europos specialiųjų tarnybų darbuotojų. 

- Tai buvo lietuviai-emigrantai?

Taip, iš tų, kurie 1944 metais paliko Lietuvą kartu su vokiečiais. Mes jau tada tiksliai žinojome, kad Landsbergis – Amerikos kadras. O Prunskienė, tarp kitko, Europos. Ji mokėsi Vokietijoje, ten apsigynė daktaro disertaciją. Ji turėjo savo ryšius.

Europiečių pozicija šiek tiek skirėsi nuo amerikiečių. Kiek Miteranas, tiek ir Kolis buvo skuboto Vokietijos susijungimo proceso priešininkais. Po susijungimo VFR jau pajuto, ką tai reiškia, todėl visai nenorėjo papildomo krūvio Pabaltijo pavidalu. O amerikiečiai skubėjo išspręsti užduotį – sugriauti TSRS. CŽV palaikė skubų sugriovimą, chaosą, nes jų planuose buvo ne tik TSRS sunaikinimas, bet ir Rusijos sugriovimas, jos išskaidymas. Štai kodėl viskas tai įvyko Lietuvoje, kuri atrodė mažu lopinėliu, veidrodžio skeveldra. Kai prasidėjo amerikiečių kova su europiečiais, be jokių abejonių Prunskienę nušalino (1990 metų kovo mėnesį Prunskienė pradėjo vadovauti Lietuvos vyriausybei, o 1991 metų sausio mėnesį atsistatydino – RuBaltic.ru past.). Valdžią visiškai perėmė landsbergistai.

- Prunskienė atsistatydino likus visai mažai laiko iki 1991 m. sausio 13 d. įvykių. Ką Jūs prisimenate iš tų įvykių prie televizijos bokšto?

Pradėsiu iš tolo. 1991 metų sausio 1 d. mūsų pirmasis sekretorius sušaukė CK Biuro posėdį. Pagrindinis klausimas buvo toks: skambino Gorbačiov ir kreipėsi su pasiūlymu įvesti Lietuvoje prezidento valdymą. Mes aptarėme.

Jokių konkrečių įvedimo rengimų ar užduočių mes negavome, šia tema kalbos pasibaigė. Tame pačiame Biuro mūsų pirmasis sekretorius pranešė, kad Maskvoje, TSKP CK, vyks pasitarimas, į kurį pakviesta mūsų partijos atstovų grupė, kuriai vadovauti paskirtas Lazutka, tai yra aš. Išvažiuoti turime jau rytoj, nes sausio 3 dieną privalome būti Maskvoje. Taip aš ir atsidūriau Maskvoje.

Pasitarimas įvyko. Išvykimo dieną – tai buvo sausio 6 – netikėtai man skambina prezidento padėjėjas ir sako, kad rytoj 11 valandą mane nori matyti Gorbačiov. „Gerai, tada aš šiandien nevažiuoju, grąžinu bilietą, ryt būsiu 11 valandą“. Ateinu pas padėjėją, jis man sako: „Mes laukiame, tuoj turi atvažiuoti jūsų Ministrų Tarybos pirmininkas. Kai jis atvažiuos, tada į šį pasitarimą pakvies ir tave. Reiškia, lauk“. Sėdėjau iki 15 valandos. Kas ten nutiko? Pirmininkas neatvažiavo. Vienu žodžiu, pas Gorbačiovą aš taip ir nepatekau. 

Aš išvažiavau į Vilnių. Ateinu į miesto komitetą, ir man sako, kad prie Seimo vyksta demonstracija. Kame reikalas? Praneša: „Jūs žinote, kad vyriausybė išformuota, atleista? Prunskienė jau nebe ministrė pirmininkė“. Pagalvojau: „Na, tada aišku, kodėl ji neatvažiavo“. Reiškia, vakar atleido. O ką, Gorbačiov nežinojo? Niekam nepranešė? Kame reikalas? Pasirodo, Gorbačiov paskyrė susitikimą ne su Prunskiene, o su buvusiu paskutiniu Tarybų Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininku Sakalausku, kuris tuo metu dirbo ambasadoje kažkur Afrikoje (Vytautas Sakalauskas ėjo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pareigas nuo 1985 iki 1990 metų, 1990-1991 metais dirbo TSRS ambasadoje Mozambike patarėju-pasiuntiniu ekonomikos klausimams – RuBaltic.Ru past.). Buvo ištremtas ten.

Penktadienį, sausio 11, pas mane į miesto komitetą atvažiuoja Burokevičius (Lietuvos Komunistų partijos TSKP platformoje Pirmasis sekretorius 1990-1991 metais – RuBaltic.Ru past.). Mes išeiname iš kabineto į lauką, savo kabinetuose mes niekada nekalbėjome slaptomis temomis. Ir jis man sako: „Skambino Gorbačiov ir pasakė, kad Sąjungos Taryba pasisakė prieš prezidento valdymo įvedimą“. Aš sakau: „Na ką gi, reiškia šeštadienį-sekmadienį mes laisvi“. Mes seniai neturėjome išeiginių. Išvažiavau į savo sodą, kur buvau maždaug iki 4 valandos. Vėliau mes su žmona grįžome namo. Atvažiavome, o anyta man sako, kad skambino mūsų pirmojo sekretoriaus sekretorė – skubiai reikia atvykti į CK.

Žmona nuvežė mane į CK. Ateinu – tuščia, visiškai nieko nėra. Įeinu į priimamąjį. Sekretorė sėdi ir sako: „Burokevičiaus nėra, jūs pasėdėkite, palaukite, jis ateis“. Gerai, atsisėdau laukti. Laukiu. Gerai, ko aš sėdėsiu? Eisiu į savo kabinetą – sekančiame aukšte CK sekretoriaus kabinetas. Staiga iš kažkur išdygsta keturi vaikinai, gero sudėjimo, atsistoja prie durų ir kartoja tą patį: „Ne, prašome palaukti čia“. Nesimušti gi man su jais. Atsisėdau, sėdėjau 10 minučių, ryžtingai atsistojau, prašau „praleiskite!“. Tada mane iš priimamojo išleido, palydėjo į tuščią kambarį priešais ir uždarė. Maždaug nuo penktos valandos iki 22:30 sėdėjau ten. Telefono nėra. Aš prašiau leisti paskambinti į namus. Negalima. Neva viskas daroma Burokevičiaus įsakymu. Paskui apie 23:00 staiga įbėga sekretorė: „Skambino Burokevičius, pasakė, kad į CK neatvažiuos, jūs laisvas“. Kaip – laisvas, aš galiu eiti namo? O kur norite, ten ir eikite, sako.

Kai išėjau iš šio kalėjimo, prie manęs pribėgo visa mūsų darbuotojų minia. Pirmieji – mano miesto komiteto sekretoriai, antrasis ir trečiasis. Paskui rajonų komitetų sekretoriai. Visi puolė mane su žodžiais: „Ką jūs su mumis darote? Mus trečią valandą pasodino salėje, mes sėdim, mus neišleido iš salės!“. „Kas jus pasodino?“ – klausiu. „Na, sakė, kad jūs mus sukvietėt“, - atsako. Draugai, aš jūsų nekviečiau, neturiu supratimo, sakau. Pasirodo, miesto komitete taip pat salėje surinko partijos aktyvą. Daugiausia draugovininkus. Taip pat neva mano įsakymu. Aš visiškai nieko nežinojau. Susirinko, apsibarė. Burokevičių iškeikė visokiausiais žodžiais, nes visi sakė, kad tai jo įsakymu vyko.

1991 m. sausio 13. Atėjome mes į miesto komitetą, ten pilna žmonių. Nusiunčiau antrąjį sekretorių, lai aiškina, nes aš eiti nenoriu. Ateinu į savo kabinetą. Prie mano stalo sėdi pulkininkas Šurupov. „Nieko sau, mes jau turim pirmąjį sekretorių?“ Nesutinka. O ko jūs čia, klausiu. O mes, sako, ruošiamės įteikti peticiją Seimui ir ministrų kabinetui. Nustebau: „Išprotėjot? Ką jūs rasit ten vidurnaktį?“ Ne, sako, laikas suderintas su Landsbergiu. Landsbergis sakė ateiti 12 valandą.

Ir štai šitos dvi grupės iškeliavo – viena į Ministrų Tarybą, kita į Seimą. Ėjusi pas Landsbergį Seiman ramiai nuvyko ir įteikė. O kita, kuri ėjo į Ministrų Tarybą – dalį jų ten sučiupo, sumušė; kiti atbėgo pas mane į miesto komitetą. Keletą sumuštų žmonių nusiunčiau į karo ligoninę su „greitaja“, nes į miesto ligoninę siųsti bijojau. Jie buvo žiauriai sumušti. Pavyzdžiui, vienas, mano sektoriaus vedėjas, mokslų kandidatas net tris menėsius sirgo. Kitą 60-metį sumušė taip, kad jis išėjo į pensiją dėl sveikatos būklės. 

Sėdime mes salėje, o tas pulkininkas sako, kad turi būti kreipimasis iš Maskvos dėl prezidento valdymo įvedimo. Kokio prezidento? Kas pasakė? Kol mes sėdėjome, pradėjo šaudyti patrankos. Aš nusiunčiau pirmą pasitaikiusį draugą sužinoti, kame reikalas. Jis ateina ir sako: „Tankai! Šaudo!” Ir iš vis neaišku: minia, kuri saugojo Seimą, nuskubėjo prie televizijos bokšto. Tik tada aš sužinojau apie taip vadinamus „sausio įvykius“. Iš partiečių niekas nedalyvavo, todėl nieko nežinojome.

Staiga man skambina mūsų CK sekretorius generolas majoras Naudžiūnas: „Klausyk, kur tu bivai? O kur Burokevičius?“. O aš nežinau. Kitą rytą aš paklausiau Burokevičiaus: „Kur tu buvai?“ Ten pat, kur buvai tu, atsako, ar ne tavo įsakymas buvo? Juokauji, klausiu, koks mano įsakymas?

Paskui ryte netikėtai per radiją sužinau, kad sukurtas kažkoks Tautos gelbėjimo komitetas. Tarp jo narių įvardintas ir aš. Nežinau, nei kas tai per komitetas, nei ką jis turi gelbėti. Ir iš vis, kaip aš galėjau būti į jį įtrauktas, jei nieko apie jį negirdėjau? Daug giminaičių mane puolė – ar aš iš proto išsikrausčiau?

Iš tikrųjų, net nežinau, kas sugalvojo tą Tautos gelbėjimo komitetą, kvaila išmonė buvo. O mums tada stipriai pakenkė – ir Burokevičiui, ir kitiems.

- O ką manote apie snaiperius, dėl kurių tiek ginčų?

Yra tikslūs duomenys, o ne vien spėliojimai. Kai buvo išspręstas klausimas dėl radijo ir televizijos, televizijos bokšto kontrolės, apie tai gerai žinojo šalies apsaugos departamento viršininkas Butkevičius. Jis išsikvietė taip vadinamų Lietuvos pasieniečių būrį, pasodino ant stogų – jie ir šaudė. Pats Butkevičius ne kartą tai pripažino. Tiesa, po dviejų metų kalėjime jis staiga prisimenė, kad nesodino. O iki to jis apie tai kalbėjo ne viename interviu. Taip buvo rašoma Lietuvos istorija.

1 dalis



Straipsnis kitomis kalbomis:
Комментарии
Читайте также
Новости партнёров
Загрузка...

Этот стон у них свободой зовется

Этот стон у них свободой зовется

«Граждане, расходимся, у меня знакомый дипломат в Чикаго есть, он сказал, что всё будет путем, за Литву словечко замолвят, без паники!».
Политики этих стран клеймят «ватников» за «рабское сознание», высокомерно улыбаются при словах о том, что их правительства назначаются по звонку из посольства США, гордо бросают «Мы играем в западных клубах» и пытаются учить демократии.

Бойтесь миротворцев

Бойтесь миротворцев

Холодная Война вроде бы уже двадцать семь лет закончилась, а такое ощущение, что всё у нас еще впереди.

Литовские князья как защитники русских земель

Литовские князья как защитники русских земель

Отдавая явное предпочтение русской гражданственности и русским людям, литовские князья с удивительным политическим тактом и всецело опираются на русское население государства, оберегают его верования, обычаи и права, постепенно подчиняются его культурному влиянию.