Переводы

Europa daugiau nemaitins Pabaltijo

  875 0  
Источник изображения: laquadrilha.blogspot.ru

Europos Sąjunga nuo sekančių metų ketvirtadaliu mažina Rytų Europos šalių palaikymo programų finansavimą. Po to, kai septyneriems metams bus priimtas ES biudžetas, nuo 2020 metų galimai bus nutrauktas „Naujosios Europos“ šalių finansavimas iš struktūrinių ES fondų. Europa daugiau nenori maitinti Pabaltijo ir kitų rytų europietiškų parazitų: Lietuva, Latvija ir Estija turės mokytis pačios užsidirbti pinigų. 

Kochezijos politika — finansinis Centrinės ir Rytų Europos šalių palaikymas turtingomis Vakarų ir Šiaurės Europos šalimis. Jos tikslas — sulyginti senųjų, klestinčių Europos Sąjungos narių ir 2004 ir 2007 metais įstojusių į ES šalių pragyvenimo lygį ir ekonominį išsivystymą. Turtingos šalys — Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai arba Švedija įneša į bendrą ES biudžetą mokestį, kuris ir suformuoja struktūrinius ES fondus, skirtus tokių vargingų ES šalių, kaip Rumunija, Vengrija arba Lietuva, ekonomikos ir socialinės sferos vystymosi finansavimui. 

Takoskyra tarp ES šalių griežtai skiria tuos, kurie ES biudžetui atiduoda daugiau, negu paima, ir tuos, kurie daugiau paima, negu atiduoda. Prie pirmosios — šalių donorų grupės — priskiriamos ES sukūrusios, o taip pat Vakarų, Šiaurės ir Pietų Europos šalys, prisijungusios prie Europos ekonominės sąjungos 1970–1990 metais. Pavyzdžiui, Vokietija bendram europietiškam biudžetui atiduoda 11,9 milijardo eurų daugiau, nei paima. Prancūzija — 8,2 milijardo, Italija — 5 milijardais eurų, Nyderlandai — 2,3 milijardo, Švedija — 1,9 milijardo eurų daugiau, nei paima. 

Dauguma dotuojamų šalių — buvusios socialistinės šalys, įstojusios į ES po 2004 metų: Lenkija, Bulgarija, Rumunija, Kroatija, Vengrija, Estija, Latvija, Lietuva ir kt. Siekiant įveikti jų socialinį ekonominį atsilikimą ir pasiekti pirmosios grupės šalių lygį, ir buvo sukurta kochezijos politika, pagal kurią šios šalys ir pradėjo kasmet gauti milijardines finansines injekcijas. 

Pastarąjį septynmetį (2005–2012 metai) „Senoji Europa“ iš ES biudžeto perpumpavo į „Naująją Europą“ apie 160 milijardų eurų.

Europietiška integracija nesukūrė Centrinės ir Vakarų Europos šalims savarankiško ekonominio vystymosi pagrindoEuropietiška integracija nesukūrė Centrinės ir Vakarų Europos šalims savarankiško ekonominio vystymosi pagrindo

Rytų europietiškus išlaikytinius Briuselis finansavo pagrindinai iš trijų eurofondų: Europietiško regioninio vystymosi fondo, Europietiško socialinio ir Kochezijos fondo. Be šių pagrindinių, Briuselo biurokratija sukūrė daug dar šakinių eurofondų: Žemės ūkio vystymosi europietišką, Jūrų verslo ir žuvininkystės europietišką fondą ir kt. 

Eurofondų lėšos pagrindinai buvo skiriamos infrastruktūros vystymuisi: buvo tikėtasi, kad ES struktūrinių fondų dotacijos sudarys Centrinės ir Rytų Europos šalių savarankiško ekonominio vystymosi pagrindą ir tos šalys po kelių dešimtmečių sugrąžins šiuos pinigus Briuseliui su kaupu. Tačiau praktikoje visa tai pasisuko daug liūdnesniu kampu. 

Pagal 12 metų kochezijos politikos rezultatus, galima pripažinti, kad ji visiškai subliuško: skirtingai išsivysčiusių ES regionų lygis neišsilygino, o skirtumas tarp turtingų vakarų ir vargstančių rytų ES šalių tik ūgtelėjo.

Europietiška integracija ne tik nesukūrė Centrinei ir Rytų Europai savarankiško ekonominio išsivystymo pagrindo, priešingai — ji sunaikino tą pagrindą, suardė naujų ES narių nacionalines ekonomikas, atėmė iš jų savarankiškumo likučius ir pasodino ant eurofondų dotacijų „adatos“. 

Pasak amerikiečių auditorių kompanijos KPMG „ES fondai Centrinėje ir Rytų Europoje“, pagal buvusio ES septynerių metų biudžeto rezultatus „Naujoji Europa“ yra depresinis Europos Sąjungos dotacinis regionas: 18 proc. šio regiono šalių bendro BVP sudaro ES struktūrinių fondų dotacijos. 

Labiausiai priklausomos nuo eurofondų yra Pabaltijo šalys: Briuselio dotacijų injekcijos Lietuvos, Latvijos ir Estijos BVP viršija 20 proc. 

Kitaip sakant, penktadalis Pabaltijo respublikų ekonomikos — oras; jeigu Briuselis užblokuotų šioms šalims „dirbtinį kvėpavimą“, Pabaltijo ekonomikos nesugebėtų egzistuoti.

Latvių ekonomistas Dmitrijus Smirnovas
Latvių ekonomistas Dmitrijus Smirnovas

„Pasakysime atvirai: praktiškai visa Latvijos statybų šaka laikosi dėka eurofondų užsakymų. Visi stambūs infrastruktūros objektai statomi europietiškais pinigais: ryškiausias pavyzdys — Rail Baltica. Visumoj europietiško finansavimo dėka latvių ekonomikoje sukuriama dešimtis tūkstančių darbo vietų, o kai kuriais paskaičiavimais — virš šimto tūkstančių. Todėl visiškai ne paslaptis, kad latvių ekonomika nėra savarankiška, ir dabartinis ekonominis stabilumas plius nedidelis augimas pagrindinai palaikom dėka pastovių europietiškų lėšų injekcijų, — rašo latvių ekonomistas Dmitrijus Smirnovas, prognozuojantis Latvijai ekonominę katastrofą, kurią, šalių donorų atsisakymo kochezijos politikos atveju, galima palyginti su 2008 metų krize. — Po eurofondų likvidavimo latvių ekonomika sumažės 15-20 proc. su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: nedarbo augimu ir pragyvenimo lygio sumažėjimu. Taip kad mes galime sulaukti naujų 2008 metų net bankams nebankrutavus.“
Tokios pesimistinės prognozės turi rimtą pagrindą. Pabaltijui ne šiaip gresia eurofondų atėmimas — jis jau prasidėjo. 

Europarlamentas ir ES šalys parėmė 2017 metų biudžetą, pagal kurį Vakarų Europos šalių finansinės paramos programų finansavimas bus sumažintas 23,9 proc.

Šis nutarimas buvo priimtas prisilaikant septynmetės finansinės perspektyvos, vienas iš kurios prioritetų yra kochezijos politika. Tačiau jau dabar ši politika koreguojama. Ir ką bekalbėti apie naują septynmetį ES biudžetą, kuris bus priimtas 2020 metais — tada turtingosios ES šalys gali visai atsisakyti remti skurstančias, o struktūrinius fondus — likviduoti. Taigi Europos Sąjungoje prie to ir einama. 

Iš Europos Sąjungos pasitraukia Didžioji Britanija — antroji stambiausia ES donorėIš Europos Sąjungos pasitraukia Didžioji Britanija — antroji stambiausia ES donorė

Pirma, iš Europos Sąjungos traukiasi Didžioji Britanija: antroji stambiausia ES donorė, bendram europietiškam biudžetui skirdavusi jo 15 proc. Londonas jau atsisakė pervesti pinigus į Europietišką regioninio vystymosi fondą, o nuo pavasario nustos finansuoti kitus europietiškus fondus, ir po to, kai bus užbaigta su Brexit, bendrasis europietiškas biudžetas sumažės šeštadaliu. 

Antra, šalis donores piktina Rytų Europa, užsisėdusi ant Vokietijos, Prancūzijos, Suomijos ir kitų šalių mokesčių mokėtojų sprando ir neužsidirbanti pati. Ir Brexit‘as tapo britų visuomenės reakcija į Rytų Europą: milijonai gyventojų balsavo už išstojimą iš Europos Sąjungos, todėl kad nenori daugiau matyti neišsenkančio lenkų ir pabaltijiečių juodadarbių srauto savo gatvėse. 

Tokios pat nuotaikos stiprėja ir kitose Vakarų Europos šalyse. Visuotnas euroskepticizmo augimas provokuoja klausimą: kodėl savo kišenės sąskaita mes privalome kelti visokiems pabaltijietiškiems parazitams jų pragyvenimo lygį? Net jei pavyks išvengti euroskeptikų atėjimo į valdžią, „Senosios Europos“ elitui teks gelbėti Europietišką projektą pagal visuomenės reikalavimą. Tame tarpe — atsisakyti Rytų Europos dotavimo.
Trečia, Pabaltijis Europos Sąjungoje daugiau negali tikėtis, kad JAV jį gins ir globos. Amerikos prezidento rinkimuose nugalėjo visiškas euroskeptikų bendramintis Donaldas Trampas. Jo užsienio politikos programoje — „nusimesti balasto“, t.y. nustoti maitinti, globoti ir remti begalę sąjungininkų parazitų. Amerikietiškam realizmui ir izoliacionizmui, kuriuos propaguoja Trampas, Rytų Europa su Pabaltiju — ne prioritetas, ir nėra ko gaišti laiko ginant juos Briuselyje, Paryžiuje ar Berlyne. 

JAV prezidentas Donaldas TrampasJAV prezidentas Donaldas Trampas

Ketvirta, kochezijos politikos fiasko — akivaizdus faktas. Galima užsiiminėti Pabaltijo ir Skandinavijos socialinio ekonominio vystymosi rodyklių palyginimu, o galima pasivažinėti Latvijos ir Lietuvos keliais ir savo akimis įvertinti jų išsivystymo lygio „sulyginimo“ su Vakarų ir Šiaurės Europa rezultatą. Prasti keliai, fabrikų ir gamyklų griuvėsiai, uždarytos atominės elektrinės, išmirę vienkiemiai, ištuštėję miestai ir begalinės emigrantų eilės Vilniaus ir Rygos oro uostuose. Ir į visą šią „sėkmės istoriją“ kasmet buvo pumpuojami Europos mokesčių mokėtojų pinigai? 

Pabaltijis šiandien — didžiulė kūrykla, kurioje kasmet sudeginamos milijardinės europiečių lėšos. Čia vietoj savarankiškų ir stiprių ekonomikų šiek tiek kruta negyvybingos šalys parazitai, kurios dar gali egzistuoti dėka Briuselio dotacijų „dirbtinio kvėpavimo“.

Tokią nesveiką situaciją bet kokiu atveju reikėtų taisyti, tačiau visų europietiškų lyderių dabar pripažįstama Europos Sąjungos sisteminė krizė to reikalauja nedelsiant. 2004 metais atsiradusių išlaikytinių atsikratymas — praktiškai neišvengiamas scenarijus ES ekonominių ir socialinių problemų augimo sąlygomis. Lai savo gyvenimui užsidirba patys, jei nenori būti visiškai išvaryti iš Europos Sąjungos. 

Ir jokie to pačio Pabaltijo skundai, dejavimai ir šukavimai apie „europietišką solidarumą“, „okupacijos pasekmes“ arba „agresyvią kaimynystę“ niekam Vakaruose nebus įdomūs. Pabaltijo politikams visada bus panosėn pakišamas pavyzdys šiaurės kaimynės Suomijos, kuri taip pat turi sienas su Rusija ir kuriai ši kaimynystė padėjo tapti viena iš turtingiausių ir socialiai sėkmingiausių pasaulio šalių ir ES donore, kuri į ES biudžetą įnešamomis lėšomis maitina ir tą patį Pabaltijį. 

Jeigu Lietuva, Latvija ir Estija per ketvirtį amžiaus nesugebėjo padaryti taip, kaip Suomija, — tai jų, o ne Skandinavijos ir ne Vakarų Europos problemos. Jei šios šalys sunaikino normalius santykius su Rusija, kuri dabar atsisako jų tranzito paslaugų, perorientuoja savo krovinių srautą į Pabaltijo uostus ir atsisako matyti savo rinkoje pabaltijietiškus produktus — tai taip pat jų problemos. 

Rusija daugiau niekada nemaitins Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kaip ji maitino jas Tarybų Sąjungos laikais, tačiau ji daugiau ir neleis joms užsidirbti ekonominių ryšių su ja sąskaita.

Pabaltijo šalys paskelbė save „tikromis europietėmis“, ir jų įstojimas į Europos Sąjungą — „sugrįžimas namo“. Na ir lai maitina jas Europos Sąjunga. 

Na, o jeigu europietiški giminaičiai maitinti šių šalių daugiau nenori, o „europietiškuose namuose“ į jas žiūrima ne kaip į lygiaverčius „europietiškos šeimos“ narius, o kaip į namų kenkėjus ir norima jų atsikratyti... ką gi, laipsniškas užgesimas Pabaltijo, iš kurio kito dešimtmečio metu išvyks mokesčius mokantys darbingi gyventojai, o Briuselis užblokuos eurofondų „dirbtinį kvėpavimą“, taps pamokančiu pavyzdžiu kitoms šalims, kas nutinka, kai visą savo vystymo modelį pradedi grįsti neapykanta kaimynui. 

Straipsnis kitomis kalbomis:
Обсуждение ()
keyboard_arrow_up