Ukrainietiškas nacionalizmas — tai giliai archajiškas, svetimas progresui ir bendražmogiškai kultūrai reiškinys, kurio vienintelis tikslas — suskaldyti vieningą tautą, dirbtinai sukuriant iš etnografinių pietų Rusijos ypatumų atskirą — ukrainietišką — tautą. Apie tai kalbėjo patys ukrainizmo tėvai-steigėjai privačiuose laiškuose ir net atviroje spaudoje. Ukrainietiško nacionalinio-politinio judėjimo patriarchai genialiai išpranašavo šiandieną: viskas, kas antrojoje XIX amžiaus pusėje – XX amžiaus pradžioje buvo aptariama marginalinėje inteligentų-ukrainofilų aplinkoje, dabar vyksta Ukrainoje visos tautos mastu.
„Mes barbarai; mūsų svajos ir siekiai tikrovėje yra menki (niekingi) ... prieš tai mes sunaikinome lenkų kultūrą, dabar pasiryžę sunaikinti rusų, o jei pasisektų, tai sunaikintumėm ir bendražmogiškąją kultūrą“, — rašo garsus Ukrainos rašytojas, etnografas ir filologas P.Kuliš savo laiške Galicijos ukrainofilui L.Barvickui. „Mes“ — tai ukrainofilai, ukrainietiško nacionalinio judėjimo veikėjai. Panteleimon Kuliš buvo vienas aktyviausių ukrainofilų: jis sukųrė ukrainietišką abėcėlę – „kulišovką“. Kartu su Tarasu Ševčenka, Nikolajumi Kostomarovu ir Michailu Gruševskiu jį galima pavadinti vienu iš Ukrainos tėvų-steigėjų. Ukrainos kaip atskiros valstybės, sukurtos ypatingos tautos.
Ukrainofilų judėjime Kuliš galiausiai tapo svetimu tarp savų. Nuo „kulišovkos“ sudarytojo, nuo kurios prasidėjo rašytinė ukrainietiška kalba, nusisuko beveik visi jo bendraminčiai: tai atsitiko po to, kai rašytojas ir mokslininkas parašė trijų tomų „Rusijos susijungimo istoriją“.
Joje Kuliš teigė, kad tikrąją civilizaciją ir aukštąją kultūrą į Ukrainos žemes nešė Reč Pospolita ir Rusijos imperija, tuo tarpu kai vietinė kaimiška kultūra visada buvo silpnai išvystyta ir archajiška: kurti jos pagrindu naują tautą, ką jie su draugais bando daryti, — tai padėti barbarybei nugalėti civilizaciją“.
Apie archajišką, barbarišką ukrainizmo esmę pareiškė vienas pagrindinių ukrainietiško nacionalinio judėjimo ideologų! Ir ne jis vienas: daugelis ukrainietiško judėjimo dalyvių, priklausančių XIX amžiaus nacionalinei inteligentijai, parodo suvokimą, kad jų veiklos esmė — tai išskyrimas iš Mažosios Rusijos vietinių etnografinių ypatumų naujos kultūros, kuri būtų nukreipta prieš visą bendražmogiškąją kultūrą ir svarbiausia prieš rusų kultūrą.
„Besisukant bendrarusiškų protinių ir politinių interesų aplinkoje, gyvenant rusų literatūros, kurioje be galo daug bendrarusiško ir bendražmogiško turinio temų, turtu, Mažosios Rusijos inteligentija, kaip vaizdžiai išsireiškė profesorius-ukrainofilas, priversta taip sakant nusilenkti, kad įeiti į žemą provincinės ukrainietiškos literatūros priemenę“, — rašo Rusijos mokslininkas ir publicistas Sergej Ščiogolev knygoje „Šiuolaikinis ukrainizmas“ (1914 metai). Ne pas priešininkus, bet pas šalininkus „mazepos“ ideologijos Ščiogolev randa teigimus, kad iš milijonų tamsių nemokšiškų pietų Rusijos valstiečių naują tautą bando sukurti nuo gyvenimo atitolusių humanitarų saujelė — nacional-romantikų: „Žurnalas „Ukr. Chata“ prieš tris metus atviravo, kad ukrainietiška tauta susideda iš 30 milijonų vergų (sic) ir Don Kichotų saujelės“.
Ukrainizmo fenomenas — atsisakyme laikyti save vieno bendro dalimi ir didžiuotis realiai dideliu ukrainiečių įnašu į šio bendro vystymąsi.
Šiuolaikinėje Ukrainoje nepopuliaru kalbėti apie ukrainiečius-valdovus ir Rusijos bendravaldovus: pradedant broliais Razumovskiais ir baigiant Chruščiovu bei Brežnevu. Kaip galėjo ukrainiečiai valdyti metropoliją, jei Ukraina, anot dabartinės ideologijos, visada buvo kolonija, o dabar kovoja su kaimyno „imperiškomis ambicijomis“? Analogiškas klausimas ir dėl literatūros: visas ukrainizmas remiasi Taraso Ševčenkos kultu, kuris rašė eiles gimtaja kalba, tuo metu kai tokie vardai kaip Gogol, Korolenka ir ypač Bulgakov, kuris šaipėsi iš ukrainietiško judėjimo gyvenime ir knygose, visiškai užmiršti. Užmiršti fizikai, inžinieriai-konstruktoriai, kosmonautai, kurie dirbo Ukrainoje tarybiniais laikais: juk jie stūmė žmoniją į priekį bendro su rusais tarybinio projekto rėmuose. Užtat Viačeslav Černovol ir Leonid Kravčuk, kurie žmonijai nepadarė nieko, bet vadovavo judėjimui už Ukrainos išstojimą iš TSRS — dabar tai moraliniai kamertonai, ukrainietiškos tautos sąžinė.
Prieš šimtą metų, kai formavosi ukrainizmas, tai buvo taip pat aišku ir taip pat suglumindavo gebančius mąstyti bendralaikius, kaip ir dabar. „Rusų kultūros kūrime Kijevo Rusė dalyvavo ne mažiau už šiauriečius“, sakė 1913 metais Maksim Gorkij, nustebintas ukrainietiško separatistinio judėjimo, kurio dalyviai atsisako patys savęs.
Jei budami bendro dalimi, vieningos bendrarusiškos kultūros dalimi ukrainiečiai prisidėjo prie progreso ir vystymosi, tai ukrainietiškas nacionalizmas, sukurtas kaip rusų kultūros priešprieša, padeda tik tos šalies archaizacijai ir degradavimui, kurioje jis tapo valdančiaja ideologija.
Vėl gi, ši archaizacija ir degradavimas buvo išpranašautas dar prieš šimtą metų. „Savo vidiniu turiniu ukrainietiškas judėjimas visai ne progresyvus; jis tik opozicinis valstybiniai Rusijos vienybei ir priešiškas rusų kultūrai, o todėl neišvengiamas Ukrainos likimas — pastovi opozicija Rusijos vyriausybei, kol egzistuoja Rusija kaip vieningas vienetas, — rašo Sergej Ščiogolev. — Ukrainofilų tvarkymasis užlaikytų Pietų Rusijos kultūrinį ekonominį vystymąsi dešimtmečiams ir pietvakarių kraštui būtų daug kartų blogesnis už polonizaciją“.
Būtent tai ir vyksta dabar šiuolaikinės Ukrainos ekonomikoje.
„Ukrainofilų tvarkymasis“ lėmė tai, kad ekonominio vystymo ministerijos valdininkai siuvinėtais marškiniais tiesiai pareiškia, kad Ukrainai nereikalinga raketų kosmoso pramonė, laivų statyba, lėktuvų statyba, mokslinių tyrimų institutai, konstruktorių biurai.
Lai vietoj viso to bus vienkiemis. Su molio trobele, saulėgrąžomis, svogūnais, kiaulėmis bei vištomis. Su Taraso Ševčenkos portretu rankšluostyje ir geltona-žydra vėliava ant stogo.
Būtų ne taip baisu, jei ši archaizacija liestų tik ekonomiką ir socialinę infrastruktūrą. Iš ties baugina tai, kad nauja barbarybė liečia santykius tarp žmonių. O juk vėl gi iš šimto metų senumo ukrainietiškos publicistikos galima buvo suprasti, kad taip ir bus. „Jei pas mus kalbama apie Ukrainą, mes privalome naudoti vieną žodį — neapykanta jos priešams. Ukrainos atgimimas — neapykantos savo žmonai „moskovkai“, savo vaikams kacapams, savo tėvui ir motinai kacapams sinonimas. Mylėti Ukrainą — reiškia paaukoti savo kacapišką giminę“, — rašė žurnalas „Ukrajinskaja chata“ 1913 metais. Būtent tai dabar ir vyksta: kiek buvo pasakojimų apie tai, kaip Kijevo sūnus atsisakė Donecko motinos, kadangi ji buvo „vatnikė“, palaikiusi „separus“?
„Skaitant ukrainietišką spaudą, matosi, kad ukrainietiškos partijos šalininkai laiko neapykantą visam „rusiškam“ nuvalkiota, vaikščiojančia morale“, — rašė Sergej Ščiogolev 1914 metais. Belieka pridurti: skaitant dabartinę ukrainietišką spaudą, galima pamatyti tą patį. Neapykanta degina žmones Odesoje, neapykanta verčia kariauti Donbase, neapykanta — tai tas kuras, kurio varomas veikia ukrainietiškas nacionalizmas.