Переводы

Lietuva tapo „nepriklausomos“ energetinės politikos įkaite

  1601 0  
Источник изображения: http://gs.delfi.lt

Parlamento rinkimams artėjant ekonominė padėtis Lietuvoje vis labiau virsta priešrinkiminio įvaizdžio sukūrimo įrankiu. Tačiau padėties energetinėje sferoje pablogėjimas ir Lietuvos viltys, sudėtos į suskystintas gamtines dujas, vargu ar pagelbės šalies valdančiųjų jėgų populiarumo augimui. Portalas RuBaltic.Ru įvertino Lietuvos energetinės politikos pasėkmes valstybės biudžetui ir išsiaiškino, ko tikisi Lietuvos vyriausybė iš Baltijos šalių „bendrų iniciatyvų“ šioje srityje.

Bendros ekonominės padėties šalyje pablogėjimo fone Lietuvos valdžia ieško būdų sumažinti suskystintųjų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje (SGD) aptarnavimo išlaidas.

Projektas, kuris turėjo užtikrinti šalies energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos „politinių kainų“ ir kurio įgyvendinimas tapo pagrindine dabartinės Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės pirmos prezidento kadencijos metu užduotimi, priešrinkiminiais parlamento metais, panašu, virsta našta valstybės biudžetui.

Deja vu

Prieš keletą dienų Palangoje vyko neformalus Baltijos premjerų susitikimas, kurio metu Lietuvos ministrų kabineto vadovas A.Butkevičius bandė įtikinti savo kolegas bendrai eksploatuoti SGD Klaipėdoje, tai yra pasidalyti jo išlaikymo naštą. Visa tai labai primena netolimos praeities Visagino atominės elektrinės (VAES) statybos epopėją, kai Lietuvos valdžia taip pat piršo kaimynams bendrą dalyvavimą VAES statybos finansavime. Šių metų balandį energetikos ministras Rokas Masiulis įgarsino savo VAES viziją, pavadinęs ją „bendrų Baltijos šalių regionaliniu projektu“. Tuo pat metu ministro visai nesutrikdė latvių bei estų pareiškimai, kad jie pristatys savo pozicijas tik po to, kai gaus projekto ekonominius apskaičiavimus. Matyt, Lietuva jau viską nusprendė, sprendžiant iš energetikos institucijos vadovo pasisakymų, kuris pakvietė nevertinti Latvijos ir Estijos pareiškimus kaip atsisakymą. VAE projektas negyvybingas, nes, pirmiausia, jis nedomina Baltijos kaimynų. Estija turi didžiausią pasaulyje elektros energijos iš naftingųjų skalūnų gamyklą (9 TVt per metus – 7,5 mln žmonių, skaičiuojant po 1200 KVt per metus kiekvienam) ir yra neto eksportuotojas (virš 40% bendros gaminamos apimties 12 TVt), faktiškai regioninis monopolistas (pagrindinės pardavimo rinkos – Suomija ir Latvija). Antras faktorius – statoma Baltarusijoje Ostrovecko AES, kuri aprūpins elektros energijos perteklių regione, kurio tiekimui į Baltijos šalis gali būti naudojama elektros energijos sistema BRELL (Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija, Lietuva).

SGD susimetus

Šiandien Lietuvos valdžia aktyviai prastumia sekančią „bendrąją“ iniciatyvą. Tuo pačiu Lietuvos premjeras A.Butkevičius neslepia, kad tikslas yra kaimynų pritraukimas „terminalo eksploatacijai pagreitinti, kas sumažintų infrastruktūrinę sudedamąją, t.y. jo išlaikymo išlaidas“. Lietuvos kabineto vadovas buvo tiek įsitikinęs, kad SGD-terminalas būtinas kaimynams, kad net kalbėdamas apie susitikimo rezultatus už savo estišką kaimyną suformulavo Talino poziciją šiuo klausimu, pareikšdamas, jog Talinas nusiteikęs pirkti daugiau dujų per terminalą Klaipėdoje. Kaip vėliau paaiškėjo, A.Butkevičius „neteisingai suprato kolegos žodžius“, į ką jam nurodė Estijos Ekonomikos ministerija, paaiškinusi, kad „ponas Ryivas, greičiausiai, turėjo omenyje, jog Estija palankiai žiūri į dujų rinkos plėtrą regione, taip pagerinant dujų pirkimo sąlygas kompanijoms iš didesnio skaičiaus pardavėjų. Kaip valstybė Estija neperka dujų rinkoje, tai daro dujų kompanijos“.

Iš tikrųjų, juk negalėjo Estijos premjeras, atstovaujantis valstybei, nuspręsti už privačius žaidėjus, kur jiems pirkti dujas. Iškyla pagrįstas klausimas: kam buvo surengtas dujų rinkos liberalizavimas Trečiojo ES protokolo rėmuose laisvai ir konkurencingai rinkai sukurti likviduojant vertikaliai integruotas kompanijas? Kodėl politikai nesuprato vienas kito? Galbūt, tai paaiškinama skirtingu Lietuvos ir Estijos požiūriu į verslo aplinkos formavimą vietinėje energetinėje rinkoje.

Lietuvoje valstybė, nepaisant neseniai užbaigto dujų rinkos liberalizavimo, priverstinai įpareigoja stambius vartotojus pirkti fiksuotas žydrojo kuro apimtis „rinkos“ kaina iš SGD, tuo pačiu pasidalinant su verslu finansine Europos kreditų jo statybai bei išlaikymui aptarnavimo našta. Tokia sąveikos tarp valstybės ir verslo forma ne tik neatitinka rinkos principų, bet ir pažeidžia Europos konkurencijos įstatymus. Dėl ko Lietuvos dujų asociacija (LDA) pateikė Europos komisijai skundą dėl vartotojų bei tiekėjų teisių pažeidimo. LDA nuomone, įstatymas „Dėl SGD terminalo“, o taip pat kiti dokumentai, susiję su jo realizavimu, prieštarauja ES įstatymams, kuriuose užfiksuota, jog „vartotojas turi teisę į laisvą savo tiekėjų pasirinkimą. Dar daugiau, tiekėjai turi teisę į laisvą vartotojų aprūpinimą“. Kaip pabrėžė LDA ekspertai, valstybei verčiant vartotojus pirkti per terminalą ne mažiau ketvirčio reikalingų dujų „riboja konkurenciją rinkoje, formuojant tam tikras teises tik vienam dujų rinkos atstovui – regazifikacinio terminalo operatoriui“.

Priešingai Lietuvoje veikiančiam administratyviniam komandiniam energetinės rinkos reguliavimo būdui, Estijoje, kur nėra elektros energijos stokos, o kasmetinis dujų sunaudojimas sudaro vos apie 0,6 mlrd. kubinių metrų (žema priklausomybė bendrajame šalies energijos balanse nuo išorinio importo), veikia rinkos principai. Dėl šios priežasties premjerai kalbėjo skirtingomis kalbomis.

Latvijos vaidmuo

Visai kas kita – Latvija, kuri kiekvienais metais sunaudoja 1,3 mlrd. kubinių metrų dujų (dvigubai daugiau, negu Estija). Bet ir čia Lietuvos premjero laukė nusivylimas. Papildomi susitikimai dviejų šalių energetikos ministrų lygmeniu parodė tam tikrą susilaikymą klausimuose dėl bendro SGD eksploatavimo. Latvijos ekonomikos ministrė Dana Reizniece-Ozola pareiškė, kad šalis pirks dujas per SGD terminalą tik tuo atveju, jei jų kaina bus konkurencinga. Apie tai, kad ministrė abejoja šio sumanymo perspektyva, liūdija jos pareiškimas rugpjūčio pradžioje BNS paskelbtame interviu apie tai, kad „iš SGD dujos bus 5-6 proc. brangesnės už Latvijas Gaze importuojamas Rusijos dujotiekio dujas“. Ir tai nestebina. Latvijos valdžia, galvodama pirmiausia apie ekonomiką, o ne politiką, atidėjo dujų rinkos liberalizavimą iki 2017 m. (baigiasi susitarimas su „Gazpromu“ dėl Inčukalnio dujų saugyklos nuomos), apsirūpinus tuo ilgalaikes Rusijos tiekėjo nuolaidas.

Taigi Pabaltijo kaimynai, puikiai suvokdami, kad norvegiško Statoil tiekiamų Lietuvai dujų kaina (25 proc. visos importuojamų dujų apimties – 2,4 mlrd. kubinių metrų) aukštesnė, nei Rusijos dujotiekio, neskuba prisijungti prie eilinio regioninio projekto, neturinčio perspektyvos.

Energetinės našta

Apie tai, kad SGD-terminalas bus nerentabilus, o importuojamos norvegiškos dujos – brangesnės už Rusijos dujotiekio, kalbėjo ir ekspertai. Šiandien ES bendras veikiančių SGD-terminalų galingumas sudaro maždaug 250 mlrd. kubinių metrų per metus („Gazprom“ tiekia Europos rinkai 30 proc. visų sunaudojamų dujų – maždaug 150 mlrd. kubinių metrų), 80 proc. kurių neveikia.

Tai, kad Lietuvos valdžia nežino, kaip sumažinti išlaidas jo išlaikymui, akivaizdu. Aiškios ekonominės politikos nebuvimas paaiškina visiškai priešingus valdžios pareiškimus: pradedant terminalo išpirkimo iš Norvegijos lizingo baigiant planais užkrauti savo kaimynams bendrą „energetinės nepriklausomybės“ naštą.

Pagal sutartį su Norvegijos Hoegh LNG laivo nuomos kaina sudaro 189 tūkst. JAV dolerių per dieną, per metus – 68,9 mln. JAV dolerių, o per 10 metų – 689 mln. JAV dolerių. Taip pat būtina prisiminti, kad kiekvienais metais šalis išmoka pagal Europos kreditus, suteiktus uosto infrastruktūros, o taip pat dujų transportavimo paskirstomosios sistemos statybai (100 mln. JAV dolerių).

Norvegijos kompanija Statoil penkių metų eigoje kasmet tiekia Lietuvos SGD-terminalui 540 tūkst. kubinių metrų dujų, kurių sutartinė kaina pririšta prie Britanijos dujų biržos NBP urminės kainos. Pavyzdžiui, per septynis mėnesius (2014 m. sausis – liepa) vidutinė 1 tūkst. kubinio metro kaina sudarė 303 JAV doleriai. Kai šis vidutinis rodiklis išsisaugojo per metus, neatsižvelgiant į sezoninį kainų kitimo faktorių, Lietuva gavo dujas už 303 JAV dolerius (neįskaitant tiekimo išlaidų). Kokia prasmė Latvijai, kuri pasirašė ilgalaikę sutartį su „Gazpromu“ iki 2017 m., pirkti 10-15 proc. brangesnes Norvegijos dujas, o taip pat apmokėti Lietuvai jų tranzitą? Nereikia pamiršti, kad pastaruoju metu dujų sunaudojimas šalyje sumažėjo 30 proc. (2010 m. – 1,8 mlrd. kubinių metrų, 2014 m. – 1,3 mlrd. kubinių metrų), todėl dabartinės Rusijos dujų koncerno, valdančio 34 proc. nacionalinėje dujų kompanijoje Latvijas Gaze, tiekiamos apimtys pilnai aprūpina šalies poreikius. Strateginis ir ilgalaikis bendrų santykių charakteris su Rusijos kompanija taip pat leidžia Latvijai lanksčiai spręsti klausimus, susijusius su mažėjančiu fiksuotų sutartyje numatytų dujų apimčių sunaudojimu.

Savo ruožtu Estija 2014 metais įsigyjo bandomąjį norvegiškų dujų kiekį, kurio apimtis siekė 100 tūkst. kubinių metrų, tuo eksperimentas ir pasibaigė.

Matomai, Lietuva turi nedidelę tikimybę, jog jai pavyks užkrauti savo kaimynams dar vieną „pelningą“ projektą.

Įkainių augimas

Pačioje Lietuvoje, kur valdžia atkakliai tikino gyventojus, kad dėl terminalo naudojimo komunalinių paslaugų kainos neišaugs, kitą dieną po to, kai miesto šiluminiai tinklai pradėjo priverstinai pirkti dujas iš SGD-terminalo, Vilniuje šildymo kaina paaugo 7 procentais. Pasak miesto šiluminių tinklų „Vilniaus energijа“ atstovo Nerijaus Mikalajūno, „nuo kovo 1 dienos kainoje ėmė atsispindėti iš SGD terminalo perkamų dujų kaina. Kadangi tai brangiausios dujos rinkoje, jos šilumos kainą didino. Iš „Lietuvos dujų tiekimo“ perkamos pigesnės dujos šilumos kainą mažino. Kadangi iš SGD privaloma tvarka perkame apie 65 proc. dujų, o iš „Lietuvos dujų tiekimo“ - 35 proc., bendrai sudėjus, šilumos kaina kovo mėnesį augo“.

Šiandien, kai iki parlamento rinkimų Lietuvoje lieka mažiau vienerių metų, valdžia suka galvą, kaip sumažinti vidines dujų kainas gyventojams, kad pateisinti nepamatuojamą energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos kainą, tuo pačiu išsaugojus gerą vardą pagal anksčiau duotus pažadus. Iš čia kyla įvairiausi ministerijų ir institucijų garsūs pranešimai, žadantys kitais metais sumažinti dujų, elektros bei šildymo kainas. Prieš keletą dienų Lietuvos Energetikos ministerija pasisakė už veikiančio vartotojų būtinų fiksuotų dujų apimčių pirkimų iš SGD modelio peržiūrą ir mokesčio įvedimą visiems vartotojams, pajungtiems prie dujotiekio. Toks žingsnis liūdija ne tiek apie altruizmą, kiek apie galimų nuobaudų suvokimą, gręsiančių po vykstančio Eurokomisijos nagrinėjimo Lietuvos atžvilgiu dėl konkurencijos pažeidimo, kurį inicijavo Lietuvos dujų asociacija.

Dabartinėje situacijoje, kai kaimynai neskuba prisiimti dalį SGD terminalo išlaikymo išlaidų, o „Gazprom“ po išėjimo iš Lietuvos aktyvų tapo tokiu pačiu užsienio žaidėju, kaip ir norvegiškas Statoil, galintis formuoti kainas remiantis išorine konjunktūra, tikėtis priešrinkiminei kampanijai palankių dujų kainų Lietuvos valdžia negali.

Straipsnis kitomis kalbomis:
Обсуждение ()
keyboard_arrow_up