Lietuva tebepraranda savo piliečius. Kas valandą 4 –5 žmonės atsisveikina su savo pabaltijietiška tėvyne ir išvyksta į Vakarų Europą. Iš žemėlapio išnyksta ištisi geografijos objektai, dingsta gyvenvietės. Jei tokia griaunanti tendencija tęsis, Lietuvoje liks 2,5 miesto, perspėja respublikos Centrinio banko pirmininko pavaduotojas Raimundas Kuodis. Bet galų gale ir jie išsivaikščios.
Lietuva peržengė nesugrįžimo ribą, skelbia pavojų respublikos Centrinio banko pirmininko pavaduotojas Raimundas Kuodis, ir šalyje beliks 2,5 miesto. Diskusijos „Socialinė Europa — nauji iššūkiai― parlamente metu Kuodis dar kartą diagnozavo daugelio ekonomikų, tame tarpe ir pabaltijietiškų, chronines ligas, — didžiulę regionų vystymosi disproporciją, kuri iššaukia emigraciją.
Lietuvoje, ekonomisto manymu, egzistuoja dvi ekonomikos: sostinės ir kita. Lyginamasis Vilniaus ekonomikos svoris šalies atžvilgiu artėja prie 50 proc., o atlyginimai sostinėje trečdaliu didesni, nei respublikos regionuose.
Jei 2015 metais vidutinis atlyginimas Tauragėje sudarė 448,4 euro, o Marijampolėje — 461,7, tai Vilniuje — 618,5 euro; jeigu nedarbo lygis sostinėje svyruoja ties 7,6 proc., tai Alytuje jis sudarė 15,4 proc., Utenoje — 14,0, Šiauliuose — 13,0 proc.
„Tai (Vilnius — RuBaltic.Ru pastaba) išties atskira ekonomika. Kodėl čia santykinai viskas gerai? Todėl, jog čia neblogas demografinis ciklas, ir jis labai svarbus. Politikai tai ignoruoja ir savo samprotavimuose apie emigraciją, ir kalbėdami apie Darbo kodeksą. Paklausos klausimas, kuris itin svarbus besivystančiam bizniui, ignoruojamas, — kalba Raimundas Kuodis.
Ekonomistas bando įkalti į Seimo narių galvas elementarią tiesą: paklausos šaltinis, kuris reikalingas ekonomikos augimui, — mokesčius mokantys piliečiai. Sostinėje jų dar yra. Pastaruosius penkerius metus Vilniaus gyventojų skaičius praktiškai nekito. Vietoj išdūmusių į Vakarų Europos šalis vilniečių sostinėje įsikūrė bėgliai iš regionų. Miestas laikosi.
Bet yra ir kita Lietuva — regionų Lietuva. „Ten kitoks ciklas: žmonės išvyksta dėl vidaus ir išorinės emigracijos. Jie persikelia. Išvyksta paklausa. Krentant paklausai, mažėja darbo našumas, o tai neleidžia didinti atlyginimų, auga išlaidos, skirtos prekėms ir paslaugoms, — pažymi Kuodis. Didžioji Lietuvos dalis, Centrinio banko pirmininko pavaduotojo manymu, tampa didžiuliu pensionu, kuriame „daug ekonomiškai neefektyvių žmonių — pensininkų arba žmonių, kurių pragyvenimo šaltinis — pašalpos. „Jie neturi darbo, bet jo ir neieško, — teigia ekonomistas.
Pagal prognozes, gerame cikle gali likti Vilnius, Kaunas ir dalinai Klaipėda, kiti regionai sunyks, beviltiškai konstatuoja Kuodis. Situacija išties negrįžtama, atgręžti demografinį procesą per trumpą laiką neįmanoma, — prieina išvados Centrinio banko pirmininko pavaduotojas.
Savo kritiškame pasisakyme Kuodis akcentuoja Lietuvos ir jos pabaltijietiškų kaimynų išlikimo problemą — depopuliaciją.
Biznio terpės gerinimas, užsienio investicijos, eurofondų eikvojimo efektyvumo augimas ir kitos protingos kvailystės, apie kurias taip mėgsta postringauti vietiniai valdininkėliai, nepajėgios ištaisyti susiklosčiusios situacijos. Pabaltijis baigia nugyventi savo amžių, tampa pensionu, rytų europietiškais senelių namais.
Lietuva, Eurostato duomenimis, muša gyventojų skaičiaus mažėjimo tarp Europos šalių antirekordus. Kas valandą 4–5 lietuviai atsisveikina su savo tėvyne, kas dieną emigruoja apie 100 žmonių, per metus — 35 tūkstančiai. Tas pats Eurostatas prognozuoja: per artimiausius 40 metų Lietuvos gyventojų skaičius sumažės 38 proc. 2020–2030 metais pensininkais taps gausiausia respublikos gyventojų karta, o į darbo rinką ateis žemiausio gimstamumo karta.
Lietuviai galutinai atsisakė Lietuvos. „Jaunimas mokosi visame pasaulyje! Tai kam reikalinga ta Lietuva? Kad išlaikytų parlamento deputatus, kurie priverčia žmones emigruoti? Yra apie ką pamąstyti. Aš šimtu procentų pritariu emigracijai, — rašo jaunas, sėkmingai besidarbuojantis Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius, — 25 metai laisvės, o pokyčių jokių! Viskas tik blogyn! Vien tik pažadai ir tušti, nieko nereiškiantys žodžiai! Blogai! Aš vėl ketinu iš čia bėgti! Iš šalies, kur nacionalinis patiekalas — kitas lietuvis! Geriau mylėti Lietuvą iš toli, iš tos šalies, kurioje galima uždirbti, kurioje šilta ir kurioje iš motinos pensininkės niekas neatims pinigų. Trūksta žodžių. Reikia veikti — ruošti lagaminą, nes čia nieko nebus! Ir jums patariu! Bėgam iš čia! Nes ateis laikas, neišleis! Bėgam!
„Metas išdumti, — kreipiasi į lietuvius jų kūrybinė inteligentija. Bereikalingos pastangos. Lietuviai aktyviai „dumia ― be jokių raginimų, kaip kas išmano . Vieni keliasi iš provincijos į Vilnių, kiti iš šio europietiško pakraščio skuodžia į Vakarų Europą. Svarbiausia: „branduolys„ pasiglemžia ― periferiją.
Tokiu būdu kasmet iš respublikos žemėlapio išnyksta geografijos objektai. Jau miestais nevadinami Juodupė, Tiruliai ir Kulautuva: sudėtinga vadinti miestu gyvenvietę, kurioje kruta vos du šimtai žmonių.
Įveikti šią griaunančią emigracijos tendenciją vis dar nepavyksta. Pabaltijo respublikos ateitis — ta pati tamsa tunelio gale.
Lietuva taps dykviečių ir pelkių regionu. Kurį laiką šioje teritorijoje be žmonių dar šiek tiek krutės 2,5 miesto — Vilnius, Kaunas, pusė Klaipėdos. Dar sėdės ir kivirčysis deputatai, dar šmirinės juos aptarnaujantis personalas. Tačiau ateis laikas, kai ir jie išdums.