Тема недели:
На Западе критикуют модель развития Прибалтики
Западные экономисты и аналитики полны пессимизма в отношении Литвы, Латвии и Эстонии.
Воскресенье
11 Декабря 2016

LINGUA FRANCA

Emigracija – mirties nuosprendis Pabaltijui

Autorius: Aleksandr Nosovič

Emigracija – mirties nuosprendis Pabaltijui

17.08.2016  // Photo: lietuviai.co.uk

Pabaltijo šalys šiemet demonstruoja emigraciją liečiančius šokiruojančius skaičius. Gyventojų bėgimas iš Pabaltijo įgauna pagreitį, Lietuva ir Latvija tapo europietiškomis emigracijos ir išmirimo rekordininkėmis, du trečdaliai emigrantų pareiškia, jog niekada negrįš į tėvynę. Dėl emigracijos Pabaltijo šalyse vis labiau jaučiamas specialistų deficitas, tame tarpe ir gydytojų, o liekantiems tėvynėje vidutinio ir vyresnio amžiaus gyventojams po kelerių metų nebus iš ko mokėti pensijų. Emigracija, kurią Pabaltijo valdžios laikė išsigelbėjimu nuo visų socialinių ir ekonominių sunkumų, tapo mirties nuosprendžiu Lietuvai, Latvijai ir Estijai: jei tokie depopuliacijos tempai išliks, šios šalys ateityje nesugebės egzistuoti.

Pasak Eurostato duomenis, Lietuva, Latvija, Estija, o dar ir Slovakija — vienintelės Centrinės ir Rytų Europos šalys, kurių gyventojai nenustojo iš jų bėgę. Emigracijos iš Pabaltijo srautas didėja. Triskart, lyginant su 2014-aisiais, praeitais metais padidėjo emigracija iš Estijos. Iš Latvijos pernai išvyko 5,7 proc. daugiau gyventojų, nei užpernai. Ir absoliuti rekordininkė šiuo klausimu yra Lietuva, kurios gyventojų skaičius 2015 metais sumažėjo 1,5 proc.: pernai iš Lietuvos išvyko gyventojų 21,6 proc. daugiau, nei užpernai.

«Naujoji Europa» tradiciškai Europos Sąjungoje buvo laikoma pigaus nekvalifikuoto darbo rinka turtingoms «senosioms» šalims — ES narėms. Tačiau pastaruoju metu šis įprastas teiginys reikalauja taisymo. Pasak minėto Eurostato, 2015 metais emigracija iš Čekijos sumažėjo 33,5, iš Vengrijos — 22,2 proc. Mažėja svetur darbo ieškančių srautas iš Lenkijos ir net iš Bulgarijos su Rumunija. Ir tik iš Pabaltijo žmonės vis labiau skuodžia.

Šiais metais emigracija iš Pabaltijo, lyginant su praėjusiais, ženkliai padidėjo. Iš Lietuvos per šių metų pirmąjį pusmetį, lyginant su pirmuoju 2015 metų pusmečiu, išvyko 6,5 proc. daugiau gyventojų. Lietuva ryžtingai pirmauja ES pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą: oficialiai šalyje dabar gyvena 2,863 mln. žmonių, o 2015-aisiais gyveno 2,918 mln. Latvijos gyventojų skaičius per metus sumažėjo 1 proc., pagal depopuliaciją šalis pastoviai užima antrą vietą ES po Lietuvos; Latvijoje dabar gyvena 1,952 mln. žmonių. Iš Estijos per pastaruosius metus išvyko 13 tūkstančių.

Statistikos duomenys ir ekspertų vertinimai paneigia Pabaltijo valdžių bandymus pateisinti savo šalių išmirimą, vadinant emigraciją tik laikinu išvykimu uždarbiauti ir teigiant, jog gyventojų migracija ES ribose neturi jokios reikšmės Lietuvai, Latvijai ir Estijai ir neįtakoja šių respublikų gyvenimo.

Pačių emigrantų apklausa rodo, kad dauguma jų ne išvyko laikinai uždarbiauti, o būtent emigravo, pasirinkdami sau naują tėvynę. Latvijos universiteto tyrimai rodo: 62,7 proc. išvykusių iš šios šalies pareiškė, jog nenori grįžti, nes nusivylė Latvija kaip valstybe. Iš tų, kurie nutarė sugrįžti į Latviją, 40 proc. persigalvojo ir vėl išvyko. Panašūs tyrimai buvo atlikti ir Lietuvoje. Pagal 2011 metų apklausą, 60 proc. Lietuvos emigrantų atsisakė sugrįžti.

Sausą statistiką geriausiai iliustruoja konkretūs faktai. Pavyzdžiui, Pabaltijo politikų vaikai dažnai gyvena svetur. Žurnalistinį tyrimą šia tema atliko Latvijos laikraštis «Diena». Taigi Latvijos premjero Mariaus Kučinskio sūnus dirba Vokietijoje, premjero bendrapartiečio, «Žaliųjų» ir valstiečių sąjungos frakcijos parlamente pirmininko Andriaus Priebalgso vaikai gyvena Didžiojoje Britanijoje ir Austrijoje. Aukštus postus užimantys tėvai neketina raginti savo vaikų grįžti namo: premjeras Maris Kučinskis net prisipažino, jog pritarė sūnaus sprendimui negrįžti į Latviją.

Kaip matome, daugelis Pabaltijo gyventojų atsisako savo šalių. Vadinti šį reiškinį «išvykimu uždarbiauti» — veidmainystės viršūnė. Tokia pat veidmainystė — tvirtinti, jog gyventojų migracija ES ribose nereikšminga Lietuvai, Latvijai ir Estijai ir visiškai neatsispindi šių šalių gyvenime. Nes tikrovėje emigracija Lietuvai, Latvijai ir Estijai daug ką reiškia: ji nustato pabaltijiečių visuomenių gyvenimo būdą šiandien ir atima iš šių šalių ateitį.

Visas pabaltijiečių gyvenimas vienaip ar kitaip sukasi aplink depopuliaciją, moksleiviai svarsto, kas kur išvažiuos sulaukęs pilnametystės, senukai svarsto, kuriose šalyse dirba vaikai, kiek ten, lyginant su Lietuva, uždirba ir ar atveš vasarai iš Europos anūkus. Didieji miestai — Kaunas arba Daugpilis — atrodo lyg pusiau išmirę, kai kuriuose mažuose miesteliuose per maža gyventojų, kad galėtų tebevadintis miestais, o kaimiškos vietovės tiesiog dingsta. Iš Pabaltijo žemėlapio kasmet išnyksta geografiniai objektai, tačiau tuštėjančių vienkiemių gyventojai dažnai persikelia ne į Rygą ir Vilnių, o į Londoną ir Dubliną. Pabaltijyje nėra «augimo taškų», kurie viliotų provincijos gyventojus: vidinė migracija neturi didelės reikšmės, o sostinės praranda gyventojus taip pat, kaip ir provincija.

Jeigu krizės metais ir po jos iš Pabaltijo buvo bėgama neturint darbo, tai dabar išvykstama todėl, kad tai tapo socialine norma. Jei tarybiniai laikais vyrų pareiga buvo atlikti tarnybą kariuomenėje, tai dabar socialine Pabaltijo jaunimo norma tapo — išvykti iš Pabaltijo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, virš pusės emigrantų — 52 proc. išvykusių iš Lietuvos šių metų pirmame pusmetyje — 18–35 metų jaunimas. Iš Lietuvos ieškoti Europoje darbo pagal specialybę išvyksta ką tik aukštojo mokslo diplomus gavę jaunuoliai. Iš Lietuvos išvyksta jau ne tik bedarbiai, bet ir darbo rinkoje paklausą turintys specialistai. Didžiausia bėda — emigruoja gydytojai.

«Po bandymų paskaičiuoti, kas ir kiek uždirba, kiek dirba, daugelis gydytojų pasirenka darbą užsienyje. Todėl emigruojančių skaičius didelis, išmokti kalbą jaunuoliams nesudėtinga. Jau katastrofiškai trūksta gydytojų–specialistų (neurologų, okulistų, kardiologų, traumatologų), ypač rajonuose, Biržuose, Pasvalyje, Pakruojyje, Šilutėje, Šilalėje. Trūksta medicinos seserų — mes jas puikiai paruošiame, o jos išvyksta», — sako Seimo Sveikatos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas.

Panašios problemos slegia ir kitas Pabaltijo šalis. Estijoje daug metų šaipomasi: respublikoje pastovus medicinos darbuotojų deficitas, nes dauguma gydytojų, esant galimybei, išvyksta dirbti į Suomiją, kur atlyginimai didesni 6 kartus. Latvijoje dėl gydytojų deficito pacientai po 2 mėnesius laukia priėmimo.

Panaši problema — augantis darbininkiškų profesijų specialistų deficitas. Iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos emigruoja vandentiekininkai, elektrikai, suvirintojai — jų atlyginimai Europoje ypač ženkliai skiriasi nuo pabaltijietiškų. Jei ir ateityje išliks tokie tempai, Pabaltijyje po kelerių metų triūs vien tik European studies magistrai, mokantys skirstyti eurofondus, tačiau jiems niekas nesugebės sutaisyti trūkusio vamzdžio.

Ir dar viena bėda, kuri dėl emigracijos neišvengiamai užgrius Lietuvą, Latviją ir Estiją: po kelerių metų dėl mokesčius mokančių ekonomiškai aktyvių gyventojų išvykimo Pabaltijyje likusiems pensininkams nebus iš ko mokėti pensijų.

Pagal praeitų metų Eurostato prognozę, artimiausiais 40 metų Lietuvos gyventojų skaičius sumažės 38, Latvijos — 31 proc. Atsižvelgiant jau į išvykusią depopuliaciją (per pastaruosius 25 metus Lietuva ir Latvija prarado apie trečdalį savo gyventojų), iki XXI amžiaus vidurio Pabaltijo respublikos neteks dviejų trečdalių gyventojų. Beje, nuo 2020 iki 2030 metų į pensiją išeis skaitlingiausia Pabaltijo gyventojų karta, o darbo rinkoje ją pakeis žemiausio gimstamumo karta. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prognozuoja, jog nuo 2020 metų pensijos sudarys ne daugiau 24 proc. vidutinio atlyginimo. Tačiau neabejotina, jog ateityje, augant demografinei katastrofai, pensijų dydis Pabaltijo šalyse vis labiau mažės — nes vis mažiau jose gyvens žmonių, iš kurių uždarbio tos pensijos formuojamos.

Taigi Pabaltijo demografinė katastrofa šioms šalims neša šiaip katastrofą.

Dėl fenomenalios gyventojų emigracijos Lietuva, Latvija ir Estija artimiausiais dešimtmečiais nesugebės gyvuoti: jose neliks pakankamo skaičiaus žmonių, pajėgių palaikyti socialinę, būsto ir miesto infrastruktūrą, apmokėti vaikų mokymąsi bei mokėti senukams pensijas.

Tokia situacija — dėsningas rezultatas «mažiau žmonių, daugiau deguonies» politikos, kuria ketvirtį amžiaus vadovaujasi Pabaltijo valdžios. Vietiniai valdantieji elitai laikė emigraciją išsigelbėjimu nuo bet kokių nelaimių: socialinių, politinių, ekonominių. Visą potarybinį laikotarpį jiems buvo svetima ir nesuvokiama «gyventojų tausojimo» idėja; priešingai, jie visada lengvai „nuleisdavo kraują“, vardan savo problemų sprendimo prarasdami dar šiek tiek gyventojų.

1990-aisiais Pabaltijo etnokratai siekė savo valdžios įtvirtinimo vydami «rusiškuosius okupantus»: formulė «Lagaminas, stotis, Rusija!» praktiškai tapo oficialia politika, visuomenėje sąmoningai buvo formuojama neapykantos rusakalbiams atmosfera, pirmieji Lietuvos, Latvijos ir Estijos asmenys nesivaržydami teigė, jog optimalus rusų gyventojų problemos sprendimas — priversti visus rusus išvykti į Rusiją.

Po Pabaltijo šalių įstojimo į Europos Sąjungą darbinė migracija išgelbėjo Pabaltijo elitą nuo būtinybės rimtai užsiimti ekonomika ir socialine sfera. Ar reikia išsaugoti pramonę? Ar reikia Briuselyje apginti Ignalinos AE? Ar būtina kautis dėl kiekvieno potencialaus investoriaus? Ar verta gelbėti nuo bankroto didžiausią Europoje Lietuvos žvejybos laivyną? Vardan ko padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstą, remti jaunus specialistus, mokėti pašalpas šeimoms, sulaukusioms antro ir sekančio kūdikio?

Vietoj viso šio galima tarti: nepatinka — sienos atviros. Lagaminas, oro uostas, Londonas! Europoje atlyginimai 5 kartus didesni, o mums be jūsų mažiau galvos skaudės.

Ir štai jau sulaukta atpildo už tokią politiką savo gyventojų atžvilgiu, jos istoriškai neišvengiamo rezultato. Prieš akis — aklavietė, gyvatė įgėlė save ė uodegą, emigracija, kaip išsigelbėjimas nuo visų Pabaltijo problemų, tapo mirties nuosprendžiu Lietuvai, Latvijai ir Estijai.



Straipsnis kitomis kalbomis:
Комментарии
Читайте также
Новости партнёров
Загрузка...

Этот стон у них свободой зовется

Этот стон у них свободой зовется

«Граждане, расходимся, у меня знакомый дипломат в Чикаго есть, он сказал, что всё будет путем, за Литву словечко замолвят, без паники!».
Политики этих стран клеймят «ватников» за «рабское сознание», высокомерно улыбаются при словах о том, что их правительства назначаются по звонку из посольства США, гордо бросают «Мы играем в западных клубах» и пытаются учить демократии.

Бойтесь миротворцев

Бойтесь миротворцев

Холодная Война вроде бы уже двадцать семь лет закончилась, а такое ощущение, что всё у нас еще впереди.

Литва или Северная Корея?

Литва или Северная Корея?

Современная Литва нередко практически не отличима от КНДР. Сумеете ли Вы отличить Литву от Северной Кореи?

Дом Франка в Вильнюсе

Дом Франка в Вильнюсе

Своим названием этот дом обязан доктору медицины, профессору Виленского университета Йозефу Франку. Его отец — Иоганн Петер Франк, известный в Европе врач-гигиенист и судебный медик, вместе с сыном перебрался в Вильну из Вены, где работал директором городской больницы в начале XIX века.