Ukrainos dainininkė Džamala tapo estrados konkurso „Eurovizija-2016“ nugalėtoja. Jos daina „1944“ buvo skirta Krymo totorių deportacijai. Konkurso rezultatai atspindėjo ne muzikinius, o politinius vertinimus, šia prasme ir Rusija tapo „Eurovizijos“ nugalėtoja: milijonai žmonių tiesioginiame eteryje pamatė, kaip valstybinių kanalų — konkurso Europos šalims transliuotojų „profesionalūs žiuri“ dirbtinai menkino Rusijos rodiklius, o po to šių šalių gyventojai be jokios politikos atidavė savo balsus Rusijos atlikėjui.
„Eurovizijos“ taisyklės draudžia siųsti į konkursą politizuotas dainas, tačiau ‚Eurovizijos“ dalyviai reguliariai suranda būdus, kaip tas taisykles apeiti. Ta pati Ukraina 2005 metais pasiuntė į konkursą grupę „Gryndžoly“ su „oranžinės revoliucijos“ himnu — šukaliojimo dain „Mūsų iškart daug“. Tada jos atlikėjai pelnė tik 19-tą vietą.
Šiai metais Ukraina pasaldino muzikinį šou politiškai protingiau ir talentingiau. Krymo totorė Džamala pateikė europiečiams dramatišką baladę su rytietiškais motyvais, skirtą tragiškam savo tautos likimui. „Mano jaunystė nežydėjo ten, nes jūs pasiėmėte mano pasaulį“, — dainuoja Džamala apie stalines deportacijas, aistringai pabrėždama priedainyje angliškai ir Krymo totorių kalba: „Kur jūsų protas? Jūs manote esą dienai, tačiau visi miršta“.
Ukrainos konkursantės dainoje viskas tiko pergalei: ir žodžiai, ir vokalas, ir potekstė, ir kontekstas. Europietiška žiniasklaida ir prieš ir po konkurso ryžtingai rašė apie Džamalos dainos politinę potekstę ir politinį už Ukrainą balsavimo charakterį, viską vertindama iš esmės teigiamai.
Amerikiečių CNN pateikė medžiagą apie „Euroviziją“ pavadinimu „Nugalėjo antirusiška daina“, kurioje sulygino Džamalos pasirodymą su filmo „Šindlerio sąrašas“ garso taku. „32 metų džiazo dainininkė Džamala sako, kad jos daina „1944“ skirta ne tik Krymo tororių deportacijai Antrojo pasaulinio karo metu, bet ir pastarųjų dviejų metų įvykiams pusiasalyje“, — „Eurovizijos“ metu rašė britų Guardian straipsnyje „Tu klausai, Putinai?“. Guardian straipsnis tapo pranašišku: britų leidinys tiesiai pareiškė, kad „daugelis Centrinėje ir Rytų Europoje ketina balsuoti taktiškai, kad išvengtų rusų triumfo“ ir kad rusų favorito pergalę galima panaikinti politiniu balsavimu už „dainą, kuri dėl aneksijos rauda skausmo balsu“.
Taip ir atsitiko.
Pergalę Ukrainai tikrai atnešė politinis balsavimas: pagrindinį indėlį į šią pergalę įnešė balsai taip vadinamų „profesionalių žiuri“ — tiksliau, valstybinių televizijos kanalų — konkurso Europos šalių transliuotojų, dauguma kurių aukščiausius taškus skyrė Ukrainai ir nė vieno — Rusijai. Tai vis akivaizdžios antirusiškos užsienio politikos šalys: Lenkija, Lietuva, Estija, Švedija, Gruzija.
Tačiau ir taip balsuojant, ir gavusi trečią vietą Rusija vis tiek tapo „Eurovizijos“ nugalėtoja: politine prasme jos pergalė ne mažiau reikšminga, nei Ukrainos.
Pirma, rusų atstovui Sergejui Lazarevui pirmąją vietą skyrė balsavę žiūrovai. Eiliniai Europos televizijos žiūrovai balsavo už rusų atlikėją, kurio dainoje nebuvo jokios politikos.
Antra, milijonai žmonių turėjo galimybę pamatyti, kaip konkurso rezultatus iškraipo ir reikalinga linkme koreguoja idėjiškai pakaustyti valstybinių kanalų „profesionalūs žiuri“. Akivaizdu, jog besigiriantys skaidrumu ir demokratiškumu europietiški valdininkai realybėje prisilaiko blogiausių tarybinių partinių komitetų ir meno tarybų tradicijų. Tai buvo žinoma ir anksčiau, tačiau naujos rezultatų skelbimo taisyklės, pagal kurias žiuri ir žiūrovų balsavimo rezultatai buvo paviešinti atskirai, leido šį faktą įrodyti eksperimentaliai.
Keliant kai kuriose Europos šalyse „Rusijos stabdymo“ klausimą, negali būti vietos nei objektyvumui, nei demokratiškumui. Praeitais metais į mini skandalą „Eurovizijoje“ įsivėlė Lietuva, kurios „profesionalus žiuri“ Rusijos dainininkei skyrė žemiausius įvertinimus — tokius, kad net atsižvelgiant į Lietuvos žiūrovų balsavimą Rusija gautų nulį taškų. Šiai metais lietuvių žiuri ne tik pakartojo šį išpuolį, bet ir pateikė visuomenei savo darbo technologiją: keturi iš penkių Lietuvos Respublikos nacionalinio žiuri narių patvirtino, kad skyrė Rusijos atstovui pačią paskutinę vietą.
Tačiau „Rusijos stabdytojus“ muzikiniame fronte, kaip ir prieš metus, pavedė eiliniai lietuviai. Nepaisydami jokios politikos, jie skyrė balsus ir Rusijai, ir Ukrainai, ir kitoms šalims, kurių atstovų dainos jiems patiko. Rezultatas: pagal Lietuvos žiūrovų balsų skaičių Sergej Lazarev pelnė trečiąją vietą.
Ši trečioji vieta — svarbiausias Rusijos politinės sėkmės „Eurovizijoje“ įrodymas.
Muzikinis konkursas visiems parodė, kad rusofobija užsiiminėja tik atskirų Europos šalių profesionalūs politikai, valdininkai, žurnalistai, ekspertai, o masiškame lygyje neegzistuoja noro nekęsti Rusijos ir rusų ir visais įmanomais būdais su jais kovoti.
Lietuva šiuo atveju — toli gražu ne pati ryškiausia iliustracija. Štai kokie matosi kontrastai „profesionalių žiuri“ ir eilinių atskirų Europos šalių žiūrovų balsavime (aukščiausias „Eurovizijos“ vertinimas — 12 taškų, antrasis — 10):
Vokietija: žiuri — 0 taškų, žiūrovai — 12.
Estija: žiuri — 0 taškų, žiūrovai — 12.
Vengrija: žiuri — 0 taškų, žiūrovai — 10.
Čekija: žiuri — 0 taškų, žiūrovai — 10.
Slovenija: žiuri — 0 taškų, žiūrovai — 10.
Serbija: žiuri — 1 taškas, žiūrovai — 12.
Ir svarbiausia — kaip už Rusiją balsavo Ukraina. Žiuri — 0 taškų, žiūrovai — 12.
Ir tai po dvejų ryžtingo neapykantos eskalavimo metų: „Putino vatnikams“, „koloradams“, „rusų agresoriams“ ir „okupantams“. Ir kuo užsibaigė? Tuo, kad Ukrainos televizijos žiūrovai „Eurovizijoje“ skyrė Rusijai aukščiausią įvertinimą (beje, Rusijos žiūrovai skyrė Ukrainai antrąją vietą — 10 taškų). Ryškiausiai dvejų metų neapykantos propagandos ir dviejų tautų atitolinimo žlugimą pademonstravo Ukrainoje Gegužės 9-oji, kai dauguma ukrainiečių, nepaisydami oficialios propagandos, vis tiek šią šventę vadino Pergalės diena: žmonės stebėjo šventines televizijos programas ir dalyvavo miestuose „Nemirtingojo pulko“ eitynėse.
Taigi jei visi Europoje nusprendė, jog „Eurovizijos“ konkursas yra ne muzikinis, o politinis, tai Rusija 2016 metais pasiekė ne mažiau reikšmingos politinės pergalės nei Ukraina.
Tik kitais metais, kaip Ukrainai, jai nereikės mokėti už šią pergalę.