Dalia Grybauskaitė prezidento rinkimų maratone išlaiko lyderės pozicijas, turėdama nepalenkiamo kovotojo su „Maskvos aštuonkoju“ įvaizdį. Visgi įdėmiau pažvelgus, tampa aišku, kad tai tėra propagandinė klišė. Iš tikrųjų Grybauskaitė Kremliui naudingiausias dabartinių prezidento rinkimų nugalėtojas.
„Arba Grybauskaitė, arba Rusija sulygins su žeme mažą Lietuvą“,- su šiuo pagrindiniu šūkiu dabartinis Lietuvos prezidentas vykdo savo 2014 metų rinkimų kampaniją. Tiesa, tai labiau primena senelio Lansbergio, įstrigusio savo sąmone audringoje sajūdžio jaunystėje, pasakas. Vertinant politinį Grybauskaitės profilį pragmatiškai, pasirodo, kad viskas kaip tik atvirkščiai „mėlynos damos“ perrinkimas pilnai atitinka Rusijos politikus interesus.
Jeigu neginčyti šios tezės, tai viskas stojasi į savo vietas. Pavyzdžiui, kompromato ir kitų „atakų“ prieš Lietuvos prezidentą nebuvimas. Nežiūrint į daugkartinius gąsdinimus apie Lubiankos koridoriuose ruošiamą melą ir purvą konkrečiai Grybauskaitei, jokių skandalingų jos gyvenimo smulkmenų nebuvo perteikta.
Nejaugi visagalėms ir visą apimančioms (vėlgi pagal Lietuvos konservatorių įsitikinimą) Rusijos specialiosioms tarnyboms buvo sunku tai įgyvendinti?
Tampa aiškiau suprantamas dujų kainos sumažinimas Lietuvai. Derybos vyko keletą metų, o baigėsi likus vos kelioms dienoms iki rinkimų – kaip tik liko laiko, kad Grybauskaitė išdidžiai įsirašytų į savo aktyvą naują pergalę prieš „priešą“, o visi likę gyventojai apsidžiaugtų sutaupę papildomą litą ir nueitų balsuoti. Nejaugi Aleksejus Mileris, „Kremliaus dujų žudikas“, negalėjo palaukti savaitę ir nedovanoti Grybauskaitei tokios dovanos prieš rinkimus?
Pagaliau, sunku paaiškinti šį faktą, kad prezidentei vos ne NATO aulu daužant per tribūną ir grasinant parodyti „Kuzkino motiną” kaimyninei Rusijai, Maskvoje tarsi nepastebi: nei atsakomo aštrumo, nei notos, nei pasiuntinio iškvietimo ant kilimėlio. Bijo? Na šis paaiškinimas irgi, greičiau, iš asmeninės dėdės Lansbergio „iliuzijų skrynios”. „Mėlyna dama“ tikrai naudinga Rusijai. Dėl daugybės priežasčių.
Pirmiausia, daktarė Grybauskaitė labai prognozuojama.
Paėmus net tą slidų Butkevičių tai nestatysime AE, tai statysime, tai ne šitą, o kitą, tai pasiruošę
jau bet kokią, bet pinigų nėra nei vienai ir kt. O Grybauskaitė tiesi, kaip Vilniaus televizijos bokštas. Jos dvižingsnius gali atspėti bet koks politologijos fakulteto studentas jos politinių įrankių rinkinys yra standartinis, o sprendimų priėmimo motyvacija paremta dviejų supratimų erdvės „šnipinėjimo manijos“ ir „rusofobijos“: jeigu Rusijoje pritarė reiškia daryti nereikia; Rusijoje sukritikavo tai puiki idėja. Kur dar Rusijai rasti tokį nuspėjamą kaimyną? Netgi pažvelgus į Lietuvos energetikos politiką. Kaip karštai Grybauskaitė palaikė Ignalinos AE uždarymą! Ir ką galiausiai turime? Lietuva padidino Rusijos dujų pirkimus. Ir kam galiausiai atnešė naudos „mėlynoji dama“?
Antra, Grybauskaitė ne tik prognozuojamas, bet ir valdomas politikas.
Pas ką dar iš Lietuvos elito tiek daug tamsių dėmių biografijoje, kurios daro juos pažeidžiamus? Be to, neužtenka turėti nemalonių asmens bylos puslapių, reikia juos dar ir užsispyrusiai slėpti ir keisti prasmę, tuo pačiu brukant į rankas ginklus savo priešams. Dar šių metų balandžio mėnesį Raimundas Celencevičius publikavo straipsnį tiksliu pavadinimu „Dalios Grybauskaitės Achilo kulnas: kol prezidentė išdidžiai tyli, apie jos praeitį pasakoja Leningrado šešėliai”, iš kurio tampa aišku, kad ponia prezidentė daug apie save nutyli. Tokiomis aplinkybėmis, kai daktarės Grybauskaitės slepiami sovietinės praeities pėdsakai vienaip ar kitaip liko Maskvoje, Peterburge ir esant būtinybei gali būti surasti, Lietuvos prezidentė tampa priklausoma nuo Rusijos ne mažiau, nei Mažeikių naftos perdirbimo įmonė.
Trečia, nepaisant aiškiai nuspėjamos ir kitų įtakai pasiduodančios Dalios Polikarpovnos, po Vilniaus vadovų susitikimo ji prarado bet kokį autoritetą Briuselio koridoriuose.
Naujas lyderis galėtų su nauja jėga išnešioti po šiuos koridorius rusofobijos užkratą, kviesti taikyti sankcijas, antram Niurnbergui, Trečiajam pasauliniam karui prieš Rusiją. Dabar tai vargu ar įmanoma. Kaip neįmanoma ir Grybauskaitei esant šiame poste efektyvi savarankiška diplomatinė Lietuvos priešprieša Rusijai Vilnius, turėdamas tokią prezidentę net nesugeba pagauti išorinių politinių trendų: kvietė bombarduoti Siriją, o dėl jos susitarė; kvietė susitarti su Janukovičiumi, o jį gėdingai išvijo iš šalies; kvietė taikyti pačias griežčiausias sankcijas Rusijai, O Europa pristabdė; kvietė nesigėdinti panaudoti jėgas prieš pietryčių Ukrainą, O Merkel siūlo nesigėdyti Kijevo dialogo su protestuotojais. Kaip su tokiu politinės analizės efektyvumu galima sulaikyti Rusijos „imperines ambicijas“? Maskva su Berlynu sąjungą sudarys, o Vilnius ir nepastebės...
Ketvirta, kai Grybauskaitė su savo rusofobija, kuri saugi Rusijai, reiškiasi tarptautinėje arenoje, apsimoka tiesiog laukti.
Laukti, kol naujas Grybauskaitės penkmetis virs stipriausiu skiepu nuo tos pačios rusofobijos. Per penkis metus visuomenė galutinai pavargs nuo karo su matrioškomis, nuo pasipiktinimą keliančių spjūvių į Antrojo pasaulinio karo veteranus, nuo kovos su sovietiniais paminklais, dešrelėmis ir vėliavomis, nuo pastovių isterijų dėl „Rusijos grėsmės“ ir kt. Ir visa tai ekonominės degradacijos fone, kurios negalima visą laiką priskirti „Kremliaus pinklėms”. Bendrai įmant, per šiuos penkis metus taps akivaizdžiu prie valdžios pripuolusių konservatorių galvų vakuumas, o reiškia jų mantros apie „Maskvos aštuonkojį” pačios savaime taps nereikšmingos.
Neabejotinai, naudingiausias Rusijai būtų išmintingas, pragmatiškas, nesitrankantis tribūnose su antirusiškomis isterijomis ir realizuojantis bendrus projektus su kaimynais lyderis, bent jau toks, kaip Vygaudas Ušackas 2008 metų „kirpimo“.
Bet Lietuva tokios prabangos neturi. Prezidento kėdės antrame ture siekia du „raudonieji vadai”.
Taigi iš esmės per 25 metus Letuvoje taip ir nesusiformavo naujas sveikas elitas su strateginiu mąstymu ir nestandartiniais sprendimais, kuris vestų šalį į priekį. Galiausiai prie vairo stovinti grupė konjunktūrinių persivertėlių be jokių Kremliaus „rankų” ir „žnyplių” marginalizuoja savo šalį, paversdama ją juokingu pulku, surinktu kovai su „Rusijos imperializmu” ir gyvenančiu „šaltojo karo” realijose. Tam, kad tuo persirgtų, iš tikrųjų verta dar penkeriems metams išrinkti daktarę Grybauskaitę.