Тема недели:
На Западе критикуют модель развития Прибалтики
Западные экономисты и аналитики полны пессимизма в отношении Литвы, Латвии и Эстонии.
Четверг
08 Декабря 2016

LINGUA FRANCA

Prezidentas Adamkus slepia savo dalyvavimą Holokauste?

Autorius: Aleksandr Šamšijev

Prezidentas Adamkus slepia savo dalyvavimą Holokauste?

20.02.2016  // Photo: http://www.rubaltic.ru/

Buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus galimai dalyvavo Holokauste Lietuvoje. Iš oficialios biografijos tokie „nepatogūs“ epizodai ištrinti, visai neseniai panašiai buvo nuslėpta dabartinės Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės „raudonoji praeitis“.

Buvusi mažametė Minsko geto kalinė Cvija Kacnelson apkaltino buvusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų antisemitizmu. Perskaičiusi Adamkaus memuarus, Kacnelson nustebo, kodėl kaunietis savo prisiminimuose neskyrė dėmesio tragiškiems šio miesto žydų likimams. Dar labiau ją nustebino, kad 1944 metų rudenį būsimasis prezidentas tarnavo liūdnai pagarsėjusio majoro Antano Impulevičiaus pavedimų vykdytoju. Impulevičius išgarsėjo organizuodamas susidorojimus su Lietuvos ir Baltarusijos žydais, o į Holokausto istoriją pateko pravarde „Minsko mėsininkas“. Impulevičiaus ir jo bendrų talentus masiškai naikinant žydus aukštai vertino vokiečių vadovybė. Lietuviai su tokiu noru it profesionalumu žudė, kad vokiečiai specialiai vežė jiems aukas iš kitų okupuotų teritorijų.

Rūta Vanagaitė, knygos „Mūsiškiai“ apie Holokaustą Lietuvoje autorė:

5000 Austrijos, Čekijos žydų nužudyta lietuvių IX forte. Čia juos vežė skiepytis – žydai ėjo į duobes atraitomomis rankovėmis laukdami skiepo. Lietuviai taip gerai dirbo, kad Antano Impulevičiaus batalioną išvežė į Baltarusiją – ten nužudė 15 tūkst. žydų. Vokiečiai buvo nepaprastai patenkinti.

„Adamkus negalėjo nežinoti tiesos apie Impulevičių, apie žydų žudynes Lietuvoje ir konkrečiai Kaune. Jaunuolis negalėjo nežinoti bendro vaizdo, jis žinojo ir apie atvykstančius į Kauno stotį mirties ešelonus, todėl kad buvo aukšto geležinkeliečių pareigūno giminaitis“, — pasipiktino Kacnelson. Adamkaus tėvas Ignas Adamkevičius iš tiesų karo metais vadovavo Kauno geležinkelio stoties policijai. Adamkus memuaruose rašo, kad galėjo pasirinkti bet kurią tarnybos vietą, bet nukeliavo į Impulevičiaus batalioną, tačiau apie jo nusikaltimus neužsimena, — pažymi portalas BaltNews.lt.

Adamkus stengiasi neskelbti savo buvimo Impulevičiaus dalinyje. Įvairios oficialios biografijos skelbia, kad jis su šeima 1944 metų vasarą bėgo iš Lietuvos į Vokietiją, bijodamas tarybinės kariuomenės ir pakartotinos okupacijos. Tuo ir baigiasi šio politiko „karinis laikotarpis“.

Tarpai ir baltos dėmės Adamkaus biografijoje

Informacijos apie 1944 metų rudens mūšius arba nėra, arba ji pateikiama labai santūriai — Adamkus suskubo sugrįžti, kad susigrumtų su tarybiniais daliniais, tačiau vėl buvo priverstas bėgti dėl „nepalankių aplinkybių“.

Lietuvos žiniasklaida nemėgsta kapstytis šio savo lyderio kovinės šlovės plonybėse. Aprašomų įvykių metu Valdas Adamkus buvo 17-metis gimnazistas savanoris (gimė 1926 metais Voldemaro Adamkevičiaus vardu). Jis buvo žinomas kaip idėjinis Lietuvos nepriklausomybės šalininkas ir antitarybinio pogrindžio aktyvistas, su bendraklasiais talkino spausdinant propagandinius laikraščius ir lapelius, tame tarpe „Laisvą kovotoją“ — pagrindinį Kovos už Lietuvos laisvę sąjungos žinyną. Sąjunga buvo įkurta 1940 metais kovai su tarybų valdžia. Atėjus vokiečiams ji rėmė juos ir didžiavosi, kad daug lietuvių įstojo į Vermachto gretas.

Atviras 1942 m. liepos 7 d. Kovos už Lietuvos laisvę sąjungos laiškas pilietinės administracijos vokiečių komisarams (pagal Petro Stankerio knygą „Lietuvos policijos batalionai. 1941–1945 m.“):

„...A.Hitleris pareiškė, kad Vokietijai Rytuose padeda beveik visos Europos tautos. Tarp jų jis paminėjo lietuvius, estus, ukrainiečius ir totorius. Mes manome, kad mūsų savanoriai Rytuose turi apie 8000–10000 durtuvų... Lietuvių tauta santykiu savo gyventojų skaičiumi davė karių daug daugiau, negu visos išvardintos tautos“.

Pasak Adamkaus, po to, kai artėjant Raudonąjai armijai išbėgo šeima, jis sugrįžo į tėvynę ir įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę (TAR). Šis dalinys dar žinomas kaip Tėvynės gynimo legionas, Tėvynės gynimo kariuomenė (TGK), Žemaitijos draugovė, vokiečių suvestinėse — Žemaitijos šucmanšaftas arba Kovinė Mederio grupė (Kampfgruppe Mäder).

1944 m. Žemaitijos draugovė.

Ši organizacija susikūrė 1944 metų liepos 29 d. Keli Lietuvos karininkai susirinko Telšių apylinkėse tikslu aptarti, stoti į Vermachtą ir tiesiogiai kovoti su Tarybomis ar tapti savarankišku koviniu vienetu ir vystyti partizaninę veiklą. Nedidele balsų persvara pasirinko antrąjį variantą. Draugovę sudarė kelių sutriuškintų ir paleistų Lietuvos kolaborantų grupuočių likučiai, kurie buvo praskiesti idėjiniu jaunimu.

Istorikas Petras Stankeras, „Lietuvos policijos batalionai. 1941–1945 m.“:

„Ją sudarė pagrindinai iš Aukštaitijos atsitraukę Lietuvos policijos bendradarbiai, kariškiai ir karingai nusiteikęs jaunimas. TGK kariai dėvėjo Vermachto uniformą (vokiečiai neprieštaravo, kad ant kairiosios rankovės būtų prisiūta tautinių spalvų juostelė, o kariniai sunkvežimiai turėtų „Gedimino stulpų“ emblemą), apginkluoti buvo prancūzų ir tarybiniais ginklais. Idėjinis TGK įkūrėjas buvo kunigas, psichologijos daktaras, Zarasų burgomistras Jonas Steponavičius. Jis tikėjosi, kad vokiečių fizikai sukurs slaptą atominį ginklą ir sustabdys Raudonosios armijos puolimą“.

Be buvusių Lietuvos teritorinio apsaugos korpuso (Lietuvos vietinė rinktinė, Schutzkorps Litauen) policininkų į draugovę įsiliejo Vermachto pionierių bataliono ir aviacijos apsaugos dalinių lietuviai. Kunigo pagalba draugovininkai užmezgė kontaktą su Šiaulių gynybai vadovavusiu vokiečių pulkininku Helmutu Mederiu (Hellmuth Mäder) ir paprašė materialios pagalbos. Mederis davė (pagal kitą versiją pardavė) lietuviams ginklų ir uniformų ir tapo rinktinės kuratoriumi.

Valdas Adamkus, Lietuvos prezidentas 1998–2003 ir 2004–2009 m., memuarai „Likimo vardas — Lietuva. Apie laiką, įvykius, žmones“:

„Atvykau į štabą, prisistačiau. Adamkevičiaus pavardė buvo gerai žinoma kariškiams, nes mano dėdė buvo Lietuvos kariuomenės divizijos generolas, vadovavo Kauno karinei apygardai, man ji Sedoje atvėrė visas duris“.

Karininkai draugovininkai norėjo, kad jiems vadovautų Adamkaus dėdė — Edvardas Adamkevičius, dimisijos divizijos generolas, tarnavęs dar caro kariuomenėje. Štabas pasiuntė sūnėną prikalbinti dėdę, bet jam tai nepasisekė.

„Jūs tik paklosite savo jaunas galvas, kurios Lietuvai bus labai reikalingos, o rusų vis tiek nesustabdysite“, — perspėjo Adamkevičius. Į ką jaunasis Adamkus pasakė, kad dėdė pamiršo savo priesaiką ir išdavė Lietuvą.

Tada vadovauti draugovei ėmėsi kapitonas Izidorius Jatulis. Antrajam pulkui, kuriame tarnavo Adamkus, vadovavo papulkininkas Mečys Kareiva, po jo — papilkininkas Matas Naujokas. Draugovės štabo archyvas karo metu išliko ir buvo išvežtas į užsienį. Lietuvos kariuomenės amerikiečių istorikas Henri L. Gaidys atkūrė draugovės vadovavimo struktūrą ir tai, kad „Minsko mėsininkas“ Impulevičius vadovavo 2-ojo pulko 1-ajam batalionui. Impulevičiaus pareigas Tėvynės gynimo kariuomenėje patvirtino istorikas Andrejus Stoliarovas savo darbe, kurį išleido Kauno Vytauto Didžiojo universitetas ir kuris buvo skirtas Lietuvos policijos batalionams.

Antanas Impulevičius VRLK arešto 1940 m. metu

Mederis svajojo, kad suvienyta Lietuvos draugovė laikui bėgant taps divizija, tačiau ji išsilaikė tik keletą mėnesių, kol Raudonoji armija ją galutinai nesutriuškino ties Telšiais ir Seda 1944 metų spalio mėn.

Istorikas Sergejus Čujevas, „Prakeiktieji kareiviai. Išdavikai III reicho pusėje“:

„Armijos“ likučiams, kuriuos sudarė apie 1000 žmonių, pavyko pasitraukti su vokiečiais į Rytų Prusiją, kur ji buvo performuota į aštuonių kuopų lietuvišką pionierių batalioną. Batalionas statė Baltijos pakrantėje įtvirtinimus, o vėliau pateko į Kuršo katilą. Ši aplinkybė sudarė sąlygas daugeliui karių nerti į Lietuvos miškus ir tapti partizaninio karo tarybiniame užnugaryje rezervu“.

Valdas Adamkus, Lietuvos prezidentas 1998–2003 ir 2004–2009 m., memuarai „Likimo vardas — Lietuva. Apie laiką, įvykius, žmones“:

„...ties Mažeikiais prasidėjo sutelktinis tarybinės armijos puolimas. Viską aplink šluodami, į miestelį įsiveržė rusų tankai. Mes neturėjome ginklų, mes negalėjome pasipriešinti, tačiau į mus buvo atidengta beprotiška ugnis, privertusi gelbėtis bėgant atviru lauku, kurį akėjo sviediniai ir kulkos... Kyburiuodami ant bėgančios vokiečių armijos karinių sunkvežimių bortų, mes judėjome Baltijos jūros kryptimi. Kretingos geležinkelio stotyje dar stovėjo ant platformų sunkūs tankai, kuriuos vokiečiai tikėjosi išvežti iš uždaromo apsupimo žiedo. Nutaikęs momentą, kai sargybiniai atsuko į mane nugaras, aš užšokau ant vienos platformos ir palindau po tanku“.

Taip Adamkui prasidėjo „nepalankios aplinkybės“.

Trauktis su vokiečiais arba tapti partizanu su „miško broliais“ jis nenorėjo, todėl pakartotinai pabėgo į Vokietiją. Iš ten persikėlė į JAV, apsistodamas Čikagoje.

Į Ameriką iškeliavo ir Impulevičius. Jis apsigyveno Filadelfijoje, kur ir numirė 1970 metais. Tarybinis teismas už akių nuteisė jį mirties bausme, tačiau amerikiečių valdžia atsisakė jo išduoti.

Tarnybos su savo liūdnai pagarsėjusiu bendražygiu smulkmenas Adamkus linkęs nutylėti. Mes kreipėmės į signatarą Zigmą Vaišvilą, pagarsėjusį pirmojo Lietuvos politikų ešelono tamsių biografijų vietų tyrimais.

Zigmas Vaišvila, politikas, verslininkas, Lietuvos nepriklausomybės atkurimo akto signataras:

„Miglotos vietos mūsų lyderių istorijose — neretenybė. Nieko nuostabaus, kad visi mūsų prezidentai, išskyrus Brazauską, turi „baltų dėmių“. Daug ko apie jų gyvenimą nežinome, ypač tai liečia žmones, atvykusius iš toli, iš Europos arba Amerikos. Daugelis bando retušuoti savo biografijų tarybinius laikotarpius, bet ne tik — kai kurie nutyli karjerą 90-ųjų pradžioje ir kuo jie užsiiminėjo karo metu. Kas dėl Adamkaus, ilgą laiką gyvenusio užsienyje, čia dar mažiau aiškumo“.

Pats Adamkus visada didžiavosi kovine praeitimi. Prezidentinio maratono 1997 metais metu, būdamas istorinėje tėvynėje mažai žinomas, jis apsilankė Sedoje tikslu susitikti su vietiniais gyventojais. „Kas tave pasiuntė? — pasidomėjo vietinis gyventojas. — JAV vyriausybė ar tu pats atvažiavai?“ Būsimasis prezidentas susierzinęs parodė pirštu bulvienojaus kryptimi, kur 1944 metais krito jo draugai, ir eilinį kartą ėmė pasakoti susirinkusiems, kaip kovėsi su tarybiniais tankais už Lietuvos laisvę.

Vėliau, 2012 metų nepriklausomybės dieną, jis vėl dalinosi prisiminimais apie jaunimo ryžtą eiti mūšin.

Valdas Adamkus, Lietuvos prezidentas 1998–2003 ir 2004–2009 m.:

„Vienas ryškus epizodas, demonstruojantis jaunatvišką maksimalizmą ir idealizmą, [...] nutiko Sedoje ir Barstyčiuose... Karo metu, kai tarybinė armija artinosi prie Lietuvos, Sedoje buvo formuojami savigynos ir lietuviškieji žemaičių būriai. Patriotiškumas ir idealizmas tryško sąlygomis, kai nebuvo logikos, kai jaunimas būrėsi Sedoje tuščiomis rankomis. Jauni žmonės troško ginti tėvynę, nors neturėjo ginklų. Pamenu, buvo vokiški pistoletai ir jiems netinkamos prancūziškos kulkos. Dabar visa tai bandoma apversti, pasakyti, kad mes tarnavome vokiečių kariuomenei. Aš savo kailiu patyriau mūšius ties Seda, juose krito apie šimtas nuostabių lietuvių. Likimas leido man išlikti ir iškeliauti į Vakarus“.

Beje, Lietuvoje yra abejojančių, jog būsimasis prezidentas dalyvavo koviniuose veiksmuose. Pagal leidinio „XXI Amžius“ duomenis, jaunasis Adamkus buvo nukreiptas į bataliono štabą vertėju.

2009 metais nutiko nemalonus incidentas — 50-metis Telšių gyventojas pasakė veteranų susirinkime girdėjęs, jog, sprukdamas iš mūšio lauko, gimnazistas Adamkus jėga paėmė iš valstiečio arklį su vežimu.

Stanislovas Abromavičius, poetas ir rašytojas:

„Mūsų būsimajam prezidentui tada buvo tik 17 metų. Tvirtinama, jis net nebuvo apginkluotas ir, matyt, ten pateko atsitiktinai“.

Žurnalistas ir publicistas Česlovas Iškauskas teigia, kad, nepaisant gandų, „kovų už nepriklausomybę“ didvyriams galėjo būti 17–18 metų, ir pateikia veterano, „Kovos dvasia“ memuarų autoriaus Vlado Kazlausko pavyzdį.

Apie tai, kokie buvo lietuviškų kolaborantų būriai, mums papasakojo istorijos mokslų daktaras, RMA Sankt-Peterburgo istorijos instituto vedantysis mokslinis bendradarbis Borisas Kovaliovas:

 — Kuo įsiminė lietuviškieji daliniai, veikę kartu su Vermachtu?

 — Lietuvių būriai pagrindinai atliko baudžiamąsias funkcijas, kovojo su partizanais, kaimuose atiminėjo maisto produktus. Juos prisimenama blogu žodžiu. Aš rašiau knygą apie ispanų „Melsvą diviziją“. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad jie buvo vagys ir čigonai — taip jie vadino ispanų savanorius — vietoj jų atėjo žudikai ir sadistai. Nesuvokiamas žiaurumas buvo būdingas Lietuvos ir Latvijos daliniams.

 — Kieno iniciatyva buvo formuojami lietuviškieji būriai?

— 1941 metais labiausiai pasireiškė „apačių iniciatyva“. Noras parodyti save vokiečių ir naujos valdžios sąjungininkais.

„Lietuviškosios savigynos“ karys veda areštuotų žydų grupę. 1941 m. vasara.

Būriai savo turiniu galėjo būti savanoriški, tačiau karinių formuočių sudarymas vyko griežtai vokiečiams kontroliuojant. Nepasakyčiau, kad vokiečiai juos naudojo sunkiausiuose fronto ruožuose. Lietuvius naudojo „šlykščiausiuose“ ruožuose. Kartais vokiečiams reikėjo pasireikšti santykiuose su vietiniais gyventojais „gerų tyrėjų“ vaidmenyje, siekiant į juos geresnio, nei į sąjungininkus, požiūrio. 1944 metais hitlerininkai buvo pasiruošę be išimčių rinkti visus norinčius kautis vienose su jais gretose. Esmė tame, kad nacių Vokietija tuomet jau pradėjo prarasti savo pagrindines sąjungininkes — Italiją, Suomiją, Rumuniją. Vokietija buvo pasiruošusi jungtis su bet kuo, bet ką žadėti, kad tik būtų sutelkti sąjungininkų būriai.

 — Kalbama, Žemaitijos draugovė buvo labai prastai aprūpinta, stokojo ginklų, šaudmenų...

 — Taip, lietuviškieji būriai turėjo tenkintis likučiais. Geriausiais ginklais ir rūbais buvo aprūpinami vokiečių kareiviai. Reichas daugiausia rėmė žodžiais.

Apie jokias laisvas Pabaltijo šalis, Reichui laimėjus, nebuvo kalbų. Tačiau žmonės pasirinko kovą Adolfo Hitlerio gretose prieš antihitlerinės koalicijos šalis. Ne tik prieš TSRS, bet ir prieš JAV ir Didžiąją Britaniją.

O ar buvo Reichas suinteresuotas teikti jiems paramą? Būtina suprasti, kad ir Lietuvos kareivių kokybė nevisada buvo aukšta kaip Vermachto.

 — Buvęs prezidentas Valdas Adamkus prisimena, kad įstoti į draugovę jį paskatino patriotiški idealai ir noras kovoti už Lietuvos laisvę. Ar galėjo jis ir kiti jauni lietuviai nežinoti, kad jie faktiškai kaunasi vienose gretose su Impulevičiumi ir kitais nacių nusikaltėliais?

 — Tai sudėtinga. Net daugelis vokiečių generolų tardymo metu įrodinėjo nieko nežinoję apie koncentracijos stovyklas ir SS veiklą. Manau, tai nerimti argumentai. Lietuva — šalis nedidelė. Kur dingo tūkstančiai kaimynų žydų, žinojo visi. Kas dėl patriotiškų jausmų, taip — nacių propaganda daug ko žadėjo. Tačiau ji žadėjo rusams viena, baltarusiams — antra, ukrainiečiams — trečia, lietuviams — ketvirta. Dažnai tai buvo nesuderinami dalykai. 1944 metais nacių propaganda veikė principu „kad tik išlikti“. Jeigu žmogus teigia, jog po to, kas Lietuvoje jau įvyko karo metais, ir jau realiai galima buvo suvokti nacių okupacinio režimo esmę, jis 1944 metais įstojo į būrį ne prievarta ir ne dėl mirties grėsmės tėvams, o patriotiškų jausmų vedinas, man gaila tokio jauno žmogaus.

Arba jis meluoja, arba nelabai protingas.

Viso Lietuvoje žuvo apie 200 tūkstančių žydų, t.y. virš 90% prieškarinio žydų skaičiaus. Pagal Žydų universiteto Jeruzalėje istoriko ir buvusio Kauno geto kalinio Dovos Levino, Holokauste dalyvavo 10–20 tūkstančių lietuvių, žudžiusių žydus daugiau kaip 200 salies vietose. Tačiau masinių žydų žudynių lietuvių rankomis tema nutylima valdžios ir visuomenės. 1990-ųjų metų pradžioje prasidėjo pirmieji lietuviškųjų pagalbininkų naciams procesai. Amerikiečiai atėmė pilietybę buvusiam leitenantui Jonui Stelmokui, kai atsirado jo tarnybos 3-iame pagalbiniame policijos batalione įrodymų. Policininkas paskelbė, kad dokumentus suklastojo VSK, o specialusis prokuroras, kuriam buvo pavesta ištirti karo meto nusikaltimus, Vidmantas Vaicekauskas 1992 metais pasakė, kad skaičius lietuvių, padėjusių naciams žudyti žydus, labai išpūstas ir nesiekia tūkstančių.

Efraimas Zurofas, Jeruzalės Simono Vizentalio centro vadovas, žinomas „nacių medžiotojas“:

„Niekada nepamiršiu susitikimo su Lietuvos valstybės vadovu Vytautu Landsbergiu, kuris įvyko 90-ųjų metų pradžioje. Atsakydamas į mano siūlymą ištirti Holokaustą, jis parodė man knygą apie masiškus lietuvių trėmimus į Sibirą ir pasakė: „Štai mūsų Holokaustas“.

Istorinės Holokausto atminties klausimu Adamkaus administracija vykdė prieštaringus veiksmus. Pirmasis lietuvių kaltę pripažino ir Izraelio atsiprašė prezidentas Brazauskas. Adamkus tai pratęsė. Jis ne kartą smerkė ir patį Holokaustą Lietuvoje, ir lietuvių dalyvavimą masiškose žydų žudynėse. Jis pastoviai dalyvavo atmintinose ceremonijose, viešai lenkė galvą prie memorialo Paneriuose — apie 70 tūkstančių žydų žūties vietoje.

Paneriai, 2005 m. Izraelio prezidento Mošės Kacavo vizitas Lietuvoje

2000 metais Seimas nutarė oficialiai paskelbti birželio 23 dieną atmintina 1941 metų antitarybinio sukilimo diena. Tada kartu su tarybinės kariuomenės atsitraukimu Laikinoji Lietuvos vyriausybė paskelbė atkurianti respubliką. Ta diena laikoma ir Holokausto Lietuvoje pradžia, kai vietiniai gyventojai, valdžiai padedant, nelaukdami, kada vokiečiai užims Kauną, puolė areštuoti ir žudyti žydų. Daugelis pradėjo nuo kaimynų. Todėl parlamento nutarimą Adamkus pavadino gėda ir atsisakė pasirašyti įstatymą. Seimui teko paklusti. Pripažino Adamkus savo tautos nuodėmes ir prieš lenkus. 2004 metais jam tarpininkaujant įvyko simbolinis Lietuvos partizanų susitaikymas su Krajovos armijos kariais (lietuviškieji kovotojai už nepriklausomybę trukdė išlaisvinti Vilnių).

Tuo pat metu stengtasi išteisinti nacių pagalbininkus.

Adamkaus laikais buvo bandyta išaukštinti Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių. Tais pačiais 2000 metais, Landsbergiui pasiūlius, Seimas ruošėsi pripažinti antisemitinį Ambrazevičiaus kabinetą (egzistavo nuo 1941 m. birželio 23 iki rugpjūčio 5 d.), įtraukiant jo lyderį į teisėtų Lietuvos vadovų panteoną. Ambrazevičius aktyviai bendradarbiavo su naciais, išleido „Žydų statutą“. Pagal hitlerininkų Niurnbergo įstatymus paruoštas dokumentas skelbė Lietuvos žydus antrarūšiais piliečiais. Jiems buvo draudžiama net dviračius turėti. Šios vyriausybės Komunalinio ūkio ministras buvo Landsbergio tėvas Vytautas Landsbergi-Žemkalnis (jo sūnus Gabrielius buvo Adamkaus bendraklasis, spausdino su juo laikraščius ir, kaip praneša Iškauskas, atvedė jį į mūšio vietą ties Seda). Žurnalistei Rūtai Janutienei pavyko rasti dokumentus, pagal kuriuos Landsbergis-Žemkalnis prieš karą studijavo architektūrą kartu su nacių ideologu Alfredu Rozenbergu. Ministerija savo ruožtu talkino vokiečiams įrengiant Kauno getą. Visuomenei reikalaujant skandalingas įstatymas buvo atšauktas. Tačiau 2009 metų birželio mėnesį (likus mėnesiui iki prezidento kadencijos pabaigos) Adamkus po mirties apdovanojo Ambrazevičių (jį iškilmingai perlaidojo jau Grybauskaitei prezidentaujant) Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

Genocido ir rezistencijos (pasipriešinimo) tyrimo centras kovotojais už laisvę pripažino Antaną Baltušį-Žveją, Vincą Kaulinį-Miškinį ir Juozą Krikštaponį. 2002 metais Adamkus visiems jiems po mirties suteikė garbės pulkininmo vardus.

„Adamkaus pulkininkai“ — Krikštaponis, Baltušis-Žvejas, Kaulinis-Miškinis

Visi trys žudė žydus, ką kartojo žydų organizacijos ir teisėsaugininkai. Tik praėjus dešimčiai metų po įsako pasirašymo Genocido centras pripažino, kad buvusio prezidento Smetonos sūnėnas „karo didvyris“ karininkas Krikštaponis 1941 metų vasarą įstojo į 2-ąjį Impulevičiaus policijos batalioną ir tapo vienu iš vadų.

Jų operacijų Baltarusijoje žiaurumas stebino net vokiečius.

Slucko apygardos gebitskomisaras Heinrichas Karlas skundėsi savo šefui, Minsko generaliniam komisarui, lietuvių sadizmu.

Lietuviai veda žudyti baltarusių partizanus

„Mūsų istorikai vis dėlto aptiko nepaneigiamai liūdijančius dokumentus, patvirtinančius jo dalyvavimą Baltarusijoje kartu su A.Impulevičiaus batalionu tose egzekucijose, nes jis buvo 2-osios kuopos vadas“, — pranešė Genocido tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė. Apie Baltušį-Žveją Centras nieko blogo neaptiko — jis „tik“ saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą. Vadinasi, jo pareiga buvo šaudyti į potencialius bėglius iš mirties fabriko. Pasak enciklopedijos „Jad va-Šem“, Maidaneke žuvo 360 tūkstančių žmonių.

Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė:

„Vienintelis jam inkriminuojamas kaltinimas — jo būrys saugojo maidaneko koncentracijos stovyklą. Tai buvo išorinė sargyba“.

Izraelio istoriko Icchako Arado nuomone, bandymas ištirti Holokausto problemą pirmojo Adamkaus prezidentavimo metu buvo graži priedanga siekiant integruoti Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO.

Pasiekus abu tikslus, tyrimai buvo nutraukti, o Adamkaus antrojo prezidentavimo metu pagreitį įgavo „dviejų lygiagrečių Holokaustų teorija“, kurios tikslas — nuslėpti tikruosius Lietuvos piliečių nusikaltimų mastus.

Istorikas Icchakas Aradas, buvęs Katastrofų ir Didvyriškumo muziejaus „Jad va-Šem“ (1972–1993 m.) direktorius, „Holokaustas Lietuvoje ir jo nuslėpimas. Pagal Lietuvos šaltinius“:

„Siekiant iškraipyti ir nutylėti lietuvių dalyvavimo masinėse žydų žudynėse faktus, imta perrašinėti istoriją. Išgalvojo žydų ir lietuvių Holokausto istorijas, kurias lietuviai pavadino atitinkamai ruduoju ir raudonuoju Holokaustais. Pagal šią teoriją, „rudojo Holokausto“ aukos buvo žydai, o dėl to kalti vokiečiai ir keli šimtai lietuvių; „raudonojo Holokausto“ aukos buvo lietuviai, o kalti žydai-bolševikai“.

Lietuvių dalyvavimas Holokauste tema labai skausminga, todėl liesti ją bijoma ir po 70 metų.

Tylėjimas ir baimį labai apsunkina tyrimą.

Rūta Vanagaitė, knygos „Mūsiškiai“ apie Holokaustą Lietuvoje autorė:

 „Iki tokio laipsnio bijoma, kad susiduriu su absoliučia panika – nuo aukščiausių valdžios institucijų iki žmogaus kaime. Per pusmetį sutikau tik keletą žmonių, kurie nebijojo. Net su istorikais parke ant suolelio tekdavo susitikti... Kai kurių istorikų negaliu cituoti – jie nenori, vienas jų pasakė nuo šiol nebeskaitysiantis paskaitų šia tema – pavojinga…Tai balta dėmė mūsų istoriografijoje. Kodėl netirta? Yra tik keli istorikai, kurie tuo užsiima – man sakė, penki žmonės turėtų dirbti penkerius metus, kad ištirtų, kiek lietuvių dalyvavo Holokauste. Nėra penkių žmonių ir penkerių metų”.

Panaši problema ir dėl Holokausto dalyvių vardų paviešinimo. Genocido tyrimo centras 2012 metais perdavė vyriausybei 2055 Hitlerio talkininkų vardus. Valdžia nei išspausdino sąrašo, nei tyrimą pradėjo. Centras šiemet nutarė pagarsinti 1000 talkininkų vardų, įtraukiant juos į naują knygą, tačiau po dviejų dienų pareiškė, jog geriau pirma persiųs sąrašą į prokuratūrą, nes klausimas per daug jautrus.

Istorikas Aleksandras Diukovas, fondo „Istorinė atmintis“ direktorius:

„Kalbėdami apie Holokaustą, Lietuvos tyrėjai baiminasi konfrontacijos su ta visuomene, kurioje gyvena. Holokaustas Lietuvoje niekada nebus ištirtas, o priežastis labai paprasta: nusikalto tada tie, kurie dabartinėje Lietuvoje paskelbti tautos didvyriais“.

Atminimo akmuo. Kaunas

Taigi nesunku suprasti, kodėl mažai kas išdrįsta „kasinėti“ ir pergyventi dėl valdžiai ir šalies visuomenei nepatogaus istorijos momento. Apie tai, ką matė, nutyli ir pirmieji valstybės asmenys, ir eiliniai kaimo žmonės. Kolaboravimas ir bendradarbiavimas su vokiškaisiais okupantais dėl laisvės ir nepriklausomybės iliuzijos žengė koja kojon su masišku antisemitizmu, kurį pakeitė masiškas tylėjimas.



Straipsnis kitomis kalbomis:
Комментарии
Читайте также
Новости партнёров
Загрузка...

Этот стон у них свободой зовется

Этот стон у них свободой зовется

«Граждане, расходимся, у меня знакомый дипломат в Чикаго есть, он сказал, что всё будет путем, за Литву словечко замолвят, без паники!».
Политики этих стран клеймят «ватников» за «рабское сознание», высокомерно улыбаются при словах о том, что их правительства назначаются по звонку из посольства США, гордо бросают «Мы играем в западных клубах» и пытаются учить демократии.

Пишите письма

Пишите письма

Звон дипломатических сабель, хруст переломленных копий... Резолюция в ответ на резолюцию, против демарша — демарш. За всем этим тихо, полушепотом — новости мелкокалибербные вроде бы, малозначительные. Но очень симптоматичные. На них стоит иногда обращать внимание.

Рига — мировая столица газетных уток

Рига — мировая столица газетных уток

Возьмите новейшую, вполне проверенную информацию из России! Восстание четырех миллионов татар под руководством Нарым-хана! Красными войсками сдан Сталинград, они отступают к Царицыну! Дедушка Дуров назначен наркомом земледелия! Максим Горький ведет беспризорных на Харьков!