Vilniaus meras Remigijus Šimašius mano, kad Rusija — tai žudinės kitų šalių teritorijose ir prievarta šeimoje. Rusofobijos priepuolį Šimašius patyrė išgirdęs pirmosios Lietuvos Seimo pirmininko pavaduotojos Rimos Baškienės pasisakymą, jog iš Rusijos yra ko pasimokyti.
„Mes manome, kad Rusija — blogis. Nieko panašaus. Ten daug yra gero, yra ko pasimokyti,“ — pareiškė Lietuvos Seimo pirmininko pavaduotoja Rima Baškienė, atstovaujanti Lietuvos valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungai.
Šie žodžiai lietė švietimo sritį, kurią, įstamdavių valdžios įpareigota, kuruoja Baškienė. Ji rekomendavo pasidomėti rusų patirtimi ir pareiškė, jog „dvasingumas — švietimo reformų pagrindas“.
Sureaguota buvo žaibiškai. Lietuvos žiniasklaida vieningai įjungė pavojaus signalą ir ėmėsi pranešinėti, jog valdančiosios partijos lyderiai leidžia sau svaidytis prorusiškomis frazėmis ir „keliaklupsčiauja prieš prezidentą Putiną“.
Ir Lietuvos politikai neilgai tylėjo. „Landsbergininkai“ iškart įžvelgė, jog Lietuvos vyriausybėje darbuojasi „penktoji kolona“, o Rimos Baškienės žodžiuose — ryšį su, jų nuomone, nepakankama Lietuvos užsienio ministerijos veikla remiant Ukrainos sąjungininkus paskutiniųjų mūšių Donbase metu.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas linkevičius nors ir pasakė, kad pagrindinė konflikto kaltininkė yra Rusija, tačiau paragino susirėmusias šalis nutraukti ugnį prie Avdejevkos. „Tarptautinė visuomenė skiria Ukrainai dėmesio vis mažiau, todėl mes dėsime dar daugiau pastangų,“ — pareiškė Linkevičius Ukrainos ambasadoriui Lietuvoje, apgailestaudamas, jog situacija primena 2014-uosius metus.
Tokia Lietuvos URM reakcija papiktino konservatorius. „Rusija — agresijos ir konflikto pradininkė“, ir viskas?! O kur Putino palyginimas su Hitleriu, kur žodžiai apie „blogio imperiją“, kur raginimas „numesti ant Maskvos neutroninę bombą“?
Linas Linkevičius
Ir štai „landsbergininkai“ už viso šio jau mato gauruotą „Maskvos ranką“ ir baisią išdavystę. „Kas tai: blaidžiojimas neapgalvotao pasielgus, URM bandymas keisti Lietuvos užsienio politikos kryptį ar nuoseklus naujosios žaliai raudonos koalicijos poelgis? — piktinasi buvęs Lietuvos URM vadovas, konservatorių atstovas Seime Audronius Ažubalis, kolegų ir Linkevičiaus raginimu nutraukti abi puses ugnį. — Juk tuo pačiu metu Seimo pirmininko pavaduotoja Rima Baškienė pareiškė, jog mes darome iš Rusijos monstrą, nors iš tikrųjų ten yra daug ko puikaus, ko mums vertėtų pasimokyti“.
Mažiausia užuomina, kad dairiose antirusiškose gretose gali įvykti skilimas, Lietuvos politikams sukelia gyvuliškos rusofobijos priepuolį.
Toliausiai šį kartą rusofobiškai spjauti sugebėjo Liberalų sąjūdžio lyderis, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, neabejotinai patyręs priepuolį. „Valstiečių lyderiai pareiškia: „Rusijoje yra daug gero“. Tačiau man atrodo, kad Rusija turi tik vieną gerą dalyką — žmones, kuriems nepatinka, kas dedasi jų šalyje,“ — parašė Šimašius savo Facebook puslapyje.
„Visais laikais Rusijos gyventojai gelbėjosi nuo savo carų ir rasdavo prieglobstį Lietuvoje arba kitose Europos šalyse,“ — teigia Lietuvos liberalų lyderis. Jo nuomone, Rusijoje gerai ten, kur nėra žmonių. „Aš ten buvojau, daug kur pavaikščiojau. Lankiausi už Uralo, Kamčatkoje ir Altajuje. Gražu ten, kur nėra žmonių,“ — pareiškė Šimašius, primesdamas Lietuvos „žaliesiems“, kad jiems, reikia manyti, patinka „dvasingas požiūris į žudynes kitų šalių teritorijose ir prievartą šeimoje“.
Vilniaus mero atviravimams tikrai būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę dėl neapykantos tarp tautų kurstymo.
Nes Rusija jam — žudynės kitose šalyse ir prievarta šeimoje. Nieko gero toje Rusijoje nėra — tik žmonės, kuriems Rusija nepatinka. Gerai Rusijoje tik ten, kur nėra žmonių. O dar geriau — numesti ant Rusijos neutroninę bombą, kad gražios vietos už Uralo, Kamčatkoje, Altajuje išliktų, o rusų ten nebūtų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šį rusofobijos priepuolį rimtas ir neeilinis politikas patyrė išgirdęs nedrąsų kito politiko bandymą pakeisti savo tautiečių požiūrį į Rusiją, kitu — santūresniu ir apgalvotu. Nieko baisaus nebuvo pasakyta — tik kad nereikia daryti iš Rusijos monstro, nes ten ne vien blogis, yra ko ir pasimokyti. O reakcija į šiuos žodžius — elito ir žiniasklaidos smerkiančių pamokymų uraganas, kaltinimai, sąmokslų teorijos ir įžeidinėjimai.
Rusofobija — tas cementas, kuris šiandien sutvirtina Lietuvos valdžią, ir net nedrąsūs vienų politikų bandymai sušvelninti rusofobiją sukelia kitiems audringus ir ilgalaikius, su putomis burnose priepuolius, turinčius šizofrenijos ir paranojos tvaiką.
Tikrasis Lietuvos patriotas turi gyventi prisilaikydamas priesaikos Dėdulės Landsbergio, kuris praėjusį rudenį atsakingai pareiškė, kad Rusija — ji „visa š...e“. Tik šios intelektualo nuostatos prisilaikant reikia kalbėti apie Rusiją, o ne plepėti, kad ten ne viskas bloga ir net verta šio to pasimokyti. Ne, viskas blogai, viskas! Ten prievarta šeimoje, žudynės, ir žmonės, gelbėdamiesi, iš ten bėga. Viena, kas ten gali būti gero, — Rusijos nemėgstantys žmonės. Mes juos visus sukviesim į Vilnių, į Laisvosios Rusijos forumą, o kas dėl kitų žmonių — geriausia, kad jų Rusijoje išvis nebūtų. Tai pilka, nieko apie gėrį nesuvokianti masė, be kurios ir Altajus su Kamčatka būtų daug gražesni.
Rusofobija Lietuvai — būtinas politinis poreikis. Ir neabejotinai — liga. Tai Lietuvos elito liga, kuria politiškai verta sirgti. Todėl Landsbergis, Ažubalis arba Šimašius nesigydo. O kai liga negydoma, ji progresuoja.