Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad šalyje įsivyravo nesveikas psichologinis klimatas ir žmonės pastoviai jaučia baimę. Butkevičiaus manymu, baimės atmosferą sukūrė opozicijoje esantys konservatoriai, „pamiršdamas“ paminėti prezidentės Dalios Grybauskaitės ir savosios vyriausybės vaidmenį paverčiant Lietuvos Respubliką „palata Nr. 6“.
Praeitą savaitę Lietuvos politikai ne pirmą kartą varinėjo „žalius žmogeliukus“.Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Artūras Paulauskas pareiškė, kad Lietuvoje mokymų metu galėjo nusileisti rusų desantininkai. Remdamasis neseniai paskelbta Valstybės saugumo departamento kasmetine ataskaita, kurioje buvo tvirtinama, kad „jaučiama, jog Rusijos specialiosios paskirties kariniai daliniai taikos metu prasisverbia į užsienio valstybes“, Paulauskas išsakė prielaidą, kad „žalieji žmogeliukai“ galėjo nusileisti Juodkrantėje: „Turbūt vyko kažkokie mokymai, ir jie nusileido“.
Paistalai apie Pabaltijo politikų matytus rusų desantus, tankus ir povandeninius laivus tampa šio regiono gyvenimo norma. Neseniai Lietuvos kaimynė Latvija „matė“ prie savo krantų rusų povandeninį laivą. 2014 metų rudenį visi profesionalūs Pabaltijo rusofobai draugiškai patikėjo, jog Švedijos teritoriniuose vandenyse nuskendo rusų povandeninis atominis laivas ir laukė Baltijos jūroje dar vieno Černobylio. Ir ar galima pamiršti benefisą buvusio Lietuvos kriminalinės policijos vadovo Algirdo Matonio, kuris automobilio vairavimą, turėdamas kraujyje 1,71 promilės, aiškino tuo, jog gėrė miške su agentu naminį vyną ir pastarasis pranešė jam apie artimiausią vidurnaktį ruošiamą „žalių žmogeliukų“ įsiveržimą į Lietuvą!
Ir todėl Paulausko samprotavimuose apie, gali būti, rusų desanto nusileidimus Juodkrantėje nesimato nieko nuostabaus. Stebina tik pasakoriaus partiškumas — juk Artūras Paulauskas Seime atstovauja Darbo partijai. Paranoja ir sekimo manija tarp Lietuvos elito per dvejus su puse metų taip išsišakojo, kad šiais kolektyviniais nukrypimais užsikrėtė ir tradiciškai prorusiškos politinės jėgos.
Ir dabar, Seimo rinkimų išvakarėse, Lietuvos valdžia pradeda pripažinti, jog pastovių rėkavimų apie „žalius žmogeliukus“, „Maskvos ranką“, „hibridinį karą“ ir „ruošiamą Rusijos agresiją“ rezultatu tapo šalies gyventojų įvarymas į streso būseną.
„Lietuvoje įsivyravo nesveikas psichologinis klimatas, žmonės gyvena baimės būsenoje, — mano Lietuvos Respublikos premjeras, socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius. — Šis Lietuvos susiformavęs politinis psichologinis klimatas ir toliau formuojamas baimės pagrindu, jį būtina sustabdyti, su tuo reikia kovoti, daugiausia instrumentų tam turi politikai, parlamentinę kontrolę vykdantys deputatai“.
Lietuvos premjero filipika buvo adresuota Parlamento opozicijai, pirmiausia — konservatorių partijai, „Tėvynės Sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams“. Be to, „landsbergininkams“ nuo Butkevičiaus kliuvo ne už visuomenės gąsdinimą „neišvengiama rusų agresija“, o už korupcijos skandalų Lietuvos vyriausybėje eskalavimą pastaraisiais mėnesiais.
Tačiau vargu ar pavyks ką nors įtikinti, kad visuotinos baimės ir panikos atmosfera atsirado visuomenėje dėl smulkaus žulikavimo Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijose. Tai įvyko šalies prezidentės pareiškimų, kad Rusija Lietuvą jau užpuolė ir karas vyksta, visuotinės karo prievolės atnaujinimo, brošiūrų apie partizaninio karo metodus Rusijos agresijos atveju išsiuntinėjimo ir karinių kontingentų į Lietuvą atkaklių kvietimų fone!
Už tai, kad visuomenė atsidūrė streso būsenoje, atsakingos visos Lietuvos politinės klasės frakcijos.
O pirmiausia, kaip žinia, — šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, pasižymėjusi pastaraisiais metais lygindama Putiną su Hitleriu, sankcionavusi Lietuvoje prorusiškosios penktosios kolonos paiešką ir bandžiusi inicijuoti 5-ojo NATO Įstatų straipsnio Rusijai dėl kolektyvinio atkirčio agresoriui taikymą. Kai tavo šalies prezidentas de-fakto dėl konflikto Ukrainoje siūlo pradėti Trečiąjį pasaulinį karą, nenoromis tapsi isteriku.
Tačiau ištikimais Grybauskaitės pasisakymų antrininkais apie „teroristinę valstybę“ ir „hibridinį karą“ prieš Lietuvą, kuris „jau vyksta“, buvo ne tik ponios prezidentės veiklą kontroliuojantys konservatoriai, bet ir anksčiau įvardinti jų politiniai antagonistai socialdemokratai. Ko vertas vien tik Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, už nuoseklų prezidentės užsienio politikos linijos palaikymą pelnęs „imperatorės pažo“ pravardę.
Pagaliau, ir socialdemokratų lyderis, Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius, šiuo metu pradėjęs kalbėti apie nesveiką šalies visuomenėje psichologinį klimatą, atrodo, apsinuodijo šiuo klimantu. Vasario mėnesį jis teigė, kad neterminuotas Lietuvos mokytojų streikas — Rusijos specialiųjų tarnybų išmislas. Būtent taip jis ir pasakė: „Streikuojantiems diriguoja suinteresuotos destabilizuoti Lietuvos situaciją rankos iš Rusijos“.
Po vedančiųjų socialdemokratų ir „darbiečių“ — Lietuvos politinių jėgų, tradiciškai priešinusių „landsbergininkų“ paranojiškai ir šizofreniškai rusofobijai, pareiškimų apie „Maskvos ranką“ Lietuvos mokytojų gretose ir apie „žalius žmogeliukus“ šalies pajūryje tenka pripažinti, kad liguista psichologinė atmosfera Lietuvos Respublikoje įsivyravo ilgam. Jei ne visiems laikams.
Lietuvos politikai prieš rinkimus gali pripažinti tokios atmosferos egzistavimą ir kalbėti apie kovos su ją būtinybę, tačiau patys jie seniai pažeisti šios ligos metastazėmis. Atrodo, jie jau nesugeba patys išsigydyti ir Lietuvos išgydyti.