Atsisakęs per Pabaltijį vežti savo krovinius Kremlius tariasi su Baltarusijos respublika dėl jos krovinių nukreipimo kitais keliais. Šį kursą numatė pats Rusijos prezidentas Putinas, iškėlęs uždavinį susitarti su Minsku, kad baltarusių naftos produktai, pagaminti iš rusų naftos, būtų transportuojami per Rusijos uostus ir Rusijos geležinkeliais. Rusijos strategija Pabaltijo atžvilgiu tapo dar ryškesnė: nepalikti priešiškai nusiteikusioms Pabaltijo šalims jokios galimybės vystytis ekonomiškai bendradarbiaujant ne tik su Rusija, bet ir su sąjungine jai Baltarusija.
Vizito į Kaliningrado sritį metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dalyvavo pasitarime sprendžiant Rusijos Šiaurės Vakarų transporto infrastruktūros vystymosi klausimą. Pasitarimo metu AAB „Rusijos geležinkeliai“ vadovas Olegas Beloziorovas pranešė prezidentui, jog baltarusių naftos perdirbimo gamyklos atsisako Rusijos geležinkelių paslaugų, pasirinkdamos Pabaltijo transporto infrastruktūras.
„Naftos produktų transportavimui mes taikome baltarusiams 50 proc. nuolaidą, tačiau jų gamyklos kolkas nepasinaudoja nei Ust-Lugos, nei Sankt-Peterburgo paslaugomis, jos vis dar naudojasi Pabaltijo respublikų infrastruktūra. Mes diskutuojam, o jie teigia, jog yra šiomis temomis sudaryti ilgalaikiai kontraktai, tačiau mes stengiamės vesti su jais dialogą“, — situaciją paaiškino Beloziorovas.
Atsakydamas į tai Vladimiras Putinas pareiškė, jog būtina siekti, kad baltarusių gamyklos, gaminančios produktus iš Rusijos tiekiamos naftos, juos transportuotų Rusijos teritorija.
„Visa tai būtina aptarti plačiame formate. Juk Baltarusijos gamyklos perdirba mūsų naftą, kitos ten nėra ir vargu ar atsiras, todėl reikia siekti, kad mūsų naftos gavėjai naudotųsi ir mūsų transporto infrastruktūra“, — pasakė Putinas.
Tokiu būdu sprendimas baltarusių tranzito klausimu priimtas ir paskelbtas valstybės vadovo lygyje.
Bet kokia produkcija, gauta dėka Rusijos su Baltarusija sąjungos egzistavimo, turi būti transportuojama pasinaudojant Sąjunginės valstybės logistikos infrastruktūra, o ne geležinkeliais ir uostais Pabaltijo respublikų, kurios nekenčia šios Sąjungos ir nori kad ji sužlugtų.
Naftos tranzitas ne vienintelis, tačiau ryškiausias pavyzdys. Baltarusijos naftos perdirbimo industrija egzistuoja pagrindinai dėka Sąjunginės valstybės: baltarusių gamyklos gauna Rusijos naftą lengvatinėmis kainomis, perdirba ir parduoda Vakarams pasaulinėmis — ir gauto pelno sąskaita vystosi šaka. Ir tai todėl, jog egzistuoja Rusijos ir Baltarusijos sąjunga.
Todėl logiška siekti, kad Baltarusijoje pagaminti naftos produktai keliautų į Vakarus per Rusiją ir kad iš to tranzito pelnytų Rusijos uostai ir geležinkeliai.
Situacija, kai Rusijos ir Baltarusijos sąjunga suteikia galimybę uždirbti Pabaltijui, svajojančiam sugriauti tą Sąjungą ir įtempti Baltarusiją į Europos Sąjungą ir NATO, visiškai nenormali ir nenatūrali.
Per Klaipėdą ir Ventspilį neturi būti vežama ne tik rusų nafta, bet ir iš jos pagaminti baltarusių produktai. Tai valstybinė nuostata, kurią dabar pagarsino pats Putinas.
Prieš metus „Transneft“ vadovas pranešė Rusijos prezidentui apie planingą rusų naftos tranzito perorientavimą iš Pabaltijo uostų į Leningrado sritį. Ir tada specialusis valstybės vadovo atstovas ekologijos ir transporto klausimais Sergejus Ivanovas pareikalavo, kad stambiausi rusų vežėjai nuo 2020 metų visiškai atsisakytų Pabaltijo uostų paslaugų ir savo krovinius transportuotų pasinaudodami tik sava infrastruktūra.
Tada visiškai paaiškėjo Rusijos strategija Pabaltijo šalių atžvilgiu: netrukdyti Pabaltijui merdėti, nesikišti į jo merdėjimo procesą ir net nebandyti jo sulėtinti, paduodant Lietuvai, Latvijai ir Estijai kriukį, padedantį joms patekti į 145 milijonų Rusijos rinką.
Pabaltijis — tai visiškai antirusiški politiniai režimai, springstantys rusofobija ir eksportuojantys tą rusofobiją pramoniniais mastais vakarietiškiems sąjungininkams. Antirusiška politika — šių šalių specializacija tarptautiniuose santykiuose, jų firminis patiekalas.
Todėl pagrindinis Rusijos taktikos uždavinys Pabaltijo atžvilgiu — nesuteikti Lietuvai, Latvijai ir Estijai jokios galimybės uždirbti pinigų ir nors šiek tiek pagyvinti savo ekonomiką ir socialinę sritį ekonominių ryšių su Rusija sąskaita.
O strategija — pagreitinti demografinę katastrofą ir sisteminės krizės atsiradimą tose šalyse, kurios ėmė reikšti atvirą priešiškumą nuo pat savo atsiradimo 1991 metais.
Kaliningrade Vladimiras Putinas dar kartą patvirtino Rusijos valstybinę politiką, įpareigojęs pradėti statyti keleivinį terminalą Pioniersko uoste ir pabrėždamas, kad Rusijos kroviniai neturi būti perkraunami užsienio uostuose, kai yra galimybė naudotis sava infrastruktūra.
Bet ten ši politika buvo patikslinta ir papildyta. Lietuva, Latvija ir Estija neturi gauti nė cento ne tik iš Rusijos, bet ir iš Rusijos su Baltarusija sąjungos.
Atsižvelgiant į tai, kad praktiškai visa eksportui orientuojama stambi baltarusių pramonė, žlugus TSRS, išliko ir iki šios dienos egzistuoja dėka sudarytos Rusijos ir Baltarusijos sąjungos, visi baltarusių eksporto kroviniai turi būti pervežami pasinaudojant Sąjunginės valstybės bei Euroazijos ekonominės sąjungos geležinkeliais ir uostais.
Nusimatantis naftos tranzito perorientavimas — pirmasis bandymas, o po to bus kiti ir vis ta pačia kryptimi. Anksčiau ar vėliau Klaipėda ir kiti Pabaltijo uostai visiškai liks be Baltarusijos užsakovų. Tai objektyvus Pabaltijo išdvejinimo procesas, kai viena regiono dalis vystosi griežtai Europos Sąjungos, kita — Euroazijos ekonominės sąjungos rėmuose ir šių integracijos procesų sąveika ritasi link nulio.
Ir būtent Lietuva, Latvija ir Estija pavertė šį procesą negrįžtamu. Jų vadovai per 25 „antrosios nepriklausomybės“ metus iš kailio nėrėsi naikindami savo šalių potencialą — civilizuotą „tiltą“ tarp Rusijos ir Vakarų. Jie sutelkė prie Rusijos sienų NATO kareivius, atgabeno į savo teritoriją tankus ir bombonešius, o dabar reikalauja dar ir priešraketinės gynybos sistemos. Klykė, kad būtų įvestos prieš Rusiją sankcijos, bandė organizuoti „maidanus“ Baltarusijoje, rėmė bet kokias antirusiškas iniciatyvas, paskelbė karą Baltarusijos AE.
Ir todėl šiandien santykiai su Pabaltijo šalimis neturi jokios vertybės nei Rusijai, nei Baltarusijai. Jeigu Maskva nors kiek būtų suinteresuota bendradabiauti su Pabaltijo šalimis, ji būtinai rastų galimybę atskirti nuo galingos rusų tranzito upės, tekančios per Primorską ir Ust-Lugą, nedidelius upeliūkščius, kurie, kaip ir anksčiau, maitintų Ventspilį, Rygą, Taliną.
Tačiau tam nėra jokios prasmės, todėl valstybinis uždavinys suformuluotas kategoriškai: joks Rusijos krovinys nuo 2020 metų neturi eiti per Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Pabaltijis gali džiaugtis savo unikalia geografine padėtimi, tačiau jo vadovybė niekada to nevertino. Be reikalo. Geografinė padėtis jau neišgelbės. Esant bendrai politinei trumparegystei neišgelbės jokia geografija.
Rusija įveikė Pabaltijo uostų monopoliją — pasistatė savus. Dabar ji siūlo Baltarusijai 50 proc. nuolaidą jos krovinių tranzitui, ir vėl Sąjunginės valstybės kūrimas ir euroazijietiška integracija pasireiškė kaip galingesnė jėga, nei Pabaltijo geografinė padėtis.
O ką, išskyrus patogią logistiką, gali Baltarusijai pasiūlyti Pabaltijis?
Nustoti loti link Baltarusijos AE? Užtarimą Briuselyje? Atsisakyti remti radikalią opoziciją? O gal, priešingai, „demokratijos eksportą“?
O ką savo strateginei sąjungininkei gali pasiūlyti Rusija? Kaip parodė pastarieji dešimtmečiai, daugiau negu NATO ir Europos Sąjunga.