Prieš 14 metų, 2004 metų gegužės 1d., Lietuva, Latvija ir Estija įstojo į Europos Sąjungą. Europietiška integracija Pabaltijo šalių vadovybėms matėsi kaip istorinio vystymosi viršūnė ir atsidūrimas Dievo karalystėje, kurioje Lietuvos, Latvijos ir Estijos laukė vien tik gerovė ir suklestėjimas. Realybėje viskas susiklostė kitaip: būdamas ES sudėtyje Pabaltijis tapo degraduojančia Europos periferija su mirštančia ekonomika ir išsilakstančiais gyventojais.
1. Gyventojai
Prognozės, jog narystė ES paskatins darbingų gyventojų emigraciją iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos į Vakarų Europą, ne tik pasitvirtino, bet ir tapo per daug „optimistinės“.
Europietiška integracija paskatino ne šiaip integraciją, o Pabaltijo šalių gyventojų išsilakstymą.
Po įstojimo į Europos Sąjungą ir gavimo teisės laisvai keliauti Europa Pabaltijo šalis paliko kas penktas gyventojas. Krizės metu su Lietuva per keletą metų atsisveikino virš 150 tūkstančių žmonių, su Latvija — virš 100 tūkstančių. Tačiau ir po dalinio ekonomikos lygio pakilimo po krizės emigracija tebetęsiasi — Lietuvos gyventojų skaičius per metus sumažėjo 1,5, Latvijos — 1 proc.
Pagrindinės Pabaltijo šalių tautos, dėl kurių išsaugojimo Lietuva, Latvija ir Estija pasiskelbė nepriklausomomis, tapo mirštančiomis.
Estų kalbą šiandien vartoja mažiau nei milijonas žmonių. Latvijoje gyvena vos virš milijono latvių. Jauni lietuviai, latviai ir estai masiškai atsisveikina su savo šalimis, užsienyje sukuria šeimas, atsisako sugrįžti į Pabaltijį, o jų palikuonys jau nemoka protėvių kalbos ir nesijaučia baltų tautų dalimi.
2. Ekonomika
Europietiška integracija sunaikino atskiras Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių ekonomikų šakas, o patirtus nuostolius Pabaltijo šalims Briuselis nekompensavo.
Įstojimas į ES užbaigė Pabaltijo deindustrializacijos procesą: tie stambūs Pabaltijo šalių pramonės objektai, kurie nebuvo sunaikinti 1990-ųjų metų rinkos reformų metu ir siaučiant valdančiųjų nacionalistų sąmoningai politikai likviduojant fabrikus bei gamyklas, nustojo egzistuoti dėl to, kad nebuvo galimybės konkuruoti su pigiu europietišku importu.
Europos Sąjunga privertė Lietuvą uždaryti stambiausią statybų metu pasaulyje Ignalinos AE.
Latvija, Briuseliui spaudžiant, buvo priversta atsisakyti cukraus gamybos ir uždaryti visus cukraus fabrikus.
Dėl europietiškų kvotų žvejybai ir žvejybinės pramonės apimčių apribojimų Baltijos jūroje teko pasmerkti Pabaltijo šalių žvejybinį laivyną supjaustymui metalo laužui.
Pabaltijo ūkininkams Europos Sąjunga mokėjo dotacijas ne jų gamybos vystymui — pinigus jie gavo už atsisakymą auginti produkciją, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemdirbiai nesukurtų konkurencijos Vakarų Europos agropramonės gigantams net savose rinkose.
Viso to išdavoje dėl narystės ES Pabaltijo šalys beveik prarado savo ekonomiką. Pabaltijo šalys Europos Sąjungoje nėra ekonomiškai savarankiškos ir gyvuoja dėka ES fondų, suteikiančių „dirbtinį kvėpavimą“.
3. Europos fondai
Atsilygindama už gamybos apimčių mažinimą ir realios ekonomikos sunaikinimą Europos Sąjunga nukreipė į Pabaltijį struktūrinių ES fondų dotacijų srautą. Dotacijos turėjo „išlyginti“ Pabaltijo ekonomikas ir pakelti Lietuvą, Latviją bei Estiją iki vidutinio Europos Sąjungos ekonominio išsivystymo lygio.
Šiandien Europos fondai duoda Pabaltijo šalims 3 procentus BVP augimo – be dotacijų Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos neišsilaikytų. ES struktūrinių fondų dėka dar kruta Pabaltijo žemės ūkis ir statybos sektorius – po to, kai Briuselio pinigų srautas išseks, šių šakų laukia krizė, kuri persimes į visą Pabaltijo šalių ekonomiką.
O tuo tarpu reikalai krypsta link europietiško finansavimo mažinimo: po 2020 metų europietiškas biudžetas sumažės ir dėl to gali sumažėti dotuojamoms šalims, gaunančioms „vargstančiųjų pašalpas“, skiriamų lėšų apimtys.
Pabaltijis jau dabar susiduria sdu finansavimo sutrikimais. Europos komisija atsisako prisidėti prie Klaipėdos SGD terminalo finansavimo, neskyrė lėšų Estijos SGD terminalui ir Visagino AE.
Tačiau po kelerių metų Europos Sąjungos išlyginimo politika gali visiškai išsekti arba pasikeisti ne Pabaltijo naudai. Financial, pavyzdžiui, praneša, jog reformavus finansinės paramos skyrimo sistemą europietiški pinigai iš Rytų Europos bus nukreipti į Graikiją, Italiją ir Ispaniją.
4. Demokratija ir žmogaus teisė
Kai Lietuva, Latvija ir Estija stojo į Europos Sąjungą, optimistai tikėjosi, jog europietiška integracija pagerins nekokią situaciją, kuri susiklostė šių šalių demokratijoje ir žmogaus teisėse.
Pesimistai atsiliepė skeptiškai: jei Europa pasiruošusi priimti į savo gretas šalis su gėdingu nepiliečių institutu, tai į demokratijos ir žmogaus teisių Pabaltijyje problemas ten nekreipiama jokio dėmesio.
Teisūs buvo pastarieji.
Demokratija Pabaltijo šalyse tebelieka regresuojanti, visuotinės rinkimų teisės Latvijoje ir Estijoje taip ir nėra, tęsiasi tautinių mažumų diskriminacija, o Pabaltijo šalių visuomeniniame ir politiniame gyvenime po įstojimo į ES atsirado tokie nenormalūs reiškiniai, kuriuos „apsišvietusi Europa“ pastaraisiais dešimtmečiais spėjo užmiršti.
Pabaltijis dabar turi savus politinius kalinius. Kitaip mąstantys ten tampa „sąžinės kaliniais“. Specialiosios tarnybos vardina „liaudies priešus“. Už „tik teisingos“ istorinių įvykių versijos neigimą galima penkeriems metams sėsti į kalėjimą.
Neparankūs žurnalistai ir visuomenininkai sodinami. Neparankūs televizijos kanalai atjungiami. Rusų kalba, kuria kalba trečdalis Latvijos ir ketvirtadalis Estijos gyventojų, neturi jokio oficialaus statuso.
Ir visa ši „demokratija“ gyvuoja po Europos Sąjungos vėliava.
5. Pragyvenimo lygis
Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo tikimasi, kad po įstojimo į Europos Sąjungą jos pagaliau pradės gyventi kaip Švedija, Danija ir Suomija. Kad pagal pragyvenimo lygį jos pasivys „Senąją Europą“.
Po 14 gyvenimo Europos Sąjungoje metų pagrindinių socialinės gerovės rodiklių skirtumas tarp Pabaltijo ir Skandinavijos su Vakarų Europos šalimis dar labiau paaštrėjo.
Lietuva, Latvija ir Estija kartu su Rumunija ir Bulgarija šiandien vargingiausios ES šalys.
Pabaltijo šalys pagal išlaidas gyventojų socialinei apsaugai — Europos Sąjungos antilyderės. Latvijos išlaidos socialinei apsaugai sudaro 14,5 proc. BVP — paskutinė vieta Europos Sąjungoje. Panašiai atrodo ir Lietuva (14,7 proc.) su Estija (15,1 proc.) — priešpaskutinės vietos. Palyginimui, prancūzai socialinei apsaugai skiria 34 proc. BVP, o Danija — jo trečdalį.
Tokiu būdu Pabaltijo šalys praktiškai atsiduria tarp ES šalių visų socialinės gerovės reitingų gale. Jos paskutinėse vietose pagal išlaidas sveikatos apsaugai, socialinei infrastruktūrai, investicijas, socialinių programų finansavimą.
Jose menkiausi Europos Sąjungoje atlyginimai, pensijos, stipendijos, pašalpos bedarbiams, invalidams, vaikus prižiūrintiems žmonėms.
Tačiau Lietuva, Latvija ir Estija pirmauja kituose europietiškuose reitinguose. Juose gyventojų, atsidūrusių už skurdo ribos ir tų, kuriems gresia materialinė ir socialinė atskirtis, skaičius. Pabaltijo šalys pirmauja pagal žudynių ir savižudybių skaičių, alkoholio vartojimo apimtis. Tai liūdnas pirmavimas, tai akivaizdus jų narystės ES rezultatas.