Tuomet, kai Pabaltijo šalyse mažėja gyventojų skaičius ir jie sensta, vienintelė išeitis siekiant turėti tinkamus pensijinius fondus, — didinti mokesčius. Tokias išvadas jau padarė Pabaltijo ekonomistai ir tarptautiniai analitikai, ir dabar jų prognozės pradeda pildytis: prisidengdami mokesčių reformos būtinybe politikai siūlo didinti tiesioginę ir šalutinę mokesčių rinkliavą.
Lietuvos vyriausybė pristatė Seimui mokesčių sistemos reformos projektą. Jį paskelbęs premjeras Saulius Skvernelis pradėjo tuo, jog Lietuvoje per dideli atlyginimų mokesčiai, tačiau per maži būstų apmokestinimai. Todėl būtina mažinti mokesčius dirbantiems ir didinti nekilnojamojo turto mokesčius.
Be nekilnojamojo turto mokesčių didinimo vyriausybė siūlo didinti akcizus. Planuojama didinti akcizus tabako gaminiams (sigaroms, sigaretėms, sigariloms) ir įvesti akcizinę rinkliavą elektroninėms sigaretėms, kurių sudėtyje yra nikotino.
Be to, bus peržiūrėti fizinių asmenų pajamų mokesčiai.
Mokestinė skalė taps progresine, ir mažiausias pajamų mokestis ūgtels nuo 15 iki 21 proc.
Eurokomisijos Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, atsakydamas į premjero pasisakymą, teigė, jog Lietuva surenka per mažai mokesčių, liečiančių aplinką ir nekilnojamąjį turtą. Šis „trūkumas“ Lietuvos vyriausybės darbe suteikia galimybę išplėsti mokesčių sistemos bazę.
O dar Lietuva, pasak Eurokomisijos atstovo, galėtų padidinti pridėtinę vertę, nes skirtumas tarp surenkamų PVM ir galimų PVM mokesčių — vienas iš didžiausių Europoje.
Tokiu būdu akivaizdu, jog Lietuvos vyriausybės pasiūlymų esmė — mokesčių didinimas, kuris, siekiant nuraminti gyventojus, pavadintas „mokesčių reforma“, „optimizavimu“ ir kitais gražiais bei nesuprantamais terminais.
Iš to „reformos“ aptarimo Seime galima suprasti, kodėl mokesčių didinimas būtinas ir neišvengiamas. Lietuvos politikai aptaria mokesčių sistemą kartu su pensijine. Dėl emigracijos ir gyventojų senėjimo mažėja atlyginimų fondas, o tada ir pensijinis fondas, juk pensijos formuojasi iš ekonomiškai aktyvių gyventojų atlyginimų mokesčių.
Lietuvos ekonomiškai aktyvūs gyventojai daugiausiai pluša Anglijoje ir Airijoje — dėl to galų gale ir atsiranda pensijinio fondo deficitas. Lietuvos valdžios seniai pripažino šios problemos egzistavimą. 2016 metais Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, jog, atsižvelgiant į Lietuvos demografines prognozes, artimiausiais 1,5–2 dešimtmečiais nuo 2020 metų lietuviškosios pensijos greičiausiai sudarys ne daugiau 24 procentų vidutinio šalyje uždarbio. O besitęsiant gyventojų skaičiaus mažėjimui pensijų dydis, lyginant su vidutiniu uždarbiu, dar labiau mažės.
Ši problema būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visoms Pabaltijo šalims, nes demografiniai procesai jose vyksta vienodi. Pasak demografų prognozių, 2040 metais nedarbingų pasenusių gyventojų dalis sudarys: Estijoje — 40, Latvijoje — 43, Lietuvoje — 42 proc.
Pabaltijo respublikos taps senelių prieglaudomis, kurios nepajėgs tokiame pavidale egzistuoti: jų ekonomika neatlaikys tokios socialinės apkrovos, kaip pensijų išmokėjimas sąlygomis, kai vienam pensininkui tenka vienas dirbantysis.
Apie tai, kad vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos — padidinti mokesčius dar nespėjusiems išvykti darbingiems žmonėms, seniai kalba Pabaltijo ekonomistai ir tarptautiniai analitikai.
Prieš du metus informacijos agentūra LETA, britų tyrimų kompanija Oxford Research ir latvių kompanija Firmas.lv paskelbė bendrus Latvijos mokesčių sistemos tyrimų rezultatus. Jų pagrindinė išvada: dėl kritiško gyventojų skaičiaus mažėjimo mokesčiai Latvijoje pastoviai didės.
Žvelgiant į šalies demografinę situaciją, darosi aišku, kodėl mokesčių didinimas neišvengiamas. Gyventojų, tai yra dabartinių ir būsimųjų mokesčių mokėtojų, skaičius tebemažėja. Tačiau siekiant palaikyti šalį su jos infrastruktūra, keliais, mokyklomis, ligoninėmis ir t.t. neturi mažėti proporcionaliai gyventojų skaičius, jis turi didėti, nes būtina kompensuoti infliaciją ir tenkinti augantį poreikį kokybinėms valstybės paslaugoms, — rašo Oxford Research analitikai.
Tokią išvadą galima padaryti ir dėl situacijos Lietuvoje su Estija: jų padėtis tokia pat, kaip ir Latvijoje.
Ir gyvenimas jau patvirtino britų analitikų prognozes. Lietuvos premjero Skvernelio paskelbtos struktūrinės reformos — mokesčių didinimas, siekiant užlopyti pensijinio aprūpinimo finansines skyles.
O siekdama pasaldinti savo piliečiams tabletę, pajamų mokesčio didinimą mažiausiai 6 proc., akcizų didinimą ir nekilnojamojo turto apmokestinimą vyriausybė vadina progresyviomis priemonėmis, kurios pavers Lietuvos ekonomiką labiau konkurencinga, pagerins Lietuvos ekonominį įvaizdį pasaulyje ir leis kiekvienam lietuviui uždirbti keliom dešimtim eurų daugiau, nei jis uždirba dabar.
Keliais žodžiais tariant, tai dar viena pabaltijietiška „sėkmės istorija“.
Tokios pat „sėkmės istorijos“, kai siekiant padengti pensijinį deficitą bus didinami mokesčiai, neišvengiamai laukia ir Latvijos su Estija.
Ir vienkartiniu mokesčių didinimu ši problema išspręsta nebus.
Mokesčių didinimas ir gyventojų skaičius taps atvirkščiai proporcingi: kuo mažiau Pabaltijyje bus darbingų gyventojų, tuo labiau didės mokesčiai.
Ši priklausomybė veikia ir atgaline kryptimi: kuo labiau didės mokesčiai, tuo mažiau Pabaltijyje liks darbingų gyventojų. Todėl kad gyventojai nesikreips į būrėją, jie nepakeliamą mokesčių naštą nusimes emigravę iš tos šalies, kurioje pusė gyventojų taps socialiniais išlaikytiniais.
Ištrūkti iš to užburto rato įmanoma tik sustabdžius katastrofišką pabaltijiečių depopuliaciją. O sustabdyti ją gali pavykti tik užkirtus kelią emigracijai.
O emigraciją galima sustabdyti tik iš esmės peržiūrėjus Pabaltijo šalių vystymosi modelį, tą modelį, kurį Lietuva, Latvija ir Estija nuo 1991 metų laikė tinkamiausiu.
Bet ar pajėgi Pabaltijo politinė klasė pripažinti, kad „Baltijos kelias“ tapo aklaviete ir atvedė jų šalis prie sisteminės krizės ir visiško išnykimo grėsmės? Retorinis klausimas. Nepajėgi.
Pabaltijo politikai lengviau panaikins senatvės pensijų institutą, nei pripažins, kad jų šalys nėra sėkmingo vystymosi pavyzdys. Ir tai ne perdėjimas. Lietuvos Socialinės apsdaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis jau pareiškė, kad vienu iš pensijų gavimo šaltinių gali būti privatūs pensijiniai fondai, kuriuose žmonės turėtų kaupti senatvei savarankiškai. „Mūsų gyventojai turi pakankamai lėšų, kad jų dalį atidėtų ateičiai“, — lietuvių finansinėmis galimybėmis tiki Kukuraitis.
Kitas žingsnis šiuo keliu — palikti privačius pensijinius fondus kaip vienintelį pensijinio aprūpinimo šaltinį. Tegul žmonės taupo ir patys išmoka sau pensijas, o valstybė jiems nieko neskolinga.
Šiai „pensijinei reformai“ (kaip visada, labai progresyviai ir paverčiančiai ekonomiką labiau konkurencinga) reikia tik pritaikyti tinkamą ideologinę bazę.
Pavyzdžiui, pasakyti, kad pensijos iš valstybės biudžeto yra „sovietinė atgyvena“ ir „okupacijos palikimas“ — tai, ką šiuolaikinės, europietiškos ir progresyvios Pabaltijo šalys privalo įveikti.
Taip bus sulaukta dar vienos „sėkmės istorijos“.