Тема недели:
Европа больше не будет кормить Прибалтику
Евросоюз со следующего года сокращает на четверть финансирование программ по поддержке стран Восточной Европы.
Воскресенье
04 Декабря 2016

LINGUA FRANCA

Pabaltijyje neišvengiami etniniai valymai

Autorius: Aleksandr Nosovič

Pabaltijyje neišvengiami etniniai valymai

21.11.2016  // Photo: stopfake.org

Demokratiški institutai, kurių veiklos pagrindas — etninis nacionalizmas, galų gale užsiima tautinių mažumų naikinimu — mano iškilus amerikiečių mokslininkas Maiklas Manas. Esant tokiam dėsningumui Pabaltijo šalių etnokratiniai režimai anksčiau ar vėliau pradės etninius rusų ir lenkų valymus.

Maiklas ManasKalifornijos universiteto sociologijos profesorius, Kembridžo universiteto garbės profesorius Maiklas Manas naujoje knygoje „Tamsioji demokratijos pusė“ pateikia savą genocido ir etninių valymų teoriją. Primindamas Amerikos indėnų naikinimo, Osmanų imperijos armėnų genocido, nacistinio Holokausto, buvusios Jugoslavijos respublikose ir Ruandoje etninių valymų pavyzdžius, amerikiečių sociologas daro išvadą, kad etninių grupių naikinimas nėra laukinis pirmykštės visuomenės arba viduramžių barbariškumas, o, priešingai, — visuomenių modernizavimo ir jų politinių sistemų demokratizavimo pasekmės.

Etniniai valymai ir genocidas labiausiai tikėtini demokratinių valstybių-nacijų formavimosi metu.

Tais atvejais, kai šiuolaikiški politiniai institutai kuriami nacijų formavimosi metu, atsiranda dirva tarpetniniams kivirčams, o esant demokratijos, kurios pagrindas — etninis nacionalizmas, formavimosi scenarijui, tautinių mažumų persekiojimas praktiškai neišvengiamas.

Didėja atvejų, kai valstybės ribose dauguma daro spaudimą mažumai„Žinoma, situacija, kai į tą pačią teritoriją pretenduoja dvi tautos, pasitaiko nedažnai. Dažnesni atvejai, kai valstybės ribose dauguma daro spaudimą mažumai. Ir dažniausiai mažumos nesipriešina. Tačiau kai mažuma pradeda priešintis spaudimui ir siekti savos politinės autonomijos ar net valstybės, iškyla problemos. Ir tada gali prasidėti eskalacija,“ — sako Maiklas Manas.

Tokioje situacijoje demokratiški institutai — rinkimai, parlamentas, daugiapartiškumas — nemažina visuomenėje įtampos, nepašalina prieštaravimų ir netampa dialogo tarp socialinių grupių instrumentais — priešingai, skatina neapykantą, gilina kalbų ir regioninę priešpriešą. Galop, tai gali nusiristi iki genocido, kraštutiniu atveju — ne iki gaivališkų naikinimų, kurie atsiranda kaip apačių iniciatyvos rezultatas, o kaip sąmoningas ir suplanuotas ištisų tautų naikinimas, kurį vykdo politinė, ekonominė ir karinė valstybės mašina.

Holokausto aukos. Antrojo pasaulinio karo laikų nuotraukaKlasikinis tokio genocido pavyzdys — Holokaustas. Adolfas Hitleris, kaip žinia, atėjo Vokietijoje į valdžią demokratiniu būdu. Tuomet, kai valdžią į savo rankas paėmė naciai, Vokietija buvo monolitinė etninė valstybė, tačiau hitlerininkai, siekdami įtvirtinti savo politines pozicijas, išrado vidinį priešą — žydus. Rezultatas — „Krištolinė naktis“ ir nacių „mirties stovyklos“.

Tačiau etninių grupių Europoje naikinimas nesibaigia ir po hitlerizmo pralaimėjimo. Etniniu nacionalizmu praskiestas demokratizavimas, kaip vyraujanti ideologija, tampa masiškų žmonių žudynių XX amžiaus pabaigoje ir net XXI amžiuje priežastimi.

Po politinės ir ekonominės griūties, masiškos prievartos arena tapo posocialistinė Europa: Jugoslavija, Moldavija, o pastaraisiais metais dar ir Ukraina.

„Atkūrusi nepriklausomybę Ukraina bandė žengti demokratizavimo keliu. Pagrindinės partijos virto etninėmis — sąlyginai „rusiška“ ir „ukrainietiška“, — sako Maiklas Manas. — Praėjo keli didelės konkurencijos tarp šių partijų elektoratų ciklai. „Ukrainietiška“ ir „rusiška“ partijos kovojo tarp savęs ir eilės tvarka kontroliavo valstybę. Abi šalys tikėjosi užsienio paramos. „Rusiška“ partija jos laukė iš Rusijos, „ukrainietiška“ — iš Vakarų. Eskalacija iššaukė karinius susirėmimus Rytų Ukrainoje. Nuo to momento tu turi būti arba rusas, arba ukrainietis — pradeda vyrauti identiškumas. Abi šalys — ukrainietiška ir rusiškas pasipriešinimas — radikalizuojasi“.

Atgavusi nepriklausomybę Ukraina pabandė eiti demokratizavimo keliuŠimtai tūkstančių bėglių ir tūkstančiai žuvusių Pietų-Rytų Ukrainoje — tai rezultatas veiksmo, kai antrojo Maidano metu Ukraina galutinai pasirinko Rytų Europos vystymosi modelį. Šis modelis — etninis provokuojantis nacionalizmas, pagal kurį pagrindinė nacija buvo amžiais žeminama, persekiojama, ją bandė sunaikinti visokiausi agresoriai ir okupantai, ir todėl ši nacija turi būti pati savo šalyje šeimininkė, visur įtvirtinanti savo (vienintelę valstybinę) kalbą ir vietinę archajišką kultūrą, o „kolonistų“ ir „okupantų“ palikuonys privalo arba asimiliuotis, arba nešti kailį ten, iš kur atkeliavo jų protėviai.

Toks nacijos formavimosi susiniekinimo modelis, sąmoningai žeminant save istorijoje, įsivaizduojant save buvusios kolonijos vaidmenyje, būdingas daugeliui buvusių tarybinių respublikų (išimtis — Rusija ir Baltarusija). Kartu su šiais procesais vyko vakarietiškų demokratiškų institutų persodinimas į vietinę dirvą.

To išdavoje buvusiose tarybinėse respublikose demokratija formavosi etninio nacionalizmo pagrindu ir, pagal Maiklo Mano teoriją, prasidėjo tautinių mažumų diskriminavimas.

Rusakalbiai gyventojai nepiliečių instituto pastangomis buvo visiškai nušalinti nuo pabaltijietiškos demokratijosLabiausiai prie amerikiečių sociologo aprašyto modelio šis procesas priartėjo Pabaltijo šalyse. Latvijoje ir Estijoje tarybiniai komunistiniai institutai buvo pakeisti 1990 metų pradžioje vakarietiškais, atimant pilietybę ir fundamentalias teises iš trečdalio gyventojų. Ir tada rinkimai, parlamentarizmas, daugiapartiškumas — visi šie demokratijos malonumai — dirbo tik latviams ir estams — saviems, „baltiesiems“. Rusakalbiai gyventojai nepiliečių instituto pagalba nuo pabaltijietiškos „demokratijos“ buvo nušalinti praktiškai visi.

Demokratija Pabaltijyje kūrėsi formuojant naciją pagal rytų europietišką etnolingvistinį modelį ir įtvirtinant etninį nacionalizmą kaip viešpataujančią ideologiją.

Ir todėl į rusus ir kitus Pabaltijo rusakalbius gyventojus (taip pat ir į Lietuvos lenkus) demokratija pasisuko savo tamsiąja puse.

„Demokratija saviškiams“ uždraudė šimtams tūkstančių žmonių balsuoti rinkimų ir referendumų metu, dalyvauti privatizacijose, tikėtis valstybės paramos užsienyje ir socialinio gynimo tėvynėje.

Su nacionalizmu sukergta demokratija pagimdė kalbinį terorą ir kalbos policiją, dirbtinus filtrus, atstumiančius tautinių mažumų atstovus nuo darbo valstybinėje ir municipalinėje tarnyboje, draudimus mokytis gimtąja kalba, rašyti ir tarti savo vardus ir pavardes pagal gimtosios kalbos taisykles, likviduojant tautinėms mažumoms skirtas žiniasklaidos priemones ir mokyklas.

Tokia specifinė „demokratija“ pagimdė tautinių mažumų aukščiausiame valstybės lygyje šmeižtą, begalinius įtarimus nelojalumu, „penktosios kolonos“ įvardijimu ir šūkavimais „lagaminas, stotis, Rusija!“.

Maiklas Manas savo knygoje tokius politinius režimus nevadina demokratiškais: tie režimai, kurie užsiiminėja etniniais valymais ir diskriminuoja gyventojus kalbos ir kultūros atžvilgiu, negali būti demokratiški. Tai etnokratijos, prisilaikančios demokratinių standartų ir atliekančios demokratines procedūras tik vieno, „ypatingo“ etnoso labui.

Tokia situacija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje egzistuoja iki šiol. Šių šalių politiniai režimai vis dar yra etnokratiniai, „nacijos“ sąvoka Pabaltijo šalyse vis dar reiškia etninę naciją — lietuvius, latvius ir estus, kurių labui ir gerbūviui egzistuoja Lietuva, Latvija ir Estija. Paskutinė tezė ryškiai atsispindi Pabaltijo respublikų konstitucijose.

Latvijos valstybinės kalbos centras nutarė skirti baudą Rygos merui Nilui Ušakovui (Santarvė) už tai, kad miesto dūma, kuriai jis vadovauja, socialiniuose tinkluose bendrauja su gyventojais dviem kalbom (rusų ir latvių)Pabaltijo rusai, Lietuvos lenkai — visi jie vien tik „penktoji kolona“, apie kurios nelojalumą ir grėsmę iš jos pusės pastoviai savo viešosiose ataskaitose triūbina vietinės specialiosios tarnybos.

Pabaltijo nacionalistai vėl ir vėl ateina valdžion gąsdindami rusų ir kitomis „grėsmėmis“ ir žadėdami surengti pagreitintą prievartinę tautinių mažumų asimiliaciją — uždarinėti rusų ir lenkų mokyklas, sugriežtinti įstatymus, skirtus nevalstybine kalbama spausdinamiems leidiniams. Tautinių mažumų partijos (Latvijos „Santarvė“) lieka arba tampa (Lietuvos lenkų rinkiminė akcija) tomis politinėmis jėgomis, kurių nevalia prileisti prie dalyvavimo šalies valdyme.

Liekant tokiai situacijai, Pabaltijyje anksčiau ar vėliau prasidės rusų ir lenkų etniniai valymai.

Nieko neturi nuraminti ta aplinkybė, kad po TSRS subyrėjimo Pabaltijo respublikose nevyko tautinių mažumų žudynių ir masiškų nusikaltimų tautiniu pagrindu — čia buvo apribotos teisės ir diskriminuota kalba. Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdantieji nacionalistai taip ir žengia Hitlerio ir nacių keliu, o siekdami sutvirtinti savo politines pozicijas, išradinėja vidaus ir išorės priešus. Išorės priešas — Rusija, vidaus — tautinės mažumos.

Visi tie rusai, lenkai arba latgaliais save įvardinantys latviai — tai Putino agentai ir priešo šnipaiŠioms šalims degraduojant, tęsiasi vietinės kilmės gyventojų emigravimas, išmirimas, ekonomikos griūtis, Europos sąjungos dotacijų mažinimas, ir tada vadovaujantis viršūnėlis puola kurti priešo įvaizdį. Juk negali jis šalies pralaimėjimus aiškinti savo bukumu ir nekompetencija. O kas gali būti kaltas dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos nesėkmių bei problemų? Akivaizdu, tai vidinis priešas — „nelojalios mažumos“. Visi tie rusai, lenkai arba latgaliais save vardinantys latviai — Putino agentai ir priešo šnipai, kurie geria krikščionių kūdikių kraują! Visas problemas sukelia jie! Tegul tie kolonistų ir okupantų palikuonys neša kailį ten, iš kur atkeliavo!

Visa ši retorika transliuosis per visiškai demokratiškus institutus: partijas, žiniasklaidą, priešrinkiminę agitaciją, svarstymus parlamentuose. Ir tada etniniu nacionalizmu praskiesta demokratija pasisuks į Pabaltijo tautines mažumas savo tamsiąja puse.



Straipsnis kitomis kalbomis:
Комментарии
Читайте также
Новости партнёров
Загрузка...

Этот стон у них свободой зовется

Этот стон у них свободой зовется

«Граждане, расходимся, у меня знакомый дипломат в Чикаго есть, он сказал, что всё будет путем, за Литву словечко замолвят, без паники!».
Политики этих стран клеймят «ватников» за «рабское сознание», высокомерно улыбаются при словах о том, что их правительства назначаются по звонку из посольства США, гордо бросают «Мы играем в западных клубах» и пытаются учить демократии.

Пишите письма

Пишите письма

Звон дипломатических сабель, хруст переломленных копий... Резолюция в ответ на резолюцию, против демарша — демарш. За всем этим тихо, полушепотом — новости мелкокалибербные вроде бы, малозначительные. Но очень симптоматичные. На них стоит иногда обращать внимание.

Литва или Северная Корея?

Литва или Северная Корея?

Современная Литва нередко практически не отличима от КНДР. Сумеете ли Вы отличить Литву от Северной Кореи?

Бронзовый солдат: памятник воинам-освободителям Таллина

Бронзовый солдат: памятник воинам-освободителям Таллина

Авторами монумента освободителям столицы Эстонии, известного ныне как «Бронзовый солдат», стали архитектор Арнольд Алас и скульптор Энн Роос.