Prieš keletą dienų pasirodęs interviu apie „perestroikos“ laikų Lietuvą su Valentinu Lazutka, kuris tais laikais ėjo Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Filosofijos instituto direktoriaus pareigas ir kurį laiką vadovavo Vilniaus Aukštajai partinei mokyklai, sudomino skaitytojus, o tai parodo, jog įvykiai, kurie tapo dabartinės Lietuvos Respublikos pamatais, iki šiol rūpi. RuBaltic.Ru portalas nusprendė pratęsti pokalbių su žmonėmis, kurie gyveno ir stebėjo lūžį 1980-ais bei 1990-ais metais Lietuvoje, ciklą.
Lietuvos Komunistų partijoje buvo ne vien „persivertėliai“, kurie dabar sėdi Seime bei rūmuose Daukanto gatvėje. Buvo ir nemažai principingų komunistų, kurie liko ištikimi savo įsitikinimams, nepaisant nieko. Vienas jų – Vladislav Šved, kuris 1990 metais tapo antruoju Lietuvos KP sekretoriumi. Tokių žmonių šiuolaikinė Lietuvos Respublika bijojo ir bijo: 1992 metų gegužės mėnesį V.Šved buvo areštuotas. Jis buvo kaltinamas esąs Lietuvos „demokratinės“ valdžios nuvertimo plano autorius, tačiau nesurinkę jokių įrodymų jį turėjo paleisti. Gyvendamas šiuo metu Rusijoje ir 2004 metais išėjęs į pensiją, Vladislav Šved aktyviai tiria „perestroikos“ laikų įvykius Lietuvoje ir, dabartinės Lietuvos vadovybės nelaimei, žino tokius faktus, kuriuos Landsbergis ir jo pasekėjai norėtų visam laikui paslėpti nuo visuomenės. Jūsų dėmesiui pokalbio tęsinys, kurio pradžią skaitykite čia.
- Ar dabar Landsbergis globoja esamą Lietuvos prezidentę?
Taip. Jis mano esąs nepriklausomybės patriarchas ir elgiasi labai globojančiai. Kad Landsbergis sukūrė Grybauskaitės fenomeną – tai faktas, kuris niekam nekelia abejonių. Apie tai yra visa straipsnių serija Lietuvos spaudoje, kurią aš laisvai skaitau, kadangi lietuvių kalba – tai mano antroji gimtoji kalba.
Kad Landsbergis iki šiol valdo Lietuvą, nekelia abejonių. Tarp kitko, dar Brazauskas prisipažindavo, kad jis, pirmasis Kompartijos sekretorius bei LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas, o vėliau – Lietuvos prezidentas, turėjo savo veiksmus derinti su Landsbergiu. Kitas Lietuvos prezidentas Adamkus savo prisiminimuose rašė, kad dvi prezidento kadencijas jis dirbo po „gerbiamų žmonių grupės“ spaudimu, kuri vertė jį į tam tikras pareigas skirti „reikalingus žmones“ ir vykdyti tai, kas jų manymu turėjo būti padaryta. O jų nurodymus jis gaudavo faksu arba telefonu. Žinoma, kad tai buvo Landsbergis ir jo aplinka.
- Kodėl gi jis iki šiol išsaugojo tokią valdžią?
Šis žmogus stato už žmones, kieno biografijoje nemažai tamsių dėmių, kurios daro juos valdomais. Juk Grybauskaitė buvo ne šiaip Kompartijos narė, ji atstovavo partijos elitui – dėstytoja Aukštojoje partinėje mokykloje (APM). Jau nebėra kur toliau. Tai tie žmonės, kurie ruošė partijinius, tarybinius bei ūkinius kadrus. Tas pats Valentin Lazutka: jis profesorius bei mokslų daktaras, jis paruošė eilę rimtų mokslinių darbų. Kurį laiką jis ėjo APM rektoriaus pareigas. Ar galime lyginti Grybauskaitę su juo? Tačiau profesorius Lazutka yra Lietuvos ieškomas nusikaltėlis, o Grybauskaitė sėdi prezidentės kėdėje. O juk jos tarybinio laikotarpio biografija – ištisa tamsi dėmė.
- O Jūs prisimenate Grybauskaitę „perestroikos“ laikais?
O kodėl turėčiau? Grybauskaitė buvo eilinė partijos narė, viena iš 16 tūkstančių Spalio rajono komunistų, kur aš ėjau antrojo, o vėliau – pirmojo partijos rajoninio komiteto sekretoriaus pareigas. Ji niekuo neišsiskyrė. Aukštosios partinės mokyklos dėstytojai, su kuriais man teko bendrauti, taip pat sunkiai ją atsimena. Sako, buvo „pilka pėlytė“ ir skaitė paskaitas, gana silpnas. Apie tai liūdija jos disertacija, kur nerasta nei stilistikos, nei gramatikos. Jei Grybauskaitė nebūtų nacionalinis kadras, ji niekada neapgintų šios disertacijos TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje.
Tarp kitko, kandidatinė Grybauskaitės disertacija, kuri 100 procentų socialistinė, 1993 metais buvo pripažinta socialinių mokslų daktaro disertacija. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad Lietuvoje už socializmo pranašumų propagandą traukia teisman. Vienu žodžiu, laikas Lietuvos prezidentę traukti baudžiamojon atsakomybėn. Juk jos disertacija – visiška socializmo propaganda.
Tačiau Grybauskaitė leidžia sau kritikuoti kitus, kurie įgijo išsilavinimą tarybiniais laikais. Praeitais metais ji pareiškė, kad reikia „pataisyti“ Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjus, kadangi jie „sėdi ten su rusiškais diplomais“. Bet ji tai turi du rusiškus diplomus: aukštojo išsilavinimo ir mokslų kandidato laipsnio. Tarp kitko, visi kandidatai, apsiginę disertacijas Visuomeninių mokslų akademijoje, buvo įtraukiami į TSKP CK organizacinio partijinio darbo skyriaus nomenklatūrą kaip kadrų rezervas.
Šiandien Grybauskaitė įrodinėja, kad visada buvo už nepriklausomą Lietuvą ir neva 1990 metais „stumdėsi su desantininkais“ prie įėjimo į Aukštąją partinę mokyklą. Yra žinoma, kad iki 1990 metų rugpjūčio mėnesio Grybauskaitė ramiai praeidavo ten pagal leidimą, kurį išdavė Lietuvos KP / TSKP CK, ir gaudavo atlyginimą iš TSKP kasos. Tai trūko net keturis mėnesius po to, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, ir pasibaigė tik po APM uždarymo TSKP CK nurodymu.
- Bet ji buvo dingusi – išvyko atostogų...
1990 metų pavasarį jai skyrė kelialapį į Lietuvos Ministrų Tarybos sanatoriją. Matyt, ji jo paprašę dar 1989 metais. Kur ji gaudavo atostoginius? Dar kartą pabrėšiu – iš TSKP CK iždo. Po 1990 metų kovo Aukštoji partinė mokykla buvo finansuojama tiesiogiai iš ten. Grybauskaitė puikiai tai žinojo, kadangi tuo metu ji ėjo mokslinės sekretorės pareigas, o tai ketvirtas žmogus Aukštosios partinės mokyklos vadovybėje. Kitaip tariant, po nepriklausomybės paskelbimo ji pradėjo kilti. O šiandien ji įrodinėja, kad kariavo prieš tarybinę valdžią.
Landsbergis taip pat skelbia save rezistentu numeris vienas – neva jis visą gyvenimą kovojo su Tarybų valdžia. Tačiau priešais mane guli knyga „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“, kurią parašė žymi Lietuvos žurnalistė Rūta Janutienė. Tai pasakojimas apie tai, kaip Landsbergiai gyveno tarybiniais laikais. Knygoje Janutienė sugebėjo dokumentais įrodyti, kad Landsbergių dinastija (Janutienė neatsitiktinai pavadino juos „Landsbergais“, nes ši šeimynėlė neturi tautybės. Jų tėvynė ten, kur gerai maitina) Tarybų valdžios laikais turėjo ne vien sumuštinius su sviestų, bet ir su ikrais. Per 500 savo gyvavimo metų ši dinastija šešis kartus keitė tėviskę bei pavardę. Šiai dienai jie lietuviai ir neva visa širdimi atsidavę Lietuvai. O rytoj?
- Jūs sakote, kad Landsbergis faktiškai buvo KGB agentas. Tokiu atveju, ar Grybauskaitė, kurios globėjas yra Landsbergis, turėjo ryšių su KGB?
Bet kokią situaciją reikia vertinti Dalios Grybauskaitės biografijos įvykių kontekste. Pirma: baigus vidurinę mokyklą ji įstojo į Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Nebaigus pirmųjų metų ji staiga metė mokslus. Kodėl? O gi išėjo į Vilniaus valstybinės filharmonijos kadrų skyrių. Sakyčiau, tai buvo ypatingas KGB draustinis. Yra žinoma, kad tarybiniais laikais filharmonija buvo disidentų prieglobstis. Todėl natūralu, kad filharmonijos kadrų skyriuje žmogus galėjo įsidarbinti tik KGB kuratoriaus siuntimu bei jam leidus. Juolab, kad Grybauskaitė išdirbo ten tik 8 mėnesius, o po to išvažiavo mokytis į Leningradą. Kas davė kadrų skyriaus viršininkui bei filharmonijos direktoriui nurodymą priimti Dalią tokiam trumpam laikotarpiui? Ji vos įsivažiavo, kai reikia priimti naują žmogų.
Grybauskaitė atvažiavo į Leningradą, bet į Ždanovo universitetą neįstojo. Ir vėl staigmena. Ją apgyvendino bute, kuris priklausė Leningrado ir Leningrado apskrities KGB Ūkio skyriui. Tai išsiaiškino Rusijos žurnalistas Maksim Leonov.
Po to Grybauskaitė sugebėjo įsidarbinti režiminėje įstaigoje – kailių susivienijime „Rot-Front“. Šis, vienas iš nedaugelių TSRS, palaikė glaudžius ryšius su užsienio partneriais. Susivienijimo darbuotojai reguliariai vykdavo į komandiruotes užsienyje, o laboratorijose buvo naudojami užslaptinti reagentai. Asmeniniame kadrų apskaitos lape Grybauskaitė rašė, kad iš pradžių ji dirbo žaliavų priėmimo bare, o vėliau perėjo į laboratoriją – laborantės-chemikės pareigoms eiti. Tuo pačiu kilusiems iš Pabaltijo slapta susivienijimo laboratorija buvo du kart nepasiekiama. Tačiau neva ji ten dirbo. Po to Dalia gavo susivienijimo charakteristiką ir turėdama dviejų metų patirtį be jokių kliūčių įstojo į Ždanovo universiteto politekonomijos fakulteto vakarinį skyrių.
Po metų Grybauskaitė pateikė pareiškimą dėl stojimo į partiją ir susivienijimo partorganizacijos buvo priimta kandidatu į TSKP narius, kadangi atstovavo darbininkams. Atsižvelgiant į tai, kad ji mokėsi institute, reiškia, galėjo tapti inžinierijos-technikos darbuotoju, tačiau Dalia pasirinko likti darbininke. Kodėl? Tada buvo nuostata: priimant į TSKP gretas vieną ITD reikėjo priimti keturis darbininkus. Todėl 1979 metais Grybauskaitė tapo pilnaverte TSKP nare. Ir štai „vidutinė“ studentė tapo pirmūne. Nuo to laiko ji visus egzaminus išlaikydavo penketui ir gavo raudonąjį diplomą.
Kaip išsiaiškino Maksim Leonov, kai Dalia studentavo Leningrado universitete, ten lankėsi KGB pirmininko pavaduotojas Viktor Čebrikov. Jis kalbėjo su visais LVU studentais, atvykusiais iš respublikų. Tvirtinama, kad ilgiausiai jis bendravo su Grybauskaite, yra to liūdytojai.
Po to Grybauskaitė grįžo į Vilnių ir tuoj pat įsidarbino respublikinėje bendrijoje „Mokslas“. Ji buvo tiesiai prieš namą, kuriame gyveno Dalia su tėvais. Šios bendrijos darbuotojas įgaudavo respublikinio lygio darbuotojo statusą. Paprastai „Mokslui“ vadovavo Lietuvos akademikas, dažniausiai Lietuvos Kompartijos CK narys, o jo pavaduotojo pareigos atitiko Lietuvos Kompartijos CK darbuotojo, iš kur juos ir paskirdavo.
Toliau eilinė staigmena. Po trijų mėnesių Grybauskaitė sugebėjo pereiti iš „Mokslo“ į Aukštąją partinę mokyklą. Nors APM ir buvo regioninė partinė mokykla, bet daugelis dėstytojų ten buvo „ateiviai“, t.y. – iš kitų aukštųjų mokyklų. Vien tik tam, kad skaityti paskaitas APM, reikėjo turėti rimtą dėstymo patirtį. Taip paprastai dirbti APM nepriimdavo. O vakarykštė studentė, tris mėnesius atidirbusi „Moksle“, atėjo ten į žemės ūkio ekonomikos kabineto vedėjos pareigas. Tai tiesiog neįtikėtina.
O toliau kaip sviestu sutepta: jau po dviejų metų Grybauskaitė gavo siuntimą disertacijai rašyti TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje. Žmonės tokio siuntimo laukdavo metų metais. Lietuvoje tokių buvo mažiau dešimties, o Grybauskaitė gavo siuntimą po dviejų metų. Vos per dviejus su puse metų ji apgynė disertaciją ir po gynybos keturis mėnesius kažką veikė Maskvoje. Šį laikotarpį Grybauskaitė kruopščiai slepia. Kaip matome, tarybinėje Lietuvos prezidentės autobiografijoje per daug neįtikėtinų „atsitiktinumų“, kas leidžia teigti, jog ją nuo jaunystės „šefavo“ įtakingi žmonės. Viskas vienareikšmiškai nurodo – KGB.
- Kiek pamenu, ją siuntė ne vien į Maskvą, bet ir į Vašingtoną?
Niekas negali pasakyti, kada ją nusiuntė į Vašingtoną. 1990 metų rugpjūtį Grybauskaitė tapo Lietuvos ekonomikos instituto moksline sekretore. Ir 1991 pabaigoje – 1992 pradžioje (tiksli data slepiama) nuvyko į pusmetinius mokamus vadovų kursus Džordžtauno universitete Vašingtone.
Teigiama, kad tik po mokslų JAV Grybauskaitė susipažino su Landsbergiu. Tuo pačiu, 1990-1991 metais anas kontroliavo bet kokį svarbų kadrų paskyrimą, o jau žmogaus, kuris ateityje vadovaus ekonominei politikai Lietuvoje, siuntimas į JAV negalėjo praeiti be jo žinios.
Buvęs prezidentas Adamkus 2010 metais pareiškė, kad jis prisidėjo prie Grybauskaitės siuntimo į Vašingtoną. Galbūt. Bet kaip jis susipažino su mažai žinomą buvusią APM dėstytoją? Manau, kad Adamkui, žinomam kaip KGB agentas slapyvardžiu „Fermeris“, kažkas iš buvusiųjų „kontoros kuratorių“ patarė atkreipti dėmesį į „įdomią merginą“, o vėliau Adamkus rekomendavo ją Landsbergiui. Matyt, po Landsbergio pritarimo Adamkus skyrė lėšas Grybauskaitės kelionei.
Iš Vašingtono Grybauskaitė grįžo kaip amerikietiško menedžmento atstovė. Šia kelione ji galutinai nukirto tarybinę „uodegą“. 1996-1999 metais Grybauskaitė vėl siunčiama į JAV, bet jau kaip einanti Lietuvos ambasados JAV įgaliotosios ministrės pareigas. Šis laikotarpis – vienas paslaptingiausių jos biografijoje. Yra žinoma, kad JAV Valstybės departamentas neoficialiai paprašė Lietuvos valdžios laikyti Grybauskaitę persona non grata ir atšaukti. Be ypatingo triukšmo ją atšaukė, ir visi susiję su šia istorija asmenys tyli.
- Bet dabar ji atvirkščiai palaiko glaudžius ryšius su Vašingtonu. Ar čia nėra prieštaravimų?
Jokių prieštaravimų, tai normali padėtis politikoje. 2009 metais, kai Grybauskaitė tapo prezidente, ji užėmė šiek tiek antiamerikietišką poziciją. Pavyzdžiui, ji liepė išsiaiškinti padėtį su slaptu CŽV kalėjimu netoli Vilniaus, kas nepatiko amerikiečiams. Po to Grybauskaitė atsisakė vykti į susitikimą su Obamą Prahoje, dėl ko tas įsiuto. Tada JAV pareiškė, kad Lietuvos prezidentė Baltuosiuose rūmuose gali apsilankyti nebent kaip turistė.
Bet kai amerikiečiai nusprendė spausti Rusiją per Pabaltijį bei Ukrainą, Grybauskaitė tapo reikalinga.
Dabar ji dirba Obamos „antrininke“: Obama kažką pasakys, o ji sustiprins. Obama pasakys, kad Rusija tokia pat pavojinga, kaip ebola, o Grybauskaitė pridurs, kad Rusija – teroristinė valstybė. Aišku, Obamai toks sąjungininkas Rusijos pašonėje labai reikalingas.
Prieš 10-15 metų šį vaidmenį atliko Lenkija. O dabar į priekį iššoko Lietuva su Grybauskaite, kuri tokiu būdu bando atmaldauti savo amerikietiškas bei tarybines „nuodėmes“. Priminsiu, taip pačiai elgėsi Mišiko Saakašvili. Tas taip pat bandė kariauti su Rusija. Na ir kur jis dabar?