Krizė iškėlė klausimą visų griežtumu — arba į Europą, arba į Rusiją, bet tikrai nelikti Lietuvoje. 2008 metais su tokia dilema susidūrė daugelis Pabaltijo gyventojų. Mūsų šiandienos herojaus istorijoje buvo pasirinkta Rusija.
Viktor, 31 metai, inžinierius. Pasidavęs visuotinei emigrancijos jaunimo madai 2008 metais, iškeitė jaukią Šiaulių buitį į gintarinius Kaliningrado saulėlydžius.
„Kai persikėliau...“: krizė ir emigracijos mada
2007 metais aš dirbau didžiausioje Šiaulių projektavimo organizacijoje. Mūsų kolektyve buvo moteris, kurios brolis gyveno Amerikoje ir užsiimdavo automobilių pervežimais. Būtent iš jo aš išgirdau, kad JAV bręsta krizė. Pagalvojau, kad greitai parkeliaus ir pas mus. Lietuvoje staigiai krito nekilnojamojo turto kainos, žmonės pradėjo prarasti darbą, statybos praktiškai sustojo. Gyvenimas ženkliai blogėjo. Aš supratau, kad mūsų statybų sferoje bręsta labai rimta krizė. Tada ir susimąsčiau apie emigraciją iš Lietuvos.
Išvykti iš Lietuvos staiga tapo madinga. Daugelis vis dėl to planavo sugrįžti. Tarp kitko, staigus būsto kainos kritimas buvo išprovokuotas ir emigracijos. Būstas Lietuvoje tapo nebereikalingas. Visi išvažiuodavo ir išvažiuodavo, ir kolkas niekas negrįžo.
Iš mano draugų ir pažįstamų Lietuvą paliko apie 60-70 %. Kai kurie išvyko iš Šiaulių į didesnius miestus — į Vilnių ir Kauną. Bet daugiausia, be abejo, išvyko į kitas Europos šalis. Man taip pat kilo noras kur nors išvažiuoti. Apie Rusiją tada nemąsčiau: žinojau, kad ten viskas bus daug sudėtingiau dėl dokumentų. Jokiu būdu nepasinaudočiau gyventojų persikėlimo programa – tai labai sudėtinga biurokratijos atžvilgiu.
Cherchez la femme
Nagrinėjau visokiausius variantus, bet persikėliau vis tiek į Rusiją: aš sutikau merginą iš Kaliningrado, kuri tapo mano žmona. Man persikelti į Kaliningradą buvo daug paprasčiau, negu mums abiems į kažkokią kitą Europos šalį. Pirmiausia, man Rusijoje buvo paprasčiau surasti darbą, negu jai Europoje. Antra, sunkumų su jos dokumentais ES būtų daugiau, nei su mano Rusijoje. Galiausiai Rusijoje buvo mažiau biurokratinių vilkinimų, buvo paprasčiau surasti gerai apmokamą darbą. Todėl pasirinkau Rusiją ir gyvenu ten iki šiol, nors su žmona seniai išsiskyrėm.
Naujoje vietoje: jaučiuosi savas
Kai aš persikrausčiau į Kaliningradą, jokio kultūrinio šoko nepatyriau. Mūsų jaunimo kultūros labai panašios. Tiesiog lietuviai labiau agresyvi tauta, o čia man visi ramesni.
Kaliningrade nustebino didelis skaičius benamių gyvūnų gatvėse. Tokia problema buvo Lietuvoje 90-ais metais, bet ją išsprendė. Manau, kad tai stebina visus europiečius, kurie atvyksta į Kaliningrado sritį. O šiaip — tos pačios „chruščiovkės“, tie patys benamiai, viskas tas pats.
Kiek gyvenu Kaliningrade, nei karto man nekilo noras grįžti į Lietuvą. Ir aš manau, jis kils nedaugeliui išvykusių. Aš nežinau, kas turėtų įvykti Lietuvoje, kad žmonės pradėtų ten grįžti. Nes Lietuva ekonomiškai nestabili šalis. Daug nestabilesnė už Rusiją. Rusijoje nors ir šokinėja valiūta, infliacija ir taip toliau, bet vis tiek čia stabiliau. O Lietuvoje šiandien labai paprasta prarasti darbą. Darbdaviai kelia reikalavimus, kadangi darbo rinkoje daug bedarbių. Dėl to auga konkurencija. O Kaliningrade yra daug galimybių užsidirbti pinigų.
Daug mano draugų išvažiavo į Angliją, Airiją, Norvegiją. Kartais aš su gailesčių galvoju, kad neišvažiavau ten, kaip jie. Bet tai tik pamąstymai, o ne pavydas. Aišku, jų algos daug didesnės ir jie turi daugiau tam tikrų galimybių, tačiau yra vienas „bet“. Visi jie vis tiek jaučiasi svetimi šiose šalyse. Ir į juos žiūrima kaip į antrarūšius žmones, nepaisant to, kad visi jie europiečiai. Ir daugiausia jie, Lietuvos emigrantai, dirba tose pačiose pareigose, kaip ir atvykėliai iš trečių šalių.
O Kaliningrade aš jaučiuosi savas. Nė karto nesu susidūręs su tokiai reiškiniais, kaip „tu, lietuvi, eik iš čia“. Čia nėra jokių engimų. Manau, Rusija iš vis labai tolerantiška kitų tautų atžvilgiu šalis, ypač palyginus su ES šalimis. Tai mano asmeninė nuomonė.
Ar sudėtinga Kaliningrade būti emigrantu? Nė kiek. Na, pasitaiko vietinių juokelių dėl politinės padėties Lietuvoje. O šiaip, jokio ypatingo požiūrio į save aš nejaučiu.
„Lietuva nebloga šalis“. Tačiau...
Saviidentivikacija? Aš jaučiuosi rusas, taip. Mano mintys rusų kalba, skaitau aš rusiškai.
Aš nedalyvauju aktyviam pilietiškam Lietuvos gyvenime, neinu į rinkimus — nors aš ir Lietuvos pilietis, tačiau ten negyvenu ir neketinu grįžti. Nežinau, kokia ateitis laukia Lietuvos. Manau, kad žmonės ir toliau emigruos. Šalyje apsigyvens pabėgėliai. Žinoma, juokauju. Bet kiekviename juoke yra dalis tiesos. Aš manau, kad žmonės bėga ne iš gero gyvenimo. Jei žmonės bėga plauti grindis už 800 eurų svetimoje šalyje, tai daug ką pasako apie jų gimtąją šalį. Lietuva nebloga šalis, ten gyvena geri žmonės. Tačiau aš visiškai nesigailiu, kad išvažiavau iš Lietuvos, ir net neturiu pažymėti, ko man čia trūksta.
Iš visų mano draugų iš Šiaulių į Lietuvą grįžo tik vienas. Vienas! Be to, jis grįžo tik dėl to, kad krosnis, kurias jis statė Anglijoje, jis pradėjo tiekti Lietuvon. Kitų žmonių tarp mano pažįstamų, kurie norėtų ir galėtų grįžti į Lietuvą, aš nežinau.
Ateities planai
Nenoriu važiuoti į Rusijos didmiesčius. Ten gražu, bet labai dideli atstumai, ir viskas išnyksta. O Kaliningradas — gera vieta gyventi, viskas kompaktiška, šalia, dar kolkas nedideli kamščiai.
Išvykti į Europą? Taip, kartais kyla tokių minčių. Pirmiausia dėl rubliaus padėties ir žemos mano darbo kainos. Dėl šito kyla minčių persikelti į Europą. Bet dar pakenčiamai.