Politika Politika

Failed nations: latviams ir lietuviams nereikia Latvijos ir Lietuvos

Vaizdo šaltinis: http://www.rubaltic.ru/
 

Emigracija iš Latvijos ir Lietuvos pagal greitį viršija visas Rytų Europoje egzistuojančias tendencijas. Įgavusį pastaraisiais metais pagreitį baltų tautų bėgimą iš savo istorinės tėvynės jau neina charakterizuoti globalių įvykių arba regioninių dėsningumų įtaka: latviai ir lietuviai paprasčiausiai nenori gyventi jiems sukurtose nacionalinėse valstybėse ir atsisako Latvijos bei Lietuvos. Gali būti, jog priežastis slypi tame, kad iš tikrųjų Latvija ir Lietuva sukurtos ne tiems žmonėms, kurie jose gyvena.

Politikos moksle ir tarptautinėje praktikoje egzistuoja sąvoka failed state — neišsigalinti valstybė. T.y. valstybė, nesugebanti atlikti pagrindinių valstybės funkcijų, kurioje visiškai subyrėjo valstybės valdžia ir valdymo aparatas ir kuri negali egzistuoti be užsienio paramos.

Pabaltijo respublikų valdžioms galima pareikšti daug pretenzijų, tačiau vis dėlto negalima teigti, kad jos neišsigalinčios. Žinoma, atviras lieka klausimas, kaip gyvens šios šalys, jeigu staiga išnyks ES struktūrinių fondų dotacijos ir savo pabaltijietiškus satelitus tarptautinėje arenoje nustos rėmęs Vašingtonas. Tačiau kol tai neįvyko, Lietuva ir Latvija atrodo išsigalinčiomis. Gatvių gaujos jų miestų neužgrobia, namuose yra šviesa ir vanduo, nusikaltėliai gaudomi. Ir vis dėlto šių šalių gyventojai skuodžia svetur greičiau, nei iš kai kurių Afrikos „bananinių respublikų“.

Latviams ir lietuviams jau metas taikyti sąvoką failed nation — neišsigalinti tauta. Etninė grupė, kurios pagrindu buvo sukurta nacionalinė valstybė, bet dauguma jos atstovų nenori gyventi toje valstybėje ir skuodžia į kitas šalis.

Labiau paradoksali, nei Pabaltijyje, situacija Rytų Europoje ir potarybinėje erdvėje susiklostė tik Moldavijoje su jos antinacionalinio nacionalizmo fenomenu, kai daugelis moldavų laiko save rumunais, moldavų kalbą — rumunų dialektu, o Moldaviją — Rumunijos dalimi, į kurios sudėtį ji turi sugrįžti. Tačiau neigdami save kaip naciją moldavai vis dėlto mato save sudėtine didesnės nacijos dalimi. Emigruojantys latviai ir lietuviai nemato savęs kitos nacijos sudėtyje: jie tik perka bilietą į Londoną, išskrenda, įsilieja į naują visuomenę, užmiršta naujoje tėvynėje savo kalbą ir praranda (jei ne jie, tai jų palikuonys) pradinę priklausomybę konkrečiai tautai.

Tokio gyventojų išbėgimo, kaip pastaraisiais 25 metais, Pabaltijis dar nebuvo patyręs. Iki savojo valstybingumo atkūrimo, kai buvusi etninė grupė tapo privilegijuota pagrindine tauta, lietuviai ir latviai nebėgo svetur tokiu greičiu. Jokia „okupanto letena“ — vokiška, švediška, lenkiška ar rusiška — nesukūrė tokios emigracijos. Tokiu greičiu, kaip dabar iš Pabaltijo, bėgo nuo angliškųjų okupantų XIX amžiuje į Ameriką airiai, tačiau baltų tautos nuo Rusijos imperijos, lenkiškųjų ponų ir vokiškųjų baronų taip neskuodė. Nebėgo taip ir tarpukario metais. Dideliu greičiu jos ėmė bėgti tik dabar nuo dabartinių savų valdančiųjų.

Pastarųjų metų emigracijos iš Pabaltijo statistika verčia suabejoti šio proceso aiškinimu konkrečių įvykių, globalių arba regioninių dėsningumų įtaka.

Iki šiol Latvijos ir Lietuvos gyventojų bėgimo pasauliniai rekordai (beje, iš Estijos išvyko daug mažiau žmonių, kaip ir iš Lenkijos, ir pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą ši Pabaltijo respublika nepatenka į vieną su Latvija ir Lietuva grupę) buvo aiškinami 2008-2009 metų pasaulinės krizės įtaka ir bendra Rytų Europai gyventojų emigravimo į Vakarus tendencija. Emigracija iš Latvijos ir Lietuvos ženkliai ūgtelėjo krizės metais, tačiau ji egzistavo iki jos ir neužsibaigė po jos. Visą „antrosios nepriklausomybės“ ketvirtį amžiaus baltų respublikų migracijos saldo atrodė neigiamai: bėgti iš Latvijos ir Lietuvos nenustota nei 90-aisiais, nei „riebiaisiais metais“, nei krizės laikotarpiu, nei po jos. Bėga ir dabar, nepaisant pirmųjų Pabaltijo šalių asmenų optimistinių pareiškimų, kad ekonomika ir pragyvenimo lygis jų šalyse auga sparčiau, nei vidutiniškai ES. Pabaltijo emigraciją jau neina paaiškinti bendra Rytų Europos tendencija. Vidurinėje ir Rytų Europoje praeitų metų emigracijos skaičiai be Pabaltijo ūgtelėjo tik Slovakijoje. Čekijos gyventojų emigracija 2015 metais sumažėjo 33,5 proc., Vengrijos — 22,2. Iš Lenkijos 2014 metais išvyko žmonių 3 proc. mažiau, nei 2013-aisiais.

Tuo pat metu iš Latvijos pernai išvyko 5,7 proc. žmonių daugiau, nei pernai. Vien tik per 2015 metus Latvija prarado 1 gyventojų proc. Absoliutaus europietiškos emigracijos rekordo pasiekė Lietuva, praeitais metais praradusi 1,5 gyventojų proc. — 2015 metais iš Lietuvos išvyko 21,6 proc. žmonių daugiau, nei 2014-aisiais. Triskart lyginant su 2014 metais padidėjo emigrantų skaičius iš Estijos.

Tačiau būtent prieš Lietuvą ir Latviją visų pirma liudija praeitis, dabartis ir ateitis. Praeitis — tas 25 metus nesibaigiantis gyventojų skaičiaus mažėjimas, dėl ko dvi respublikos prarado apie trečdalį savo žmonių. Dabartis — ūgtelėjusi emigracija esą ekonominio augimo, politinio stabilumo ir ženklios emigracijos kitose „naujosios Europos“ šalyse sąlygomis. Ateitis — pernykštis Eurostat pranešimas, pagal kurį Latvija ir Lietuva artimiausiais dešimtmečiais aplenks Bulgariją ir Rumuniją ir taps absoliučiomis Europos mirštamumo rekordininkėmis. Lietuvai Eurostat prognozuoja 38 gyventojų proc. praradimą, Latvijai — 31.

Šią prognozę patvirtina vidinės apklausos Latvijoje ir Lietuvoje, rodančios, kad virš ketvirtadalio dar likusio gyventojų skaičiaus ateityje ketina emigruoti. Į Angliją ir Airiją emigravusių apklausa rodo, kad grįžti į tėvynę ketina 10-20 jų proc.

Susumavę turimus skaičius gausime: iki 2030 metų Lietuva ir Latvija praras du trečdalius 1991 metų gyventojų skaičiaus.

Emigracija — pagrindinė visų šių baisių skaičių priežastis. Pabaltijis per 25 pastaruosius metus nepatyrė jokių karų, epidemijų, teritorijų praradimų, tačiau per tą taikos ir stabilumo laikotarpį emigracija jį nusiaubė labiau, nei Didysis Viduramžių maras. Ir tas gyventojų išnykimas startavo būtent susigrąžinus nacionalines valstybes, atkūrus savo etnines grupes pagrindinių tautų statuse ir ypač — savosios valstybės valdžios šaltinį. Visokeriopai buvo pabrėžiama (atsiverskite Latvijos konstitucijos įžangą), kad baltų šalys kuriamos latvių ir lietuvių gerovei ir klestėjimui, kad lietuvių ir latvių valstybių misija — išsaugoti neskaitlingas ir jaučiančias išnykimo pavojų tautas. Latvija ir Lietuva skelbėsi žmonių labui egzistuojančiomis valstybėmis. Ir ne šiaip sau kažkokių žmonių, o būtent latvių ir lietuvių.

To išdavoje susiklostė situacija, kai latviai ir lietuviai būriais bėga iš jiems sukurtų valstybių. Kodėl?

Gal todėl, kad iš tikrųjų Latvija ir Lietuva buvo sukurtos ne žmonėms ir ne žmonių labui jos visus šiuos metus egzistavo.

Yra Europoje tokia šalis — Islandija. Viena iš turinčių mažiausiai gyventojų — 320 tūkstančių. Praktiškai visi gyventojai pagal tautybę — islandai, mažytė šiaurės tauta, tikslu išsaugoti kurią ir sukurti kuriai gerovę ir buvo savo laiku sukurta Islandija. Ir štai etninių islandų bei Islandijos gyventojų skaičius auga rekordiniais tempais. Migracijos įstatymai tokie griežti, kad imigracija į Islandiją de-fakto uždrausta, todėl šalies demografinė situacija — Islandijos valstybės pasiaukojančio darbo rezultatas.

Gimstamumas Islandijoje viršija mirtingumą du kartus. Gimstamumo koeficientas — 2,2 kūdikio moteriai. Gyventojų skaičius vien tik gimstamumo dėka per metus auga 1,2 proc. Vidutinė gyvenimo trukmė — 81 metai. Emigracija iš šalies nulinė — net tie jauni žmonės, kurie išvyksta mokytis arba pažvelgti į didįjį pasaulį, praktiškai visada sugrįžta. Nėra grėsmės islandų tautai, ir tai rezultatas valstybės pastangų, kurios skiriamos savo gyventojų gerovės ir klestėjimo kūrimui.

Palyginkime šią idiliją su Baltijos šalimis, kurios esą taip pat sukurtos savo gyventojų, ypač — tituluotų, gerovės ir klestėjimo labui. Mirtingumas Lietuvoje ir Latvijoje stabiliai viršija gimstamumą. Vidutinė gyvenimo trukmė — 74 metai, o Lietuva pagal savižudybių skaičių vienam gyventojui pirmauja pasaulyje. O kuo tuo metu užsiiminėja abiejų respublikų valdžios? Demografine politika? Socialia? Sveikatos apsauga? Gal remia šeimą? Gina motiną ir vaiką? Laukite. Keliaklupčiavimas prieš užjūrio šeimininką, karjera Briuselyje, kariniai-politiniai žaidimai su NATO, „Rusijos stabdymas“, geopolitika — štai kas jas domina. Į žmones šioms valdžioms nusispjauti, todėl žmonės ir bėga.

„Dar ir dar kartą reikia pripažinti, kad pagrindinė emigracijos priežastis ekonominė: bėga iš ten, kur gerovės lygis žemesnis, kur mažesnės pajamos ir algos, bėga ten, kur aukštesni gerovė ir pajamos“, — sako Lietuvos demografė Vlada Stankūnienė.

„Ką galvoja kūdikį planuojanti šeima, girdėdama, kad vyriausybė daugiau nepadės toms šeimoms, kurioms neliko vietos municipaliniuose vaikų darželiuose? — klausia latvių demografas Ilmar Mežs. — Net jei vyriausybė rytoj ištaisys savo klaidą, atsakingos šeimos neskubės gimdyti žinodamos, kad valstybė bet kuriuo momentu gali sugalvoti „siurprizus“.

Lieka neišsiaiškintas dar vienas klausimas. Daugelyje kitų šalių, tame skaičiuje potarybinėse respublikose, ekonominė ir socialinė situacija nėra geresnė, o neretai ir blogesnė, nei Latvijoje ir Lietuvoje. Tačiau žmonės iš ten 25 metus tokiu greičiu nebėgo ir nebėga. Kodėl?

Gal tai būtent atgarsis veidmainystės Pabaltijo „elito“, kuris pertvarkos metu teigė, kad latviai ir estai — europietiškos tautos, turinčios, galinčios gyventi ir gyvensiančios kaip švedai, suomiai ir danai, kad Baltijos šalys — Skandinavijos šalys, ir jos sukuriamos tik dėl žmonių gerovės?

Ką pamatėme praktikoje? Latviai ir lietuviai ne tik negyvena kaip danai ir švedai, bet gyvena dabar blogiau negu TSRS. Kovotojai už jų laisvę ir valstybingumą pasireiškė kaip vagys, kuriuos domina ne „žmonių gerovė“, o Amerikoje ir Europoje sėdinčių šeimininkų požiūris į jų „geopolitinius žaidimus“. Tautos užmirštos. Socialinė sfera ir demografija — ne prioritetas ir niekada juo nebuvo. Kuo garsiau žmonės šaukia apie išmirimą, tuo labiau valdžios stengiasi nematyti šios problemos.

Štai jums ir emigracija iš melo Europos į Europą tikrąją. Esant tam tikrom sąlygom žmogus, tauta gali ilgai kentėti materialius nepriteklius ir apribojimus. Tačiau kai tavo valdžios tiesiai į akis meluoja 25 metus, atleisti neįmanoma.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: