Politika Politika

Golovatovas: „Žudynių sausio 13-ąją prie televizijos bokšto kaltininkas — Landsbergis“

Vaizdo šaltinis: www.15min.lt
 

Kaliningrade buvo pristatyta Galinos Sapožnikovos knyga „Kas ką išdavė. Kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kaip susiklostė likimai bandžiusių ją gelbėti“. Knygoje pasakojama, kaip buvo atkuriama Lietuvos nepriklausomybė ir apie naujos valdžios organizuotus tarybų valdžios šalininkų teismus. Pristatyme dalyvavo buvęs „Alfos“ kariškis Michailas GOLOVATOVAS. Jis yra sąraše 65 asmenų, kuriuos Lietuva įtaria įvykdžius „nusikaltimus“ 1991 metų sausį susidūrimų prie Vilniaus televizijos bokšto metu. M.Golovatovas papasakojo RuBaltic.Ru portalui, kaip tą istorinę naktį vystėsi įvykiai.

– Michailas Vasiljevičiau, 1991 metų sausio 13-osios įvykių Vilniuje metu Jūs buvote TSRS VSK 7-osios Valdybos „A“ Grupės vado pavaduotojas, turėjote papulkininkio laipsnį. Ar galima teigti, kad Jūs vadovavote „Alfos“ veiksmams Vilniuje?

– Šiai operacijai vadovavo Ačalovas (Vladislavas, TSRS gynybos ministro pavaduotojas — RuBaltic.Ru pastaba). Aš vadovavau padaliniams, veikusiems prie televizijos centro ir bokšto.

– Kokiomis jėgomis vadovavote?

– 64 karininkams ir dviem tarnybiniams šunims.

– Ką Jūs galite pasakyti apie tų dienų padėtį Lietuvoje?

– Vilniuje buvau nuo sausio 7 iki 14-osios. Atvykau traukiniu, o savo darbuotojus oro uoste sutikau sausio 10 d. Prie televizijos centro ir bokšto atlikome žvalgybą. Ir pagal štabo sprendimą pasiruošėme pravesti operaciją atlaisvinant objektus nuo juos užgrobusių asmenų, kurie vedė televizijos laidas lietuvių kalba. Mums buvo įsakyta atlaisvinti televizijos centrą ir bokštą ir sudaryti galimybes tarybinės televizijos centrinių kanalų žurnalistams vesti laidas rusų kalba.

– Jei kalbėti maksimaliai aiškiai — Jums buvo įsakyta atlaisvinti televizijos bokštą. Ir viskas?

– Taip. Atlaisvinti nuo grobikų operatorių ir studijų kambarius. Ir jei kalbėti apie televizijos bokštą, tai jo viduje vaikštinėjo ginkluoti žmonės, kurie neleido įeiti retransliatorius aptarnaujančiam personalui.

– Kas įsakė Jums pradėti operaciją?

– Perdislokuotis į Vilnių įsakė mūsų Valdybos viršininkas generolas leitenantas Jevgenijus Michailovičius Rasščepovas. Jis seniai miręs. O iš viršaus komandą davė VSK pirmininkas Vladimiras Kriučkovas. Nes tik Kriučkovo nurodymu galėjo pradėti veikti mūsų padaliniai.

– Kas Jus informavo, kad televizijos bokštą užėmė ginkluoti žmonės?

– Lietuvoje šį klausimą kuravo VSK padaliniai. Kuravo televiziją, spaudą, radiją. Jie mus informavo. Vadovavo tuo metu Lietuvos TSR saugumui generolas majoras Stanislavas Caplinas. Savo vietoje buvo ir Lietuvos TSR VSK pirmininkas, bet jis nusišalino.

– Ar operacijos metu Jūs sąveikavote su kariuomenės daliniais?

– Žinoma. Mes privalėjome atlaisvinti televizijos bokštą, įleisti darbuotojus, po to perduoti apsaugą į Vilnių įvestiems padaliniams: Pskovo divizijos desantininkams ir vidaus kariuomenės konvojaus divizijos kariškiams.

– Žinodami, jog bokštą užėmė ginkluoti žmonės, Jūs tikėjotės karinio pasipriešinimo?

– Žinoma.

– Diskutuojant apie susidūrimus prie televizijos bokšto pastoviai keliamas klausimas: ar kariškiai turėjo tuščius šovinius?

– Tai vis žodžių žaismas, kuris, gali būti, atsirado po to, kai žuvo žmonės. Ko nesakytų apie tai, kas įsakė atlaisvinti bokštą, — mes dirbome prieš civilius žmones, kurie susitelkė aplink televizijos centrą ir bokštą komendanto valandos metu. Tai nuo 1.30 iki 4 val. nakties. Nuo 24 iki 6 ryto buvo įvesta komendanto valanda. Ją įvedė Vilniaus įgulos viršininkas generolas majoras Vladimiras Uschopčikas. Prisilaikyti komendanto valandos privalėjo visi. Kariškių perdislokavimas buvo leistinas tik naudojantis slaptažodžiu. Civiliai tuo metu priešinosi kariškiams išstatydami „gyvą priedangą“.

– Ar Jūs tikėjotės susidurti su miniomis beginklių žmonių, „gyva priedanga“? Kaip pagal instrukciją turėjote į tai reaguoti?

– Tai ne instrukcija, o specialaus padalinio veiksmai užimant pastatą, kurį užgrobė teroristai, ekstremistai arba ginkluoti asmenys, pareiškiantys kažkokius savo norus ir reikalavimus. Kai mes atvykome į vietą, aplink televizijos bokštą pamatėme apie 5 tūkstančius žmonių, keletą tarybinės kariuomenės tankų T-72 ir desantininkų BMP.

– Kas pirmas atidengė ugnį?

– Kaip buvo sumanyta štabe, norint prie televizijos bokšto praskinti praėjimą, tankai turėjo šauti tuščiais sviediniais ir priversti minią išsiskirstyti.

– Į orą?

– Taip. Ir tuščiais. Kaip suprasti šūvį tuščiais? Egzistuoja šaudybų ir fejerverkų organizavimo medicininės normos ir parodymai. Pagal jas leidžiama šauti tuščiais iki 140 decibelų, t.y. kad nepakenkti civiliams. Jei šauti 210 decibelų, gali plyšti ausų plėvelės. Tačiau dar ir iki 150 decibelų galima šauti.

Tuščiais iššovė vienas, kitas tankas. Minia kaip stovėjo, taip ir liko stovėti. Koridorius mums nebuvo praskintas. Todėl surasti tą proskyną minioje nutariau aš.

Mes sėdėjome su radiofikuotais šalmais dengtoje mašinoje ZIL-131. Aš įsakiau pajudėti į televizijos bokšto užnugarį. Ir, pasinaudodami kirstynių mūšio veiksmais, mes galėjome išstumdyti minią ir prasiskverbti prie galinės objekto pusės.

– Paprasčiau tariant, minią nutarėte ne išvaikyti, o aplenkti?

– Tikrai taip.

– Jūs paminėjote kirstynių mūšio veiksmus. Ar teko kautis? Pavyzdžiui, mušti buožėmis?

– Ne. Aš jau sakiau, kad mes turėjome tarnybinius šunis. Minia nuo jų traukėsi. Mes dirbome pagal įkaitų išlaisvinimo taktiką, kai būtina kuo mažiau pakenkti greta esantiems žmonėms. Kai mes patekome į pirmą aukštą, besiginanti šalis — Sąjūdžio kovotojai įjungė gaisro gesinimo sistemą. Jie paleido inertines neono dujas. Mes neturėjome kuo kvėpuoti, bet turėjome dujokaukes. Mes jas užsidėjome — atsirado galimybė atidaryti langus, išvėdinti patalpą. Mes privalėjome neleisti jiems užgesinti „kontūrą“ — jo jungiklis buvo 31-ame aukšte. „Kontūras“ — tai spinduliuojanti retransliatorių sistema, iš Vilniaus išeinanti į Latviją ir Estiją. Jei „kontūras“ bus užgesintas, jo nepavyks sutaisyti per mėnesį, net per du. Tokios jo techninės savybės.

– Kai įėjote į vidų — ką pamatėte? Ar aptikote ginkluotus kovotojus?

– Net daugiau: paėmėme iš jų penkis PM pistoletus.

– Sajūdiečiai priešinosi?

– Šaudymu — ne. Jiems nebuvo kur dingti. Iššokti jie negalėjo. Mes juos nuginklavome ir perdavėme konvojaus daliniams.

– Jūs pasakėte, kad tankai dukart iššovė tuščiais. O Jūsų grupė panaudojo ginklą?

– Ne! Masiško žmonių susibūrimo vietose naudoti ginklą draudžiama.

– Taigi, jei teisingai suprantu, Jūsų grupė nė karto neiššovė?

– Nė karto.

– Į Jus šaudė?

– Apie 4 valandą ryto gavome žinią, kad televizijos centre žuvo „Alfos“ darbuotojas Viktoras Šatskichas. Jis žuvo tik todėl, kad vaikinai negalėjo iškviesti „Greitosios pagalbos“ ir nugabenti jį į gydymo įstaigą. 40 minučių negalėjo su juo prasimušti. Jam buvo peršauti plaučiai.

– Paskutinių televizijos bokšto šturmo metinių proga lietuviškojo portalo Delfi puslapiuose pasirodė reportažas, jog Šatskichą į nugarą nušovė saviškiai.

– Tai išmislas. Kaip gali žūti rikiuotės gale buvęs karininkas? Jis pas mus tarnavo šešis mėnesius. Priekyje ėjo labiau paruošti žmonės. Šatskichas buvo jaunas ir ėjo kraštutiniu. Pasiekęs antrą aukštą jis perspėjo skyriaus viršininką: „Jevgenijau Nikolajevičiau, man bloga“. Ir griuvo. Jeigu, sakykim, į nugarą šovė saviškis, tai jis ir turėjo eiti iš paskos. Teisingai?

– O 14 aukų iš lietuvių pusės?

– Štai Jūs klausiate, ar į mus buvo šaudoma. Šaudė! Kodėl? Todėl kad matėme blyksnius gretimuose namuose. Mes priėjome prie ZIL-o. Paprašiau štabo, kad kariškių pervežimui mums atsiųstų BTR-us. Kad būtų „šarvai“. Šaudoma buvo nuo gretimų namų stogų. Konvojaus kariai ir desantininkai slėpėsi už BMD ir BTR, kuriais artinosi prie bokšto.

Mus išsivežti atvažiavo trys BTR. Todėl kad buvo šaudoma į minią ir į bokštą. Kaip sakė Paleckis (2012 metais už „sovietinės agresijos neigimą“ teistas Lietuvos politikas Algirdas Paleckis — RuBaltic.Ru pastaba), savi šaudė į savus.

Atleiskite, man teko kariauti ir aš galiu atskirti šūvius, paleistus iš medžioklinio šautuvo arba „mosino“, nuo automato. Iš automatų nešaudė. Šaudė iš visokių ginklų, net mažo kalibro. Matėme blyksnius. Štabas mums atsiuntė „šarvus“, mes pasikrovėme. Tačiau kai mes važiavome nuo televizijos bokšto link miesto karinio komisariato, nuo virš mūsų buvusių viadukų ant BTR-ų buvo mėtomi bordiūrų akmenys. Jei mes būtume važiavę dengtomis mašinomis, aukų nebūtų išvengta — ant brezento būtų kritę akmenys iki 300-400 kilogramų svorio.

– Vytautas Landsbergis sakė, kad Jūs dar ruošėtės šturmuoti Seimą, todėl kitą dieną jis pats tarėsi su kariškiais, kad šturmo nebūtų...

– Su kuo tarėsi? Nesąmonė, kad jis su kuo nors galėjo tartis. Mus kaltina siekusius jėga pakeisti konstitucinę santvarką. Mes ką — šturmavome parlamentą? Šturmavome Ministrų Tarybą? Ne. Mes vykdėme įsakymus, liečiančius sąjunginę nuosavybę. Televizijos centras ir bokštas priklausė sąjunginiam Centrui.

– Ar kraštutiniu atveju buvo planuota šturmuoti Seimą? Lietuviai labai bijojo, kad bus puolamas Seimas, statė barikadas.

– Ir vėl: pulti pastatus, kurie nekėlė... Negi mes bandėme atimti iš deputatų neliečiamybę? Mes juos išmetėme? Nesąmonė! Jie buvo dirbantys Seimo deputatai, kuriuos išrinko Lietuvos TSR piliečiai.

– Jūsų manymu, ar teisinga buvo įvesti į Vilnių tankus ir šiaip sunkiąją techniką?

– Egzistuoja su jokiais nusikaltimais sąlyčių neturinčios situacijos. Civiliai žmonės neturi vaikščioti mieste arba šiaip gyvenvietėse iš anksto paskelbtu laiku. Tokiu būdu buvo tikėtasi, kad šarvuotos technikos judėjimo metu gatvės bus laisvos. Bet Landsbergis ragino: išeikite, ginkite! Taigi kas kaltas?

– Kaip Jūs tada vertinote Lietuvos vadovybės politiką?

– Jei kas nors sako „Aš — karalius“, — priešinga pusė taip pat privalo suvokti, kad jis karalius. Būdamas kariškis aš žinojau, kad jeigu man Jazovas (Dmitrijus, TSRS gynybos ministras — RuBaltic.Ru pastaba) arba Kriučkovas įsakė, vadinasi, aš tikėjau, jog Lietuva — Tarybų Sąjunga. Kad nėra kažkokios ten respublikos, priėmusios 1938 metų konstituciją. Aš vykau su tarybiniu pasu, atsiskaičiau tarybiniais pinigais, apsistodavau Tarybų Sąjungos atributika papuoštuose viešbučiuose. Ir savo veiksmus vertinau kaip teisėtus. 

– Į lietuvių argumentus nekreipėte dėmesio?

– Kaip aš galiu kreipti dėmesį sėdėdamas štabe pasitarime, kurį veda armijos generolas? Jis sako, jog ministras gavo vyriausiojo Tarybos Sąjungos kariuomenės vado nurodymą atlaisvinti televizijos centrą ir bokštą. Aš vykdžiau pagal karinius apskaičiavimus patvirtintus planus.

– Ar teko susidurti su Landsbergiu?

– Jis buvo atvykęs į Maskvą 1991-1992 metais. Kremliuje buvo susitikęs su Jelcinu. Koržakovas (Aleksandras, RF prezidento Saugumo tarnybos 1991-1996 m. vadovas — RuBaltic.Ru pastaba) sakė man, kad kiekvieno susitikimo metu klausė: „O kodėl Golovatovas iki šiol tarnauja?“ O šiaip Landsbergį aš tik per televizorių mačiau. Į pensiją išėjau 1992 metais būdamas 42 metų.

– Egzistuoja informacija, kad dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė galėjo anais laikais turėti ryšių su VSK. Ar Jūs tada ką nors apie ją girdėjote?

– Neteko su ja susidurti. Tik girdėjau jos pasisakymus, jog Landsbergis iškovojo Lietuvai laisvę, o ji išplėš iš Rusijos kompensaciją už Lietuvos okupaciją.

– Neseniai Lietuva atnaujino „Sausio 13-osios bylos“ tyrimą. Jūsų manymu, ar turi Lietuvos visuomenė teisę reikalauti anų įvykių tyrimo?

– Ji turi reikalauti, suprantate? Jelcino nurodymu Lietuvai buvo perduoti 37 tomai baudžiamosios bylos, kurią tyrė tarybinė karo prokuratūra — ir nutraukė ją tarybinių kariškių atžvilgiu, nes nerado jų kaltės dėl žmonių žūties. Medžiagą perdavė TSRS generalinis prokuroras Nikolajus Trubinas. Vadovaudamasi šiais dokumentais Lietuva nuteisė šešis žmones, taip vadinamus „raudonuosius profesorius“ (buvusius lojalius Maskvai Lietuvos Kompartijos funkcionierius — RuBaltic.Ru pastaba). Vadovaudamasi tais pačiais dokumentais ir remdamasi neseniai priimtomis baudžiamųjų įstatymų pataisomis, Lietuva dabar mums inkriminuoja senaties terminų neturinčius karinius nusikaltimus. O kokie mano kariniai nusikaltimai arba nusikaltimai žmogiškumui? Aš ką nors nužudžiau? Suvažinėjau?

– Anksčiau buvo pastangos iškviesti Jus pas tardytojus, įvilioti į Lietuvą?

– Aš buvau apklaustas 1991-1992 metais. Daviau parodymus TSRS prokuratūrai. Daugiau jokių pranešimų negavau iki 2011 metų, kai Lietuvos reikalavimu buvau sulaikytas Austrijoje. Austrų teisinė sistema mane išlaisvino, aš išvykau į Maskvą. Austrai mano veiksmuose nerado nusikalstamos veikos.

– Šiuo metu Lietuvos teismai prisikabino prie dviejų žmonių: Genadijaus Ivanovo ir buvusio tankisto kaliningradiečio Jurijaus Melio. Jūsų manymu, ko jie sulauks? Ar yra šansų, kad bus išlaisvinti?

– Aš jaučiuosi panašiai, kaip jie. Tik Melis Vilniaus izoliatoriaus vienutėje kankinamas 2,5 metų, o aš gyvenu Rusijoje. Tačiau man apribojo teises: aš negaliu išvykti į užsienį todėl, kad Lietuvos generalinis prokuroras neteisėtai pasirašė mano arešto orderį. Man net pranešimo apie inkriminuojamus nusikaltimus neatsiuntė. Visiškai įsitikinęs, kad Ivanovas ir Melis bus išlaisvinti ir pastarasis sugrįš į tėvynę. Norite paklausti — kada?

– Jūs galite prognozuoti?

– Na, įlįsti į Dalios Grybauskaitės galvą negaliu. Visa tai politizuota. Grybauskaitė taip elgiasi todėl, kad privalo parodyti, kokia ji gera, o Rusija esą Lietuvai turi išmokėti dešimtis milijonų dolerių.

– Jūsų manymu, kas turi atsakyti už 1991 metų sausio 13-osios aukas prie Vilniaus televizijos bokšto?

– O aš galiu paklausti: ar Paleckis suklydo pasakęs, kad savi šaudė į savus? Aš patvirtinu: taip, šaudė. Aš tai mačiau. Baudžiamosios bylos tomuose yra filmavimo ir kitos medžiagos, patvirtinančios, jog žmonės žuvo nuo „mosino“ šautuvo šūvių. Kas iš mūsiškių galėjo iš tokių šautuvų pyškinti?

Butkevičius (Audrius, 1991 metais Krašto apsaugos departamento viršininkas — RuBaltic.Ru pastaba) sakė, jog gretimuose pastatuose jo įsakymu buvo įsikūrę pasieniečiai, ir jie šaudė. „Tik kraujo dėka mes išsikovojome savo demokratiją,“ — tai jo žodžiai.

O kas dėl atsakomybės, tai Vilniuje veikė komendanto valanda. Kas ragino gyventojus išeiti į gatves, atvykti iš provincijos į miestą ir ginti demokratiją? Butkevičius ir Landsbergis. Ar mes galėjome žinoti, kad buvo priimtas sprendimas, jog Lietuva — nepriklausoma valstybė? Ne. TSRS kariškiai to nežinojo. Argi Lietuva turėjo savo pasus, valiutą? Ar turėjo savo kariuomenę? Lietuva naudojosi tarybiniu biudžetu iki 1992 metų. Landsbergis išstatė prieš reguliarią kariuomenę „gyvąją priedangą“. Kaltas jis. Kaip ir Butkevičius, organizavęs prie televizijos bokšto žudynes.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: