Ukrainietiškas nacionalizmas gimė ne Maidane ir net ne Ukrainos sukilėlių armijoje. Šio reiškinio ištakos – XIX amžiaus ukrainietiškame nacionaliniame judėjime, kuriam lemiantį palaikymą skyrė Austrijos imperija, pavertusi jai priklausančią Galičiną „ukrainietišku Pjemontu“. Išorinis ukrainietiško judėjimo palaikymas buvo reikalingas Rusijai susilpninti dirbtino pietinių Rusijos gubernijų gyventojų išskyrimo iš rusų tautos ir naujos, rusams priešiškos etninės grupės sukūrimo – ukrainiečių – būdu. Todėl ukrainietiškas nacionalizmas buvo palaikomas Vakaruose prieš šimtą metų, todėl palaikomas ir dabar.
„Rašytojas Dmitro Doncov savo kalboje Lvovo studentų suvažiavime šių metų birželio mėnesį, ragindamas Ukrainos studentus palaikyti politinį separatizmą Ukrainoje, išreiškia karštą palinkėjimą, kad „didinguose Lenkijos ir pasaulio reikšmės judėjimuose Lenkijos ir Ukrainos vėliavos būtų kartu“, - 1914 metais rašė Kijeve rusų mokslininkas Sergej Ščiogolev. – Išleistoje šį pavasarį brošiūroje p. Doncov įrodo, kad augančiajai Mažosios Rusijos inteligentijos kartai (Rusijoje) labiau prireiktų Mickevičiaus kūriniai, negu, pavyzdžiui, Puškino „Poltava“ ar „Rusijos šmeižikams“.
1926 metais Dmitrij Doncov išleis pagrindinę savo gyvenimo knygą – „Nacionalizmas“, kurioje bus aprašyti visi esminiai ukrainietiško integralinio nacionalizmo pagrindai, paprasčiau kalbant – ukrainietiško nacizmo.
Ukrainietiška tauta – auksčiau už viską, kova su pavergėjais už nepriklausomos ukrainietiškos valstybės sukūrimą – auksčiausias kiekvieno sąmoningo ukrainiečio gyvenimo tikslas.
„Pavergėjais“ vadinami išskirtinai „moskaliai“, kurių imperija yra Auksinės Ordos įpėdinė, o patys jie yra mongolo totorių ir finougrų mišinys, kuriuose neliko nei lašo rytų slavų. Tuo pačiu ukrainiečiai – tai tikrų tikriausi grynakraujai slavai, o riba tarp civilizuotos Europos ir Azijos stepių praeina kaip tik per Ukrainos rytinę sieną.
Doncovo knyga tapo ideologiniu ukrainietiškų nacionalistų judėjimo pagrindu. Pats Doncov buvo etatinis UNO – Ukrainietiškų nacionalistų organizacijos, kuriai vadovavo Jevgenij Konovalcev, Andrej Melnyk ir Stepan Bandera, ideologas. Antrojo pasaulinio karo metais UNO pagrindu buvo įkurta USA, kuri kovoje už ukrainietišką nacionalinę valstybę pasižymėjo bendradarbiavimu su Hitlerio kariuomene, rusų, žydų bei lenkų sunaikinimu. Šiandien USA smogikus Ukrainos valdžia gerbia kaip didvyrius, o rasistinės Doncovo idėjos apie „grynakraujus ukrainiečius“ ir „finų-mongolų kacapus“ atranda platų gerbėjų ratą Ukrainos visuomenėje.
Radikalusis ukrainietiškas nacionalizmas pradėtas ne USA, ne Banderos ir Melnyko ir ne Doncovo knygos – šis projektas buvo vystomas dar iki Pirmojo pasaulinio karo Austro-Vengrijos Galičinoje.
Tai įrodo šiandien pamiršto mokslininko Sergejaus Ščiogolevo knygos. Neetatinis ypatingų reikalų Kijevo gubernatoriaus valdininkas Ščiogolev tyrė „ukrainietišką klausimą“, kuris XX amžiaus pradžios Rusijos imperijoje reiškė separatistines tendencijas Mažosios Rusijos gubernijose. Šiai problemai skirtos dvi Ščiogolevo knygos: „Ukrainietiškas judėjimas kaip šiuolaikinis Mažosios Rusijos separatizmo etapas“ (1912 metų) ir „Šiuolaikinis ukrainizmas, jo kilmė, augimas ir uždaviniai“. Šiose knygose Ščiogolev remiasi pirmiausiai Austrijos šaltiniais, prie kurių jis kaip cenzorius turėjo prieigą. Šie šaltiniai įrodo, kad taip vadinamo ukrainietiško judėjimo atsiradimas susijęs su Austro-Vengrijos baime dėl prorusiškų nuotaikų Lvovo srityje. Iš to kilo idėjos, kad ukrainiečiai – ypatinga tauta, neturinti nieko bendro su rusais, piršimas, kuris buvo vykdomas Austro-Vengrijai atitekusiose Kijevo Rusios žemėse.
Tai buvo būtent administratyvinis piršimas: Sergej Ščiogolev cituoja vidinius žinybinius dokumentus, įsakančius valstybės tarnautojams vietoj įprastinių šimtmečiais naudojamų rutėnų arba rusinų naudoti kalboje naują žodį – ukrainiečiai.
„Austrijos vyriausybė tikisi dirbtino ukrainietiško judėjimo sukilimo Galicijoje būdu iššaukti pietinėje Rusijoje nacionalinį ukrainietišką separatizmą ir reikalui esant sukelti ten net revoliucinius sunkumus“, - cituoja Sergej Ščiogolev telegramą iš Vienos Lvovo uniatų mitropolitui Andrejui Šeptickiui.
„Puikioji Viena“ finansiškai ir administratyviai skatino veiklą tokių ukrainietiško nacionalinio judėjimo aktyvistų, kaip Dmitrij Doncov, kad didžiojo karo išvakarėse suskaldyti rusų tautą į dvi dalis. Austrijos valdžia buvo taktinis sąjungininkas ukrainietiškos nacionalinės inteligentijos, kuri tikėjosi trimis etapais pasiekti autonomijos nuo Sankt-Peterburgo: iš pradžių kultūrinės pietinės Rusijos gubernijų autonomijos, kuriose buvo planuojama suteikti naujai dirbtinai kalbai, sukurtai iš vietinių dialektų, oficialų statusą; vėliau – ekonominės autonomijos su teise pasilikti mokesčius savo vietovėse; pagaliau, politinės autonomijos nuo Rusijos imperijos. Tai buvo vyresniosios ukrainofilų kartos doktrina, tarp kurių poetas Taras Ševčenka, istorikas Nikolaj Kostomarov, etnografas Panteleimon Kuliš (Kirilo-Mefodijaus brolija). Jaunesnioji karta, kuriai priklauso Ščiogolevo bendralaikiai Michail Gruševskij, Dmitrij Doncov ir Jevgenij Konovalec, pareikalaus jau nepriklausomos ukrainietiškos valstybės sukūrimo. Ukraina – aukščiau už viską!
Tuo pačiu dar „Šiuolaikiniame ukrainizme“ (1914 m.) įrodyta, kad ukrainietiškas separatistinis judėjimas Rusijoje yra marginalinis, dar daugiau – kvailas. Autorius pateikia pavyzdžius: folkloro šventėje Charkove ukrainietiško judėjimo aktyvistai raštuotais marškiniais nemokėjo suformuluoti savo minčių ukrainiečių kalba ir kalbėjo rusiškai. Viensėdininkai Poltavo srityje nesuprato „tautos dvasios žadintojų“, kurie kreipėsi į juos „gimtaja kalba“, ir klausė, kokia kalba jie kalbėjo.
Ukrainizmas sugebėjo išgyventi ir suformavo stiprų politinį judėjimą, kadangi jame buvo suinteresuota Austro-Vengrija. Todėl ne Kijevas, o būtent Galičina tapo „ukrainietišku Pjemontu“ ir lieka iki šiol.
Tai pabrėžia ne tik Sergej Ščiogolev, bei ir šiuolaikiniai vakarų autoriai. „Jei po Vienos Kongreso Rusijos imperija gautų Rytų Galiciją ar net okupuotų ją 1878 metais Balkanų krizės metu, ukrainietiškas žaidimas būtų baigtas ne tik Galicijoje, bet ir visoje Ukrainoje virš Dnepro“, - rašo ukrainiečių kilmės Amerikos istorikas John-Paul Himka.
Šiame išorinio centro ukrainietiškame nacionalizme suinteresotume – pati ryškiausia analogija su šiandiena. Juk šiandieninis ukrainietiškas nacionalizmas taip pat apgailėtinas ir kvailas: Dnepropetrovsko išeiviai Aukščiausioje Radoje, kurie nesugeba išdėstyti savo minčių ukrainiečių kalba, todėl kalba rusiškai; civiliai aktyvistai raštuotais marškiniais, kurie bėga į Rusiją bei Baltarusiją nuo šaukimo į karo laukus. Bet nepaisant viso to, idėjiniai Doncovo, Banderos ir Šuchevičiaus įpėdiniai jau pusantrų metų sunkiai, bet išsilaiko valdžioje. Nes jų ideologija išskirtinai priešiška Rusijai, todėl ji vėl įdomi vakarų išoriniams žaidėjams. Šimtas metų praėjo – niekas nepasikeitė.