Тема недели:
На Западе критикуют модель развития Прибалтики
Западные экономисты и аналитики полны пессимизма в отношении Литвы, Латвии и Эстонии.
Четверг
08 Декабря 2016

LINGUA FRANCA

Istorikas: Baltijos šalių kolaboracionistų svajonės apie nepriklausomybę buvo naivūs

Autorius: Sergey Rekeda

Istorikas: Baltijos šalių kolaboracionistų  svajonės apie nepriklausomybę buvo naivūs

17.12.2013

Pastarosiomis savaitėmis Baltijos šalis vėl užplūdo “istorinių iniciatyvų banga”. Latvijoje eilinį kartą susiskaičiavo sovietinės okupacijos nuostolius, kurie, kaip pasirodė, yra lygūs metiniam Rusijos biudžetui. Lietuvoje įsteigė Sovietinės okupacijos tyrimo asociaciją, o Lietuvos politikos patriarchas Vytautas Landsbergis pasiūlė įstatymiškai įtvirtinti terminą “gimę okupuotoje Lietuvoje” ir priskirti jį visiems gimusiems Lietuvos TSR. Visų šių iniciatyvų ėmėsi po to, kai Vilniuje buvo inicijuotas “Komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams” darbo atnaujinimas. Apskritai jau trečią dešimtmetį Baltijos šalių kolaborantų ideologinės reabilitacijos procesas eina ranka rankon su sisteminiu “sovietinės okupacijos” temos plėtojimu. Istorijos mokslų daktaro, Novgorodo Yaroslavo išmintingojo vardo valstybinio universiteto profesoriaus, Didžiojo Tevynės karo istorijos ir kolaboravimo Rusijoje (1941-1945 m.) specialisto Boriso Kovaliovo nuomone, visa tai yra sąmoningos savo praeities politizacijos apraiška, juk istoriniai faktai atkakliai rodo į tai, kad jėgų, palaikomų vietinių kolaborantų, pergalės atveju, Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo perspektyva buvo neįvykdoma:

- Pone Kovaliovai, iš pradžių apsispresime dėl sąvokų apibrėžimo. Kaip Jūs galite apibrėžti terminą “kolaboravimas”?

- Vieningos nuomonės apie terminą “kolaboravimas” istorijos moksle kol kas nėra, nesusiformavo. Tarptautinių žodžių žodyne terminas “kolaboravimas” apibrėžiamas šitaip:

“Kolaboravimas (pranc. collaboration) – Europos piliečių bendradarbiavimas su nacistais per Antrąjį Pasaulinio karą”.

Vadinasi, nuo pat pradžių šis terminas turėjo tam tikrą geografinį pririšimą (Europa) ir chronologinį (Antrasis Pasaulinis karas). Sovietinės istorijos moksle žodis “kolaboravimas” labai dažnai buvo vartojamas Vakarų šalių atžvilgiu, TSRS atžvilgiu jis tapo vartojamu daug vėliau, nuo 1990-ųjų pradžios. Bendradarbiavimo dominantėje šis terminas dabar traktuojamas žymiai plačiau, nors šis bendradarbiavimas turi neigiamą konotaciją.

- Jeigu laikytis tokios kolaboravimo definicijos, ar galima kalbėti apie kolaboravimo egzistavimą Baltijos šalyse po 1941 m.? Ir jeigu kolaboravimas ten buvo, ar turėjo kokių nors skirtumų nuo kolaborantinių režimų likusioje TSRS teritorijoje?

- Vokietijoje ne taip seniai vyko konferencija, kurioje vienas kolega iš Ukrainos pareiškė, kad Ukrainoje Antrojo Pasaulinio karo metu jokio kolaboravimo nebuvo, nes nebuvo “nezaležnos” Ukrainos valstybės. Šis argumentas, žinoma, sukėlė sielos virpulį ne tik Rusijos, bet ir Vokietijos tyrinėtojams.

- Vis dėlto, jeigu kalbama apie Batijos šalių ir Rusijos šiaurės-vakarų teritorijas, kurių istoriją profesionaliai tyrinėju, tai kolaboravimas ten, be abejo, buvo.

Kaip tik dabar rašau knygą apie ispanų Mėlynąją diviziją, kariavusią pas mus prie Novgorodo, vėlau prie Leningrado. Šioje knygoje pateikiu duomenis ne tik apie Rusijos teritoriją, bet ir apie kaimynines respublikas. Kaip žinoma, 1941-aisiais Gebelsas paskelbė suvienytos Europos civilizuotų tautų “kryžiaus žygio” prieš prakeiktą bolševizmą idėją. Ispanų žėmėlapiuose, atvirukuose, kuriuos mačiau, tame pačiame “Europos civilizuotų tautų” suvienytame fronte Estija, Latvija, Lietuva yra pažymėtos kaip nepriklausomos valstybės, Trečiojo reicho sąjungininkai.

Žiūrime toliau: 1941-1942-ųjų žiemos mūšių realijos. Šaltiniuose aiškiai rašoma, kad eina ispanai ir jems padeda Latvijos padaliniai, Belgijos padaliniai ir t.t. – suprantama, kolaborantiniai. Ir tai ant fronto linijos, o užnugario rajonuose jų buvo kur kas daugiau. Pabrėžiu, kad kalbama apie pačios karo pradžios įvykius. Jei kalbėti apie Baltijos šalių kolaborantines karines formuotes, tai, pagal ispanų šaltinius, jos atsirado Rusijos teritorijoje jau nuo 1941-ųjų pabaigos.

- Ar buvo Baltijos šalių teritorijoje tokių karinių formuočių, kurios kovojo prieš Sovietų valdžią, bet vis dėlto nesutiko bendradarbiauti su nacistais?

- Žinoma, istorija negali būti juodai balta, ji daugiaaspektė. Betgi karo realijuose, o ypač karo pradžioje, tai buvo praktiškai neįmanoma. Pas mus šiaurės vakaruose buvo tokia sąvoka, kaip “klajojantys partizanai”, t.y. žmonės, kurie išėjo į miškus, bandydami pasislėpti nuo karo; jie buvo pasiruošę kovoti su visais dėl savęs, dėl savo gyvybės.

Bet jei kalbėsime apie tai, kad kas nors karo pradžioje galėtų pareikšti, kad jis užsiiminės savo išskirtinai originalia politika, tai dažniausiai baigdavosi verksmingai.

Pavyzdžiui, 1941-ųjų vasarą nacionalistai iš Vakarų Ukrainos stengėsi įkūrti savo nepriklausomą valstybę – ji tiesiog buvo sunaikinta hitlerininkais.

Istorikas Aleksandras Sedunovas vienoje iš savo knygų pažymėjo įdomų epizodą. Pskove buvo įsikūrę Estijos policijos padaliniai. Per 1942-ųųj Kalėdas kartu su jais buvo ir Hjalmar Mäe – Estijos savivaldybės vadovas. Vaikinai truputį pasigėrė ir pradėjo samprotauti apie Didžiąją Estiją, jungiančią teritorijas iki pat Ilmenio ežero, t.y. Estijos valstybės teritorija turėjo padidėti 2-2.5 karto Rusijos teritorijų sąskaita.

Vokiečiams tokios idėjos nepatiko, ir šie Estijos padaliniai buvo pertvarkytos.

- Šiuolaikiniams Baltijos šalių politikams dabar nenaudinga pozicionuoti kolaborantus kaip kovotojus ne tik prieš Sovietų valdžią, bet ir prieš nacizmą, kuriam tarnavo, neva, tik formaliai. Kokie šaltiniai gali atkurti tikras kolaborantų pažiūras?

- Klausimas labai platus, ir šaltinių yra gana daug, tarp jų ir archyvuose. Bet pastaruoju metu stengiuosi aktyviai tyrinėti “gyvą istoriją”. T.y. išskyrus archyvų dokumentų tyrimą, pvz., Ypatingosios valstybinės komisijos aktų apie nusikaltimus okupuotose teritorijose, aš dar važiuoju per kaimus ir renku interviu – žmonių, išgyvenusių okupaciją, prisiminimus.

Ir štai kas įsidėmėtina: šiuose interviu labai išryškėja nacijos sudaromoji dalis. Jeigu apie ispanus sako, kad tie buvo chuliganai, vagys, čigonai ir t.t., tai kažkodėl apie Estijos ir Latvijos karinių padalinių atstovus sako vienprasmiai – tai buvo sadistai, žvėrys, žmogžudžiai. Kalbu apie Rusijos kaimų realijas ir jų santykius su kolaborantais.

Iš pradžių galvojau, kad tai kažkoks fobijos pasireiškimas, kitos tautybės kaimyno nepriimtinumas (juk buvo Latvijos ir Estijos kaimų, kurie buvo praktiškai likviduoti prieš karą, 1937-1938-aisiais, dėl Stalino represijų), klausdavau apie tai, bet pasirodė, kad viskas buvo ne taip: 1943 m. daugybė Rusijos šiaurės-vakarų gyventojų buvo išvežta į Baltijos šalis, už “Panteros” linijos, ir šie evakuotieji pasakoja, kaip įvairiai jie ten bendravo su vietiniais gyventojais, kai kurie iš jų net padedavo evakuotiems, bet kareivius iš Baltijos šalių iki šiol prisimena kaip pačius pikčiausius okupantus.

Nemaloniai mane nustebino dar viena istorija. Sovietiniais laikais buvo sena gera dainelė apie tautų draugystę, dėlto kai kurie istorijos faktai išsitrindavo. Pas mus buvo mažas naikinimo lageris – kaimas Žestianaja Gorka (Skardinis Kalnas) (kaimas Novgorodo srities vakaruose – RuBaltic.ru pastaba), kur buvo sunaikinta kelis tūkstančių žmonių. Centro “Holokaustas” pagalba mes neseniai įrengėme ten memorialinį ženklą. Taigi dabar ten yra ir stačiatikių kryžius, ir raudona penkiakampė žvaigždė, ir žydų paminklinis akmuo. Iš pradžių šiais veiksmais kaltino vien tik vokiečius, juos apkaltino vadinamajame “Novgorodo Niurnberge” 1947 m. (Vokietijos karo nusikaltėlių teismas). Bet 1960-aisiais išaiškėjo, kad tarp šių baudėjų vokiečiai susidarė tik viršutinę dalį, o dauguma vykdytojų buvo iš Baltijos šalių. Bet kai pradėjo ieškoti karo nusikaltėlių, kad patrauktų juos atsakomybėn, pasirodė, kad beveik visi jų jau gyveno Vakaruose.

- Šiuolaikinėje Baltijos šalių istorinėje literatūroje galima rasti tokius gyventojų tarpusavio santykių su nacistais vertinimus. Istorikas, buvusis Rusijos ir Latvijos istorikų komisijos pirmininkas Inesis Feldmanas savo darbe “Latvija Antrajame pasauliniame kare (1939-1945): naujas konceptualus požiūris” rašo štai ką:

“Jei Vokietijos politika būtų nors truputį apgalvota ir atjaučianti, ypač valstybės nepriklausomybės atkūrimo klausimu, mažiau užsispyrusi arba ne tokia arogantiška ir represinė, tai, galbūt, Baltijos tautos daug plačiau palaikytų Vokietiją”.

Išeina, Latvijos istorikai pripažįsta, kad Latvijoje palaikė būtent hitlerinę Vokietiją, o “jeigu Vokietijos politika būtų nors truputį apgalvota”, tada palaikymas būtų visuotinis?

- Aš taip pat bendravau ir bendrauju su Latvijos istorikais, ir žinote, kas mane nustebino? Maniau, kad 1940-ųjų įvykių metu Latvijoje vyko bet koks pasipriešinimas – tegul ir ne ginkluotas, bet ideologinis: laikraščių, pokalbių lygmenyje. Aš klausiau Latvijos istorikų, ar buvo kokių nors žurnalistų, pasisakančių prieš tokį suartėjimą su Sovietų Sąjunga. Išaiškėjo, kad tai buvo traktuojama kaip apgalvota valdžios politika – ateina didelis karas, kurį reikia perlaukti po mūsų kaimyno sparneliu.

Kai matau “Schöne Ostland” (“Gražus Ostlandas”) serijos žurnalus ir atvirukus, žiūriu vokiečių karo kino kroniką, suprantu, kad nacistai, be jokios abejonės, meilikavo su Baltijos šalių gyventojais pačiame aukščiausiame lygmenyje, ir kalbėti apie tai, kad galėtų būti kažkas daugiau, tai, švelniai tariant, naivu.

- Kaip Jūs vertinate, kiek reali būtų nepriklausomų (nors ir formaliai) valstybinių darinių atsiradimo Baltijos šalyse perspektyva po Trečiojo Reicho pergalės? Kas nutiktų su Baltijos šalimis TSRS ir visos antihitlerinės koalicijos pralaimėjimo atveju?

Nereikėtų pamiršti, kad mes visgi kalbame apie nacistinę Vokietiją, t.y. apie valstybę su puikiai paruoštu propagandiniu aparatu, ir, be abejo, pažadai apie nepriklausomas valstybes buvo dalijamos kairėn ir dešinėn. Bet kalbėti apie tolesnę perspektyvą, apie savo nepriklausomų valstybių atkūrimą – tai naivu, nes jeigu ketino germanizuoti ir ieškojo vokiečių pėdsakų net Rusijos šiaurės-vakaruose (pvz., žurnale “Rodina” (“Tėvynė”) straipsnyje “Riuriko auksinis herbas Volchovo džiunglėse” aš pasakoju, kaip vokiečių archeologai ieškojo čia ankstyvųjų viduramžių Vokietijos kultūros pėdsakų), tai ką gi jau pasakysi apie Baltijos šalis?

Suprantama, visa tai buvo Reicho dalimi, bet jau po karo pabaigos, nes pradiniame karo periode jų, sakykime, savarankiškumo lygis buvo maksimalus, ir, manau, vietiniai politikai suvokdavo, kad karo sąlygose visiškos nepriklausomybės būti ir negalėtų.

- Kokios buvo pasekmės žmonėms (ypač politikams), bendradarbiavusiems su fašistais, Vakarų Europos šalyse ir TSRS po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos?

- Dėl to turiu tokį jausmą, kad Rusijoje Stalinas vykdė rimbo politiką, o Baltijos šalyse - riestainio bei rimbo politiką.

Žiūriu 1960-ųjų dokumentus apie baudėjus, žmones, dalyvavusius Rusijos gyventojų naikinime: netikėtai tardytojas atskleidžia, kad žmogus buvo “miško broliu”. Tardytojas rašo apie tai, o aukštesnisis tovarišius užrašo rezoliuciją su tokia prasme: taip, šitas žmogus buvo miško broliu, bet kadangi jis savarankiškai, savanoriškai išėjo iš miško (jiems reguliariai buvo suteikiama galymybė grįžti prie taikaus gyvenimo, buvo siūlyta sudėti ginklus), tai tardytojai negali laikyti nusikaltimu jo dalyvavimą toje ginkluotoje formuotėje.

Deja, mūsų geri draugai ir sąjungininkai, JAV ir Didžioji Britanija, TSRS atžvilgiu nuo pat pradžių vykdė fariziejišką politiką: iš pradžių jie bovo pasiruošę susitikti su Stalinu Teherane, Jaltoje, Potsdame, mus laikė sąjungininkais. Bet kaip tik karas pasibaigė, tuoj pat jų požiūris Baltijos šalių klausimu kiek pasikeitė: jie paskelbė apie gana didelį kvotų lengvatinėmis sąlygomis kiekį emigrantams – Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečiams (šių kvotų kiekis buvo tiek didelis, kad per kelerius metus pas juos į Vakarus galėtų persikraustyti beveik visi Baltijos šalių gyventojai).

Jei grįžtume prie istorijos apie Žestianają Gorką (Skardinį Kalną), tada Amerikoje, Vakarų Vokietijoje, Australijoje čekistai nustatė kelis žmones, dalyvusius taikių gyventojų naikinime, bet niekas iš jų nebuvo išduotas, ir nieko iš šių baudėtojų taip ir nepavyko patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atsidūrę Vakaruose, atsispirdami nuo teiginio, kad jų šalys 1940 m.buvo okupuotos Sovietų Sąjunga, šie žmonės sugebėjo legalizuotis už Sovietų įtakos ribų.

Tuo tarpu, Europoje kolaborantus visur traukdavo atsakomybėn, ir kuo geriau jautėsi vokiečiai toje ar kitoje teritorijoje, tuo grežtesnių priemonių kolaboravimo atžvilgiu ten ėmėsi po karo pabaigos. Prisiminkime, kad prancuzų, norvegų kolaborantų lyderiai buvo sušaudyti. T.y. Europa negailestingai susidorodavo su visais, kas bendradarbiaudavo su hitlerininkais, stengdamasi kartais pasirodyti uolesne katalike, negu pats Popiežius.

Jei kalbėsime apie tai, kas vyko toliau, tai Šaltojo karo realijose visa tai pamažu išnyksta, nes kalbos apie artėjantį karą vis labiau įsiskverbia ir į europiečių, ir į amerikiečių smegenis. Vyksta permąstymas dėl to, kas yra sąjungininkas, o kas yra priešas.

- Kaip žinome, Baltijos šalių vystymosi sovietinis laikotarpis vertinamas ten dabar, kaip “okupacija”. Atitinkamai, pagal šią teoriją, visi tų laikų valstybiniai organai, visa nomenklatūra, visi partijos, komjaunimo nariai ir t.t. yra kolaborantai, sovietinio režimo bendrininkai?

- Turiu tada priešpriešinį klausimą: jeigu sutiktume si šiuo teiginiu, tai visi sovietinio laikotarpio dokumentai turi būti pripažįstami neteisėtais. Jūs atsitiktinai negirdėjote, ar buvo Baltijos šalyse nors vienas atvejis, kai nors vienas iš mokslų kandidatų, mokslų daktarų, specialistų su aukštuoju išsilavinimu, pavyzdžiui, tas pats Landsbergis – atsisakė savo sovietinių diplomų, laikydami juos okupaciniais dokumentais?

- Sovietinių diplomų, kiek prisimenu, niekas neatsisakė, ir oficialiose biografijose informacija apie sovietines mokslo laipsnius būtinai nurodoma: pavyzdžiui, disertacijos, kurioje atvirai pripažįstami Sovietų valdžios Lietuvoje pasisekimai, dėka, prezidentė Grybauskaitė turi dabar Europos socialinių mokslų daktarės laipsnį. Beje, tuo pat metu, garbės donoro vardas, suteiktas sovietiniais metais, toje pačioje šalyje nebepripažįstamas…

- Žinote, tai net truputį juokinga. Kaip sakė vienas satyrikas: čia skaitome, čia neskaitome, o čia silkę suvyniodavome.

Išeina, kad pripažįstame tai, kas mums naudinga, o kas nenaudinga – nepripažįstame.

Terminas “kolaboravimas” numato, kad kažkas su okupantais bendradarbiauja, o kažkas stengiasi išgyventi. Jei pažiūrėtume, kiek žmonių Baltijos šalyse bendradarbiavo su “okupacine” valdžia, argi daug buvo atsisakymų tarnauti “okupacinėje” kariuomenėje, dirbti “okupaciniuose” valdžios organuose, partijoje?

Išeina, kad absoliuti dauguma priėmė šią sistemą ir taikėsi prie aplinkybių su mažesniu ar didesniu entuziazmu.

- Šio mėnėsio pradžioje Lietuvoje buvo įkurta Sovietinės okupacijos tyrimo asociacija. Steigiamajame šios Asociacijos sisirinkime Lietuvos konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis pareiškė: “Problemos prasideda nuo pavadinimų ir nuo vartojamo žodyno, nes jau čia atspindi konceptualūs politinės istorijos klausimai (…) Eina ir eina įvairių dalykų, iš užsienio šalių nusistebėjimų, kur yra gimę žmonės, gimę, pavyzdžiui, 1950 metais. Kur nors Vakaruose nustato - gimę Sovietų Sąjungoj (…) Nusistatykime, įveskime, jei reikia, įstatyminę formulę, kad 1950 metais gimęs žmogus yra gimęs okupuotoj Lietuvoj. Ne Sovietų Sąjungoj, ne LTSR, o gimęs okupuotoj Lietuvoj. Jei mes įtvirtinome įstatymiškai pasipriešinimo statusą kaip vienintelės teisėtos valdžios Lietuvoje, tebesančios ir kovojančios prieš okupantą, (...) tai neturime nusižengti tiems principams. O esame įklimpę kažkur pusiaukelėje su tokiais savo sudėtingumais arba su stoka nuoseklumo.”

Kaip Jūs vertinate tokias iniciatyvas? Galbūt Lietuvoje tikrai reikėtų ne nusižengti principams ir pasmerkti visus kolaborantus, kaip tai buvo padaryta su fašistų bendrininkais Europoje?

- Žinote, buvusis komunistas Algirdas Brazauskas vis dėlto net buvo Lietuvos prezidentu. Tą patį galima pasakyti ir apie Estijos ministrą pirmininką Andrusą Ansipą, ir dar apie daugumą kitų Baltijos šalių aukštas postus užimančius politikus. Tai yra kažkoks akivaizdus atrinkimas.

- Lietuva pirminikauja Europos Sąjungai, ir šiomis dienomis sužinojome, kaip “seni” ES nariai supranta tokią Baltijos šalių retoriką. Europos Parlamento pirmininko pavaduotojas Migelis Martinezas įtarė Baltijos šalių europarlamentarus, agresyviai pasisakančius už nacizmo ir komunizmo sulyginimą, primityvu oportunizmu. Šiuo metu ES ribose būtent Baltijos šalyse yra didžiausio nepasitikėjimo šaltinis. O kaip atsimename, Europos Sąjunga juk buvo kuriama būtent savitarpio pagrindinių Europos šalių pasitikėjimo pagrindu. Kokias pasekmes tokios sąmoningos istorijos politizacijos Jūs įžiūrite? Kur tai nuves Baltijos šalis?

- Lengviausia visose savo bėdose kaltintinti kaimyną. Tarpukario Lietuvos, Latvijos, Estijos vystymosi laikotarpis – 20 metų. Jų pokarinis vystymosi laikotarpis – tai vos daugiau nei 40 metų. Ir jei galėjome 1980-ųjų pabaigoje kuo nors apkaltinti Sovietų Sąjungą, tai galėjome įsiklausyti į tai, bet praėjo jau daugiau nei ketvirtis amžiaus!

Tada kalbėjo apie okupaciją, Sovietų valdžios kaltę ir t.t., tikėdamasi sukurti rojų ant žemės (Rusijoje buvo panašių kalbų, bet Baltijos šalyse jų, turbūt, buvo daugiau), bet praėjo 25 metai, o rojaus ant žemės taip ir nebėra, visos Baltijos šalys turi savo rimtų problemų. Ir esant šioms problemoms politikai stengiasi groti senais nuvalkiotais instrumentais: “Ne mes esame dėl visko kalti, ne ta visuomenė, kurį sukurėme, o tai, kad prieš daug metų mus padarė tokiais vargšais ir nelaimingais”. Tuo metu į realias problemas niekas nekreipia jokio dėmėsio.



Straipsnis kitomis kalbomis:
Комментарии
Читайте также
Новости партнёров
Загрузка...

Этот стон у них свободой зовется

Этот стон у них свободой зовется

«Граждане, расходимся, у меня знакомый дипломат в Чикаго есть, он сказал, что всё будет путем, за Литву словечко замолвят, без паники!».
Политики этих стран клеймят «ватников» за «рабское сознание», высокомерно улыбаются при словах о том, что их правительства назначаются по звонку из посольства США, гордо бросают «Мы играем в западных клубах» и пытаются учить демократии.

Пишите письма

Пишите письма

Звон дипломатических сабель, хруст переломленных копий... Резолюция в ответ на резолюцию, против демарша — демарш. За всем этим тихо, полушепотом — новости мелкокалибербные вроде бы, малозначительные. Но очень симптоматичные. На них стоит иногда обращать внимание.

Рига — мировая столица газетных уток

Рига — мировая столица газетных уток

Возьмите новейшую, вполне проверенную информацию из России! Восстание четырех миллионов татар под руководством Нарым-хана! Красными войсками сдан Сталинград, они отступают к Царицыну! Дедушка Дуров назначен наркомом земледелия! Максим Горький ведет беспризорных на Харьков!