Jau keletą mėnesių Lietuvoje nerimsta gana emocionalus Baltarusijos AES Astrave statybos aptarimas. Šių diskusijų paaštrėjimą galima paaiškinti priešrinkimine kova dėl rinkėjų simpatijų. Dalis Lietuvos elito stengiasi pasireikšti kaip tikri patriotai, ginantys energetinį ir ekologinį šalies saugumą.
Šią retoriką būtų galima vertinti būtent kaip dalį politinio susigrūmimo ir nesureikšminti ją, nes tarpvalstybiniuose baltarusių-lietuvių santykiuose dažniausiai jaučiamas nuosaikus ir pragmatinis požiūris. Bet ne šiuo atveju. Lietuva prezidentės Dalios Grybauskaitės lūpomis pagarsino savo pretenzijas statomos stoties saugumo klausimu ir reikalavimus siekiant užkirsti kelią baltarusių elektros energijos eksportui į Lietuvą ir per ją Europos lygyje.
Baltarusijos energetikos ministras Michailas Michadiukas savo interviu „Lietuvos rytui“ išsamiai atsakė į panašias pretenzijas. Jo atsakymuose aiškiai matosi šios pozicijos:
-
Lietuvos pretenzijos saugumo klausimu neturi rimto, dokumentais paremto pagrindo, o Baltarusija šį klausimą sprendžia ypač kruopščiai.
-
Astravo AES statoma visų pirma siekiant patenkinti savus Baltarusijos poreikius taupant elektros energiją ir angliavandenilius, o eksportas nesvarstomas kaip jos statybos prioritetas.
-
Baltarusija vykdo visus savo įsipareigojimus Espo Konvencijos rėmuose, ir jos aiškinimai tenkina Konvencijos įgyvendinimo Komiteto vadovybę.
Tai reiškia, kad visi pagrindiniai klausimai, liečiantys Baltarusijos AES tarptautiniame kontekste, pagrindiniam tarptautiniam organui, kuris jais užsiiminėja, nekelia rimto nerimo.
Papildomai verta pasakyti apie elektros energijos eksporto problemą. Du statomi blokai tikrai tenkins vidinius Baltarusijos poreikius, ypač ryšium su Kinijos-Baltarusijos industrinio parko „Didysis akmuo“ statyba ir gamybinių pajėgumų įsisavinimu. Iki 2020 metų, kai turi būti įvestas rikiuotėn antrasis Astravo AES blokas, būtent šis parkas padidins kiekinius energijos vartojimo šalyje rodiklius. Ir tik trečiasis bei ketvirtasis blokai, kurių dar nėra net planuose, tarnaus eksportui.
Su parko ir kitų Baltarusijos industrinių projektų įvedimu siejamos ir naujos Lietuvos galimybės.
Pirma, tai esminis tranzito ūgtelėjimas per Klaipėdos uostą: ten jau atėjo baltarusių ir kinų investoriai norėdami didinti tranzito, tame tarpe ir parko produkcijos, pajėgumus. Beje, Klaipėdos uosto ir jo galimybių plėtra pareikalaus papildomos energijos. Antra, ir parko statyba, ir jo gyventojų skaičiaus, o taip pat Minsko, padidėjimas neišvengiamai iškels klausimą dėl susisiekimo transportu per Lietuvą pagreitinimo ir intensyvinimo. Tai reiškia, kad papildomos energijos gali prireikti elektrifikuojant geležinkelio ruožą nuo Vilniaus iki Klaipėdos, o tai — kokybinis Lietuvos transporto infrastruktūros pagerėjimas ir nupiginimas.
Lietuviškieji kolegos tai tikriausiai supranta, tačiau turbūt tikisi, kad gaminti savą elektros energiją pavyks pagal Visagino AES projektą. Problema tame, kad šis projektas hipotetinis, nėra jo finansavimo, o jo gavimo galimybės labai miglotos. Na, o pirmąjį AES Astrave bloką planuojama įvesti rikiuotėn 2018 metais.
Taigi artimiausiais 10–15 metų baltarusių energijai nenusimato regione jokios realios ir pelningos alternatyvos, ir į tai būtina atsižvelgti.
Tačiau kai kurie Lietuvos politikai pareiškia gana radikalias idėjas. Pavyzdžiui, Konservatorių partijos lyderis europarlamentaras Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad „mes galime sustabdyti šio projekto finansavimą, ir aš manau, kad mes privalome sau kelti šį uždavinį“. Iš baltarusių pozicijų tai atrodo kaip noras įsikišti į kaimyninės šalies vidaus reikalus. Ir jei po šių pareiškimų seks konkretūs veiksmai, juos Baltarusijos vadovybė vienareikšmiškai vertins kaip nekaimyniškus ir nedraugiškus. Faktiškai, gali iškilti grėsmė visam praėjusiais metais pozityviai sustiprėjusiam Baltarusijos-Lietuvos santykių kontekstui.
Nesunku įsivaizduoti tokio lietuvių elgesio pasekmes.
Tuo atveju, jei Lietuva pradės kokiu nors būdu kurti realias kliūtis Astravo AES statybai arba reikalaus sukurti nepermatomą sieną tarp Lietuvos ir Baltarusijos energosistemų, Baltarusijos vyriausybei teks ieškoti kitų, linkusių tartis partnerių savo produkcijos tranzitui, ir jų atsiras Latvijoje ir Rusijoje.
Tikėtina, jog ir Kinija peržiūrės savo projektus su Klaipėdos uostu, nes kinams jis bus įdomus tik ryšium su „Didžiuoju akmeniu“. Juolab, Latvija jau pareiškė apie prisijungimo prie tranzitinio srauto, organizuoto aplink kinų-baltarusių parką, galimybes ir turi vilčių sulaukti kinų investicijų.
Galimi neapgalvoti Lietuvos veiksmai taip pat įtakos neišvengiamą Minsko ir Maskvos aktyvesnį bendradarbiavimą, tame tarpe ir karinėje-techninėje srityje. Baltarusija kol kas ne ypatingai reaguoja į Vilniaus mobilizacinį aktyvumą, nors įdėmiai stebi jį, tačiau veikia asimetriškai, nesiveldama į savo ginkluotės ir sąjungininkų kariuomenės didinimą. Tačiau situacija gali keistis, ir tada visai kitaip nuskambės klausimas apie rusų aviacijos bazę Baltarusijoje, tiekimą iš Rusijos kitos šiuolaikiškos ginkluotės. Ir neduok Dieve, kad vietoj taikaus atomo Baltarusijoje atsirastų atomas karinis.
Galimas Baltarusijos-Lietuvos smarkus santykių paaštrėjimas gali tapti draugiškų pasienio zonos ekonominių, humanitarinių, kultūrinių kontaktų praradimu ir „naujo šalto karo“ tarp mūsų šalių atsiradimu. Vargu ar tuo suinteresuota Lietuva, ypač jei tokia psichologinė įtampa paskatins aktyviausios gyventojų dalies emigraciją iš Lietuvos į ramesnes Vakarų Europos šalis.
Būtent todėl aprašytą įvykių vystymosi variantą būtina vertinti kaip ypač negatyvų ir nepriimtiną. Ir Baltarusijai.
Kai kurie Lietuvos politikai tai supranta. Socialdemokratas Gediminas Kirkilas mano, kad „mes tikrai tokiais žingsniais nesustabdysime šios elektrinės statybos... Egzistuoja ne tik Astravas, bet ir santykiai su Baltarusija, tranzitas per Lietuvą, Klaipėdos uostą“, o partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos vadovas Petras Gražulis teigia, kad grąsinimais Astravo elektrinės adresu Lietuva pavers Baltarusiją „savo prieše, o ne sąjungininke“, ir „tai atneš mūsų valstybei nuostolių“.
Šios nuomonės — proto balsas. Lietuvai Baltarusijos AES statyba ir įvedimas rikiuotėn gali duoti ne papildomų problemų, o pelno: pigią elektros energiją, tranzitinio krovinių srauto padidėjimą, transporto infrastruktūros modernizavimą, papildomą baltarusių turistų srautą. Baltarusija, atrodo, pasirengusi tam pritarti ir nežaisti santykių paaštrėjimu. Ir čia kaip niekada reikalingi supratingumas ir išmintingumas Lietuvos politikų, kurie supranta, kad geri santykiai tarp kaimynų, turinčių bendras istorines šaknis, gali būti sugriauti neapgalvotais, skubotais žodžiais ir veiksmais, kuriuos vėliau bus labai sunku atstatyti.
RuBaltic.Ru informacija:
Aleksej Dzermant — baltarusių politologas, filosofas, visuomeninio-politinio projekto „Citadelė“ (Baltarusijos Respublika) koordinatorius.