Politika Politika

Michailas Chazinas: Vilniaus viršūnių susitikimo žlugimas – ES krizės pasireiškimas

Vaizdo šaltinis: www.dw.de
 

Lietuvos sostinėje buvo duotas atsakymas į paskutinių mėnėsių pagrindinę Europos politinę intrigą. Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimas pasirodė nesekmingas - sutartis dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES jame nebuvo pasirašyta, nepaisant daugybės pirmųjų ES asmenų kuluarinių derybų su prezidentu V.Janukoviciumi. Be to, dar prieš kurį laiką iki viršūnių susitikimo analogiško dokumento su ES parafavimo atsisakė Armenija. Visos šios diplomatinės Briuselio nesekmės tai yra visuotinės krizės pasireiškimas, kurį pergyvena ES, įsitikinęs žinomas Rusijos ekonomistas, konsultacinės kompanijos “Neokon” prezidentas Michailas Chazinas. Be to, eksperto nuomone, išeitimi iš šios krizės būtų ne ES plėtimasis, o jos “sugriuvimas” ir jungimasis naujomis sąlygomis, kurios būtų adekvačios pasaulio ekonomikos sunkumams.

- Michailas Leonodovičius, Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimas baigėsi niekuo. Kijevas tęsia savo mėginimus sėdėti ant dviejų kėdžių, o Briuselis - palikti tik vieną Europos kedę. Kodėl, Jūsų nuomone, Europai taip reikalinga Ukraina?

- Reikia, kad Ukraina nebūtų susijusi su Rusija. Reikalas tas, kad visa šiuolaikinė Vakarų politinė kultūra gyvena tokių mitų kūrinių rėmuose, kurie buvo sukurti 1970-1990-aisiais. Ypač ryškiai tai aprašė Brzezinski, kuris iškėlė tezę, kad kol Rusija yra su Ukraina, tai pasaulinio masto politinis žaidėjas, o Rusija be Ukrainos – tai jau antraeilinė Azijos valstybė. Teisinga tai ar ne, šiuo atvieju, nėra principinga. Svarbu, kad tai yra politika, kurios laikosi šiuolaikinės Vakarų elitos.

Būtent šį Ukrainos ryšių nutraukimo su Rusija uždavinį jie ir sprendžia. Beje tarpusavyje jie šito net ir neslepia.

Bet čia reikia pasakyti ir apie subtilesnius aspektus: daugelis toliaregių politikų, tarp jų ir Brzezinski, pastaruoju metu jau kalba apie tai, kad Vakarų uždavinys dabar – pakelti Rusiją, nes reikalinga natūrali geopolitinė atsvara Kinijai Eurazijoje. Indija dabar nėra tokia atsvara.

Remdamasis šiuo aspektu, galiu pamanyti, kad daugelis Amerikos politikų yra pasiruošę geopolitine prasme atiduoti Ukrainą Rusijai. Taip pat reikia suprasti, kad šiuolaikinė Europos Sąjunga savo politiniu mąstymu yra giliai provinciali, juk ji gyvena dešimties metų senumo realijomis. Tam yra kelios priežasčių. Tai susiję ir su Briuselio biurokratija – bet kuri biurokratija yra baisiai konservatyvi. Be to, tai susiję su tokiu dalyku: ateitis kuriama atskirais asmenimis, kurie paskui save patraukia mases, o Europoje viską sprendžia konsensusas, todėl šie atskiri asmenys yra priversti sekti paskui mases.

- Iš tiesų, net Timošenko klausimu buvo pastebimi skirtumai tarp JAV ir ES Rytų valstybių narių. Vašingtonas užėmė principingą poziciją, pagal kurią Sutarčio pasirašymas yra neįmanomas be opozicionierės paleidimo, o Lietuva kaip ES pirmininkaujanti šalis, sužlugdė analogišką rezoliuciją Seime ir net nusprendė, kad tai bus žalinga Ukrainos ateičiai Europoje. Pasak Jūsų, šios šalys jau atsilieka nuo JAV užsienio politikos?

- Visiškai teisinga. Yra daug dalykų, kuriuose JAV nubėgo nuo ES. Pavyzdžiui, Sirija. Kemeronas sako: “Mums reikalingas karas Sirijoje”. Net Chilari Klinton sako, kad karas Sirijoje reikalingas. O Obama sako, kad karas nereikalingas. Kodėl? Todėl, kad Obama žiūri į priekį ir supranta, kad JAV šįo karo jau neišlaikys. Dėl situacijos su Timošenko, norėčiau atkreipti jūsų dėmėsį: Vokietija iki paskutinės dienos nesakė, kad pasirašys sutartį.

Taip, buvo žmonių, kurie sakė, kad geopolitiniais motyvais reikia pasirašyti, bet kuluaruose buvo kalbama: “Jeigu paaiškės, kad reikia mokėti – nepasirašysime”. O Ukraina pasakė: “Duokit pinigų!”. Ir tada Vokietija pareiškė, kad tai net nesvarstoma.

Su Rytų Europa taip pat viskas aišku. Lenkai irgi, žinoma, kuluaruose sako: “Dešiniakrantė Ukraina – tai mūsų Lenkijos teritorija”. Užtat reikia priversti Ukrainą pasirašyti asociacijos sutartį, visiškai sugriauti ten ekonomiką, įstumti gyventojus į totalinį skurdą ir ramiai atgauti savo teritoriją - dešiniakrantę Ukrainą.

- Tai geopolitiniai motyvai, o kokie yra ekonominiai?

- Šiuolaikinė Europos Sąjunga turi baisių probemų, kurios nuostabiai primena TSRS 1980-ųjų pabaigos problemas. Užtat krizė jau tokia didelė, kad gyventi su senuoju taisyklių ir įstatymų sąvadu jau nebeįmanoma. ES neturi mechanizmų gyvenimui krentančios ekonomikos sąlygose, prasideda išcentrinės tendencijos. Todėl vienintelis dalykas, kuris gali sutvirtinti Europos Sąjungą, tai plėtimosi ideja.

Pabrėžiu ­- ideologiškai. Juk jie neketina prisijungti Ukrainą prie Europos Sąjungos. Tai tik idėja, kuri aktyviai propaguojama.

Tuo pat metu jie nesuvokia, kad Ukraina dabar sunkiausioje ekonominėje padėtyje ir jos lokalinis atsisakymas nuo eurointegracijos buvo sąlyguotas tuo, kad Rusija aiškiai leido suprasti: lengvatos asocijuotiems Europos Sąjungos nariams netaikomos. Tai reiškia, kad Ukrainos niekas neketino nuskriausti, iš jos tiesiog norėjo atimti lengvatinį statusą, o tai jos dabartinėje ekonominėje padėtyje nepriimtina. Tas pats Janukovičius juk net neskaitė šios Sutarties, jis veikė vadovaujantis savo ideologine dogma, o Ukrainos elitos ideologinės dogmos yra susijusios su Europa. Bet kaip tik jam paaiškino realybę – atvažiavo Glazjevas, parodė jam pabrauktus geltonu konkrečius sutarties punktus, kurious jis ruošėsi pasirašyti, ir paaiškino, kas iš to išeis - Janukovičius atsisakė.

Šito susitikimo problema yra ta, kad visa santykių sistema sudėtingame Rusijos, ES, JAV, Ukrainos konglomerate gyvena pagal įstatymus, kurie buvo išleisti dar iki krizės, ir kurie yra nepritaikytos krizei.

- Asociacijos sutartis taip ir nebuvo pasirašyta Vilniuje, o tai reiškia, kad nebuvo pasiekti nei ekonominiai, nei geopolitiniai Europos tikslai. Jūs įvertinate šį fakta, kaip Europos Sąjungos užsienio politikos krizės pasireiškimą?

- Žinoma. Bet ne tik pačios užsienio politikos krizės. Juk užsienio politikos krizė tai tik vienas iš Europos Sąjungos krizės išreiškimų kaip modelio: tai ekonomikos problema, tai santykių šalių viduje problema, tai skolų problema.

Taigi, visa tai pasireiškia ir užsienio politikos problemuose dėl to, kad Europos Sąjunga nepritaikyta dabartinio masto vidinei krizei.

- Bet jeigu Ukraina pratęs eurointegracijos kelią, akivaizdu, kad šios šalies vadovybė nebus tokia nuolaidi, kaip, pavyzdžiui, Pabaltijos šalių politikai. Kijevo nenuspėjamumas aiškiai pasireiškė net ryšium su pačiu Rytų partnerystės susitikimu. Kaip Jūs manote, ES nesuvokia arba nebijo to, kad Europa gali būti užkrėsta politinio proceso ukrainizacijos virusu?

- Europos Sąjungoje jau yra problematiškų Briuseliui šalių. Lenkijoje yra reali nacionalinė elita, kovojanti už savo interesus. Dar yra Vengrija, kuri jau praktiškai pradeda gąsdinti atviru šantažu. Ir ten, tarp kitko, taip pat labai stipri nacionalinė elita.

Dar viena problematiška Briuseliui šalis – Graikija. Čia viskas aišku, Graikijoje tiesiog didžiausia skolų krizė. Problematiška šalis tap pat ir Ispanija su savo 60% jaunimo nedarbingumu.

Žinoma, yra dar Didžioji Britanija su savo problemomis, Škotija ir pastovi konfrontacija su kontinentinėmis elitomis.

Dėl to panašių vidinių problemų Europos Sąjunga turi gana pakankamai ir be Ukrainos, juo labiau, kad niekas gi ir nesiruošia ją ten priimti.

- Ryšium su Ukrainos ir ES asociacija daugiausia svarstoma, kas iš politikų ką peržaidė. Bet būtų įdomiau sužinoti laimėjo ar pralaimėjo Ukrainos visuomenė dėl to, kad Sutartis taip ir nebuvo pasirašytas Vilniuje?

- Ekonominiu požiuriu Ukrainos visuomenė dėl tokio šio susitikimo finalo, žinoma, laimėjo, nes Asociacijos sutartis buvo absoliučiai pavergianti.

Bet problema yra kita, juk Sutartį galima perrašyti, kad ji nebūtų pavergianti. Šioje situacijoje pralaimėjo absoliučiai visi, nes negalima eiti į priekį, žiūrint atgal. Visos šios idėjos apie Europos Sąjungos plėtimąsi, asocijuotą narystę ir t.t. rodo, kad viskas bus taip, kaip anksčiau. O mes įžengėme į visiškai kitą būseną – ekonominė krizė tęsis, gyventojų gyvenimo lygis kris ir t.t.

Aš vos prieš kelias dienas parašiau straipsnį apie skirtumą tarp Europos Sąjungos ir Muitų Sąjungos. Jame aš parašiau, kad pagrindinė ES problema yra ta, kad per pastaruosius dešimtmečius buvo sukurtas įstatymų leidybos korpusas, reikalaujantis tam tikro resurso turėjimo, leidžiančio perskirstymą Sąjungos viduje.

Šį korpusą negalima pakeisti radikaliai, nes jame yra milžiniškas kryžminių ryšių kiekis. Kad jį pataisyti ir suderinti su dabartinėmis sąlygomis, reikia jį visiškai panaikinti ir pradėti absoliučiai naują derybų raundą dėl naujų taisyklių tarp šalių.

Jeigu atlikti visą šią darbą, tada aš laikau galimu, kad į ES pateks tos šalys, kurios anksčiau nebuvo jos nariais. Bet taip pat įvyks ir tai, kas Briuseliui būtų žymiai baisiau – dings eurobiurokratija.

Muitų Sąjungos teritorijoje būtent toks darbas ir buvo įvykdytas 1988-1991-aisiais. Sužlugo ESPT, vėliau TSRS, o dabar vyksta “surinkimas”, bet visai kitomis sąlygomis. Štai Europos Sąjungai reikia, sąlygiškai tariant, sužlugti, o po to atsisėsti ir kartu parašyti naujus Europos Sąjungos principus, atsižvelgiant į dabartinę situaciją.


Перевод стать: Ольга Аксёнова.