Politika Politika

Toli nuo Volgogrado: Baltijos šalys tarptautinio ekstremizmo žemėlapyje

Vaizdo šaltinis: www.svoboda.org
 

Teroro aktai Volgograde vėl iškėlė šiuolaikinės Rusijos tarptautinio terorizmo problemą į pirmą vietą. Tačiau kovoje su terorizmo grėsme išskyrus pirmaeilių priemonių svarbu blaiviai įvertinti dar ir išorinį kontekstą – teroristai mirtininkai juk neatsiranda iš oro, reikalinga maitinamoji terpė. Ir čia savo grašį primetė ir Baltijos šalys…

“O, sūnau! Jeigu šimtmečio kito sulauksi ir ant aukšto Kaukazo sustojęs dairysies aplink: neužmiršk, jog ir čia būta vyrų, pakėlusių tautą ir išėjusių laisvės – šventų idealų apgint”. Šie žodžiai iškalti pastatytame D. Dudajevo skvere Vilniuje paminkle Džocharui Dudajevui. Jų autorius – miręs Lietuvos poetas ir vertėjas Sigitas Geda, tipiškas savo epochos produktas: Lietuvos TSR Valstybinės premijos laureatas, pjesės “Komunarų gatvė” autorius. Jis pasižymėjo savo “virtuvine” laisvamanybe 70-aisiais, 80-aisiais metais tapo Sąjūdžio aktivistu, karštai smerkė viską sovietinį 90-aisiais. Poeto biografija baigėsi tuo, kad po dviejų savaičių girtavimo Sigitas Geda įsmeigė peilį dukrai į krūtinę, gavo trejus metus kalėjimo ir mirė.

Atrodo, lyg tai būtų atskira asmeninė istorija. Tačiau Lietuvos poeto ir jo šalies (o jeigu kalbėti plačiau – ir Baltijos šalių) biografijose yra kai ko bendro. Tas pats maištavimas, oficialiai deklaruojant lojalumą, kaip mokestis už dosnią paramą iš Sąjungos centro. Liaudies frontai ir kiti “Pertvarkos judėjimai”. Po to blaškymas iš vienos pusės į kitą, gyvenimo prasmės praradimo jausmas, vėliau užčiuopiamas kaip urvinė rusofobija su noru kaip galima stipriau, bet kokiu būdu pakenkti “šiai Rusijai”.

Ne tik Dudajevo, bet ir ekstremistų herojizacija visiškai sutapo su šia nesveika logika. Būtent šiame klausime Lietuvos poetas ir jo šalis tapo vienas kito atgarsiu: paremti ekstremistus, paskelbti juos kovotojais dėl šviesių demokratijos idealų, statyti jiems paminklus ir vadinti aikštes jų garbei, o Rusija tegul vien savo jėgomis išsipainioja iš Nord-Ostų, Kaspijskįų, Nevskio ekspresų, Beslanų, Volgogradų ir t.t.

Bet jeigu etninio valymo iniciatoriui savo eilėraštį skiria atskiras asmuo, tai yra tik jo asmeninė moralinė ir socialinė deviacija. O jei šiuos eilėraščius iškala postamente valstybė, pavadinusi skverą ekstremisto vardu, vadinasi šie nukrypimai visiškai atitinka jos politikai.

Tai galima pasakyti ne tik apie Lietuvą. Kosmonautikos aleja Rygoje nuo 1996 m. yra vadinama Džocharo Dudajevo vardu. 1997 m. memorialinė lenta atsirado ir Tartu mieste Estijoje. 2005 m. Varšuvos merija atmetė pasiūlymą pavadinti dviejų gatvių sankryžą vaikų, žuvusių Beslane, garbei, ir suteikė jai Džocharo Dudajevo Aikštės statusą. Į Rusijos URM, pavadinusios šį sprendimą “faktišku tarptautinio terorizmo pasireiškimu”, kreipimąsi tuometinis Varšuvos meras Lechas Kačinskis atsakė: “Tai ne jų reikalas”.

Atminimo vietos Varšuvoje, Vilniuje, Rygoje, Tartu, skirtos Dudajevui, – kam jos skirtos? Teisių gynėjui, švietėjui, mecenatui? Ne. Žmogui, kurio valdymo laiku, etniniai valymai, masiniai nužudymai, rusų persekiojimai tapo norma. Žmogui, kurio valdymo laiku, veikė žiauri šariato įstatymai – 1997 m. rugsėjo mėn. (Baltijos šalyse Dudajevas jau buvo paskelbtas kovotoju “už šventus idealus”) Grozno mieste viešai buvo sušaudyti šariato teismu nuteisti vyras ir moteris, Ar tai ir yra tos pačios “europietiškos vertybės”, apie kurias taip mėgsta padiskutuoti Baltijos šalių politikai? Ar statant Dudajevui paminklus, jo garbei pavadinant gatves, jie palaiko ir jo paveldėtojus – tuos, kurie žudo ir sprogdina šiandien?

Atsakymą į šį klausimą galima rasti visai nesenoje istorijoje – Lietuvos pilietės Eglės Kusaitės byloje. 2009 m. užverbuota teroristinės organizacijos “Kavkaz emirat” (lyderis – Doku Umarovas) ji buvo sulaikyta dieną prieš teroro aktus Maskvos metropolitene. Kaip vėliau išaiškins tardytojai, jos pagrindiniu taikyniu buvo bet koks karinis objektas, kuriame Kaune gimusi Kusaitė norėjo susisprogdinti, siekiant nužudyti kuo daugiau žmonių. Ją sulaikė ir nugabeno į Lietuvą, kur po kelerius metus trukusių tardymų jai skyrė ne 10 metų, o 10 mėnėsių laisvės atėmimą. Savo argumentose jos gynyba panaudojo Lietuvos valdžios oficialios politikos pavyzdžius, kai nužudyti per Čečėnijos karą Lietuvos samdiniai buvo heroizuoti (pvz. L.Vilavičius) ir labai iškilmingai palaidoti Lietuvoje. “Jeigu vienus kovo veiksmų dėl Čečėnijos nepriklausomybės dalyvius laiko herojais, tai kodėl kitus, kurie norėtų tapti tokiais pat dalyviais, laiko teroristais?” – teismas sutiko su šiuo argumentu. Nėra ko stebėtis, pasikartosime dar kartą - reikalinga maitinamoji terpė. O tokia terpė Baltijos šalyse yra.

Pavyzdžiui, žinomas faktas – “Kavkaz-Center” svetainė yra Šiaurės Kaukazo ekstremistinių organizacijų ruporas, kuri pozicionuoja save, kaip “Kaukazo nepriklausoma tarptautinė islamo internetinė agentūra”. Šioje svetainėje publikuojami radikalių islamistų - salafitų pamokslai, kviečiantys džihadui; pasakojama apie paskutinius teroro aktus, “kuriuos surengė patys neištikimieji, kad sukompromituoti taikų islamą”. Kurį laiką “Kavkaz-Center” štabas bazavosi Estijoje – 2003 m. Estijos saugumo policijos departamentas (KaPo) svetainės serverį konfiskavo. Tada “Kavkaz-Center” persikėlė… į Lietuvą ir daugiau nei metus dirbo ten. Lietuvos valdžia išjungė ekstremizmo svetainės serverį tik 2004 m. rugsėjo mėn. – po tragedijos Beslane buvo gana sunku pateisinti “kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus” veiksmus iš Lietuvos teritorijos.

Ar atsitiktinai tas “Kavkaz-Center” įsiregistravo Baltijos šalyse? Ar taip jau netikėtai čia figuravo ne Bahreinas ir Saudo Arabija, o Estija ir Lietuva? Ar tai visiškai pagrįsta?

O pirmo nepripažintos Ičkėrijos prezidento sūnūs Ovluras ir Degis – dėl ko jie persikraustė gyventi būtent į Lietuvą? 2001 m. Ovluras Dudajevas kreipėsi į prezidentą V.Adamkų su prašymu suteikti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę, ir pridėjo žymų Lietuvos piliečių, įskaitant tuometinio sveikatos apsaugos ministro, dabartinio gynybos ministro Juozo Oleko ir to pačio poeto Sigito Gedos rekomendacinius laiškus. Ir Valdas Adamkus išimties tvarka Dudajevui jaunesniam suteikė Lietuvos pilietybę “už išskirtinius nuopelnus”. Ovluro Dudajevo natūralizacija buvo įvykdyta slaptai nuo visuomenės: kai istorija iškilo į paviršių, Lietuvoje kilo skandalas – kokius išskirtinius nuopelnus šaliai turi Dudajevo sūnus ir kodėl pilietybę jis gavo “Olego Davydovo” vardu?

O Degis Dudajevas - kaip išėjo taip, kad būtent Lietuvoje jis organizavo padirbtų Europos Sąjungos pasų gaminimą stambiu mastu? Įdomu, kam?

Beje, Dudajevo giminaičiai mėgino gauti Estijos pilietybę (taip pat “už išskirtinius nuopelnus”), o Riigikogu narys Olev Raju ant oficialaus deputato blanko per Estijos ambasadą pakvietė juos apsilankyti savo šalįyje.

Vėl tie patys keisti geografiniai islamo ekstremizmo ryšiai: ne Arabijos pusiasalis, ne Magribas, o Baltijos šalys, tokios artimos ir, kaip atrodė, europietiškos, civilizuotos. Respektabilūs Baltijos šalių politikai dalyvauja žmonių, nuo kurių siūlai veda į radikalių islamistų tarptautinę tinklą, likimuose.

Valdantis Baltijos šalių elitas klysta, jei mano, kad radikalaus ekstremizmo problema niekada jų nepasieks, o Rusijos Volgogradas kažkur labai toli, ir “jeigu kas atsitiktų”, bus galima išsisukti vien tik ritualiniu protokolinių užuojautų pareškimu.

Jiems reikėtų išsamiau susipažinti su bazavusios pas juos “Kavkaz-Center” svetainės materialais – ten daug rašoma apie tai, kaip “šventojoje džihado veikloje” yra naudingi taip vadinamieji useful idiots, kurie laiko “Alaho karius” nekaltomis aukomis. Dažniausia useful idiots – tai išprotėję miesto kairuoliai, kurie su entuziazmu įsijungia į bet kokią visuomeninę kampaniją prieš valstybę: už žalią energiją, už vegetarizmą, už pašalpas nelaimingiems migrantams. Tačiau nesveika rusofobija ir noras palaikyti net ekstremistus, kad tik pakenkti Rusijai, paverčia taip pat ir kraštutinius dešiniuosius Baltijos šalių politikus tokiais useful idiots.

Ir šiuo atveju tai ne Lietuvos, Latvijos, Estijos konkrečių politinių veikėjų, vakar lobuojančių Dudajevo interesus, o šiandien siuntinėjančių Kusaitę į Maskvą, asmeninis reikalas. Tai jau daug didesnio masto problema, rodanti, kokia iškrypusi ir supuvusi pasirodė režimo, susiformavusio šiose šalyse, esmė. Tai yra bendra Baltijos šalių problema, kurių elitas, bandantis meilikauti su ekstremistais, kad tik Rusiją įpykdyti, elgiasi taip, lyg nesupranta: vieną dieną šie mirtininkai gali ateiti jau ir į jų namus, stočius, traukinius, troleibusus. Nesenas pavyzdis – broliai Carnajevai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kam tada skirs savo eilėraščius Lietuvos poetai?

Lietuvos ekspertai, vertinami teroro aktus Volgograde, pritarė vienas kito nuomonei, kad sprogimų organizatorių tikslas – Olimpiada Sočyje. Ta pati, į kurią prezidentė Grybauskaitė nusprendė nevažiuoti, kaip ji pareiškė, “dėl politinių sumetimų”. Ką gi, kiekvienas turi savo instrumentus: vieni gali sau leisti politinius demaršus, kiti – teraktus. Bet jų tikslas (ir tai reikia aiškiai suprasti) bendras.


Перевод: Ольга Аксёнова.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: