Lietuvoje svarstomos SGD terminalo Įstatymo pataisos, pagal kurias terminalo išlaikymo išlaidas turės padengti visi dujų vartotojai ir gyventojai. Energetikos ministerija grąsina, jog jei galutiniai vartotojai nefinansuos terminalo išlaikymo, tai vien tik Vilniuje šildymo tarifai ūgtels 20%. Tokiu šalies vadovybės kovos už „energetinę nepriklausomybę“ rezultatu turi „pasidžiaugti“ eiliniai piliečiai.
Lietuvos vadovų energetinė politika visada dvelkė nesamone – ir kai jie uždarė Ignalinos AES, ir kai bandė statyti Visagino AES, ir kai ieškojo Lietuvoje skalūnų dujų, ir kai svajojo visą šalį apšildyti biokuru.
Ne išimtis šiuose „Lietuvos energetinės nepriklausomybės“ klystkeliuose ir SGD terminalo epizodas.
SGD terminalo statyba Klaipėdoje buvo sumanyta tikslu atsikratyti „Gazpromo“ monopolijos, kurią Lietuvos vyriausybė sukūrė pati, uždarydama Ignalinos AES. Tikėtasi, jog alternatyvaus tiekėjo atsiradimas sumažins galutinę vidutinę dujų kūbinio metro kainą Lietuvai.
Likus pusmečiui iki plaukiojančiojo terminalo Independence įvedimo ekploatacijon, „Gazprom“ 20% sumažino Lietuvai dujų kainą, ir tai Lietuvos valdžia tuoj pat pavadino pasiekimu: suprask, rusiškas monopolininkas pabūgo būsimosios konkurencijos, štai ir puolė mažinti kainą.
Deja, po to, kai Klaipėdoje buvo pradėta eksploatuoti terminalą, paaiškėjo, kad norvegų suskystintos dujos brangesnės už buvusias ir esamas rusiškas dujas iš vamzdžio.
Tačiau vietoj atpigintų rusiškų dujų Lietuvos vadovybė privertė energijos tiekėjus pirkti brangias norvegiškas, įpareigodama įmones ne mažiau ketvirtadalio reikalingų dujų kiekio pasiimti iš SGD terminalo.
O dar kai kurios valstybinės ir municipalinės Lietuvos įmonės priverstos iš SGD terminalo pirkti dujų 60% ir daugiau. Antai sostinės vartotojams šilumą tiekiančią „Vilniaus energiją“ valdžia privertė pirkti iš terminalo 65% jai reikalingų dujų — todėl sumažėjusios kainos už šildymą vėl ėmė kilti.
Taigi kame slypi Lietuvos energetinis politinis laimėjimas, jei vietoj atpigusių rusiškų dujų įmonės verčiamos pirkti brangias norvegiškas?
O toliau — dar gražiau.
Dabar už SGD terminalo išlaikymą verčiami mokėti visi Lietuvoje dujų vartotojai, net ir gyventojai, šiems atsisakius grąsinama didinti komunalinių mokesčių tarifus.
Energetikos ministerija paruošė SGD terminalo Įstatymo pataisas, pagal kurias terminalo išlaikymo išlaidas privalės padengti visi vartotojai. Energetikos ministras Rokas Masiulis tvirtina, jog Įstatymo pataisos reikalingos siekiant permesti išlaidų padengimą ant platesnio rato vartotojų pečių ir susieti jas su konkretaus vartotojo pajėgumu: kuo vartotojas pajėgesnis, tuo daugiau jis turi mokėti.
Tikiu būdu, jei kišenes terminalo išlaikymui ims tuštinti visi piliečiai, Vilniaus gyventojai už dujas mokės 4% mažiau. O jei terminalą išlaikys siauresnis vartotojų ratas, pagrindinis finansinis krūvis teks šilumos tiekėjams, kurie šildymo kainas Vilniuje turės padidinti net 20%.
Suprask, bet kokiu atveju piliečiai turės mokėti daugiau: arba už „energetinę nepriklausomybę“, arba už šildymą. Tačiau primokėti už „energetinę nepriklausomybę“ reikęs mažiau, nei už šildymą — taip eilinius piliečius džiugina valdininkai, norėdami įtikinti lengvatikius, kad išlaikyti brangiai kainuojantį nerentabilų SGD terminalą tiesiog privalu.
Tai tas pats energetinis šantažas, kuriuo Lietuvos vadovybė keletą metų kaltino Rusiją. Išvada: tai ne Rusija šantažuoja Lietuvą, o pati vadovybė šantažuoja savo piliečius.
Visaliaudinis Klaipėdos terminalo finansavimas gal ir turėtų prasmę, jeigu pats terminalas turėtų ekonominę prasmę. Tačiau tokia prasmė neegzistuoja. Kad būtų padengtos visos terminalo išlaikymo išlaidos, jo metinė apyvarta turi būti 10 kartų didesnė už tą energijos kiekį, kuris reikalingas Lietuvai. Tačiau tokios apyvartos Klaipėdos terminalas nepasieks niekada: tiek energijos nesuvartos nei Lietuva, nei jos kaimynai.
SGD terminalas Lietuvos valdžiai — lagaminas be rankenos. Sunku jį nešti, bet ir išmesti nevalia. Ne vienerius metus buvo kalbama apie šį terminalą, triukšmingai praeitą rudenį įvedant jį rikiuotėn, pasigiriant sąjungininkams Vakaruose, nudžiuginant savuosius „runkelius“ — įvykis pateiktas kaip didis Lietuvos vadovybės laimėjimas.
Ir argi dabar galima pripažinti, kad terminalas nuostolingas? Jokiu būdu! Išeitis — užkrauti jo išlaikymą ant gyventojų pečių. Ir tai valdžia padarys jai būdingu būdu: aiškinant, kad ji visada tarnauja tautai. O jei ta tauta neparems „energetinės nepriklausomybės“, jai, nieko nesuprantančiai, teks mokėti už šilumą 20% daugiau.