Lietuvos vyriausybė pasirengusi reikalauti sankcijų prieš Rusiją pratęsimo tol, kol Maskva negrąžins Ukrainai „atimto“ Krymo. Amžini apribojimai Maskvos atžvilgiu tampa oficialaus Vilniaus antirusiškos politikos evoliucijos naujomis gairėmis.
„Mes niekada nepripažinsime prieš dvejus metus prasidėjusios neteisėtos Krymo okupacijos ir aneksijos. Sieksime, kad Rusijos Federacijai taikomos ES ir tarptautinės sankcijos dėl pusiasalio užėmimo tęstųsi tol, kol Rusija nepasitrauks iš neteisėtai užgrobtos teritorijos“, — sakoma Lietuvos URM pareiškime, paskelbtame, kaip teigiama pačios užsienio politikos įstaigos, „Krymo okupacijos antrųjų metinių proga“. Tokiu būdu, oficialaus Vilniaus antirusiškoje politikoje išryškėja naujos gairės: Lietuvos vairininkai nedviprasmiškai pasisakė už amžinas sankcijas prieš savo rytų kaimyną.
Lietuva ne vakar ėmė vaidinti Rusijos sutramdymo operatoriaus vaidmenį ir reikalauja Kremliaus atžvilgiu „bizūno politikos“. Priminsime, jog 2008 metais oficialusis Vilnius vetavo Maskvos ir Briuselio derybas dėl bevizio režimo tarp Rusijos ir Europos Sąjungos šalių.
Lietuvos valdantieji pavieniui pasipriešinoeuropiečių teisei laisvai keliauti erdvėje nuo Lisabonos iki Vladivostoko.
Vilnius vienpusiškai ėmė uždarinėti europietiškas duris atskiriems Rusijos piliečiams. Lietuvos funkcionieriams pavyko uždrausti įvažiuoti į visas Šengeno zonos šalis Rusijos politologui Sergejui Michejevui – kaimyninių santykių tarp Briuselio ir Maskvos sureguliavimo šalininkui. Oficialaus Vilniaus diplomatijos vanagai aktyviai rėmė tų Rusijos piliečių „juodųjų sąrašų“ sudarymą ir papildymą, kurių atžvilgiu Briuselis turi taikyti individualius apribojimus.
Rytų kaimynas Lietuvos politikų smegeninėse pamažu virto ne tik nepriklausomos Pabaltijo respublikos, bet ir visos Europos visų nelaimių priežastimi. Žlugus „Rytų partnerystės“ programai, kurią Lietuva ir kai kurie jos europietiški bendraminčiai nuosekliai piešė antirusiškomis spalvomis, oficialaus Vilniaus politikai tuoj pat apkaltino Rusiją. Be abejonės, tik vienintelė Maskva kalta dėl Ukrainos tragedijos. „Besiplečianti Kijeve betvarkė atitinka Kremliaus nuostatoms: sukomprometuoti, suskaldyti ir atplėšti Ukrainą nuo Europos Sąjungos, galutinai įtraukiant ją į Rusijos įtakos lauką“, — teigiama Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus ir Audroniaus Ažubalio 2013 metų gruodžio 11 d. pareiškime — gerokai prieš karštai užsipliekiant Euromaidano įvykiams. Tuo pat metu (lapkričio-gruodžio mėn.) prezidentė Dalia Grybauskaitė „pašildė“ situaciją Kijeve, ragindama Euromaidano dalyvius „veikti aktyviau“.
Įsibėgėjus krizei Ukrainoje, oficialusis Vilnius plečia savo, kaip operatoriaus, vaidmenį tramdant Rusiją. Lietuva tampa antirusiškų sankcijų varomaja jėga. Būtent jauniausiojo Landsbergio pranešimas tampa Europos parlamento rezoliucijos pagrindu, kuri neleidžia „atkurti normalius santykius besitęsiant dabartinei Kremliaus politikai“. „Rusija prarado pasitikėjimą ir daugiau negali būti Europos Sąjungos partnere“, — skelbiama dokumente.
Ukrainos tragedija virsta Lietuvos diplomatijos šlovės minute ir leidžia oficialiam Vilniui tapti tarptautinės rusofobijos vėliavnešiu.
Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Taryboje ir tuo metu vykęs „Rytų partnerystės“ samitas, kuriuo ir prasidėjo Ukrainoje karinė-politinė katastrofa, tapo Lietuvos vanagų pasididžiavimo objektu. „Lietuva taip didžiuojasi savo pirmininkavimu ES Taryboje, kad su malonumu sutiktų antrą kartą iš eilės pirmininkauti. Tarp savęs mes mėgstame juokauti, kad, jei ne Lietuva, Chorvatija nebūtų liepos 1 d. tapusi 27-ąja ES nare, Ukrainoje nebūtų prasidėjusi antroji oranžinė revoliucija ir jokios kitos šalies ministras nebūtų išdrįsęs uždrausti visoje ES mėtines cigaretes, ką padarė Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis“, — ciniškai pareiškė Seimo pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto vadovas Gediminas Kirkilas ES valstybių Lietuvoje ambasadoriams iškilmingų pietų lietuviškojo pirmininkavimo pabaigos proga.
Toks Kirkilo „pajuokavimas“, beje, nuostabiai atskleidžia Lietuvos diplomatijos provincialumą, kuriai karinė-politinė Ukrainos katastrofa su daugiatūkstantinėmis aukomis tolygi mėtinėms cigaretėms. Štai ir su Krymu, gąsdindama Rusiją amžinomis sankcijomis, oficialusis Vilnius elgiasi kaip su bulvių maišu. Lietuvos vairininkams, neįpratusiems skaitytis su „laukinėmis slavų tautomis“, nė motais: pusiasalis — ne beasmenis daiktas, kurį galima pirmyn atgal stumdyti. Krymas — 2 mln. gyventojų, kurie 2014 metų referendumo metu vienareikšmiškai pareiškė: „norime būtu su Rusija“, ir negali būti jokios kalbos apie „sugrįžimą“ į Ukrainą.