Žinomas lenkų režisierius Kšištofas Zanusi apsilankė Vilniuje ir paragino Lietuvą atgailauti už kolaboravimą su komunistiniu režimu. Tačiau Lietuvos politikai sugeba pareikalauti atgailos ir materialinių kompensacijų iš kitų, o patys atgailauti neketina, todėl kad jie buvo sudėtinė komunistinio režimo dalis. Sekretoriais ideologijos klausimais, partijos aktyvistais, partinių mokyklų dėstytojais, komjaunuoliais — iš esmės atgailauti šiems žmonėms reikštų liustruotis.
„Štai ko aš nematau čia, Lietuvoje: neatgailaujama dėl komunizmo, dėl bendradarbiavimo su režimu. Čekijoje, Lenkijoje tai jau buvo, šiek tiek Vengrijoje, — pareiškė Kšištofas Zanusi interviu Lietuvos portalui Delfi. — Yra tautos, kurios tai padarė, kurios nusikalto, bet atgailavo, o tai buvo teisėjai, prokurorai, profesoriai, rektoriai. Ir jie turėjo pasakyti: „Aš kaltas“.
Tokie Lietuvą smerkiantys lenkų kino klasiko žodžiai — nemaloni staigmena Daukanto aikštėje tupintiems informacinės politikos kuratoriams. Juk dabartinę Lietuvą pasmerkė ne „Kremliaus agentas“, o visiškas jos ideologinis sąjungininkas ir bendramintis. Duodamas interviu Lietuvos Delfi, Zanusi kalbėjo tai, ką norėjo girdėti šios šalies politikų ausys. Jis pasakė, kad Lietuva, Lenkija, Ukraina ir kitos šalys kartu patyrė „karinio komunizmo košmarą“, kad Rusija „ nuo išsivysčiusių šalių atsilieka 50 metų“, kad rusų inteligentija neturi tylėti — ji privalo kalbėti apie „kruviną“ Putino režimą.
Tačiau tuo ir nepatogūs principingi ir tvirtų įsitikinimų žmonės „fliugeriams“, kurie keičia savo įsitikinimus 180 laipsnių priklausomai nuo politinės konjunktūros. Pirmųjų principingumas visada griauna antrųjų planus, nes idėjinių žmonių atvirumas ir vienašališkumas neišvengiamai parodo „persivertėlių“ dviveidiškumą, dvigubus standartus ir veidmainystę.
Taip atsitiko ir šį kartą. Savo strėles Kšištofas Zanusi nukreipė Rusijos link, o pataikė į Lietuvą. Lenkų įžymybė lyg ir apie Rusiją kalba, kad ten neįmanoma gyventi, nes visuomenė dar neatgailavo. Tačiau tuo pačiu visa tai liečia ir Lietuvą.
Lenkų kinomatografo klasikas stambiausio Lietuvos leidinio puslapiuose smerkia Lietuvą už tai, kad šalyje vengiama bendradarbiavimo su komunistine valdžia temos, o visuomenėje nesvarstoma, jog tiems, kurie turėjo ryšį su tarybų valdžia ir jos struktūrose kopė karjeros laiptais, būtina atgailauti.
O paprieštarauti patriarchui tiesiog neįmanoma. Nes kaip Kšištofas Zanusi įsivaizduoja atgailą dėl kolaboravimo su „okupantais“ lietuviškai? Kaip nuskambės Lietuvos politiko kančiose pagimdyta frazė „Aš kaltas“?
Pabandykime tai įsivaizduoti: ateina prezidentė Dalia Grybauskaitė prie Gedimino bokšto ir sako:
— Štai aš stoviu prieš jus, TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos mokslinė sekretorė. Disertaciją Maskvoje politinės ekonomijos tema apgynusi, „miško brolius“ „klasių priešais“ vadinusi, kovoje už Lietuvos nepriklausomybę nedalyvavusi, apie pasitraukimą iš Lietuvos Kompartijos TSKP platformoje melavusi, 1991 metų vasarą TSRS pasiuntinybėje Vašingtone dirbusi. Atleisk tu man, lietuvių tauta, aš kalta.
Po Ekscelencijos Dalios į baudžiamąją vietą pakyla „tautos tėvas“ Vytautas Landsbergis ir pareiškia: ir tėvelis mano buvo NKVD agentas, ir aš dirbau KGB labui, ir Sąjūdį kūrė KGB, ir jo lyderiu mane padarė KGB. Liustruokite mane, žmonės mielieji, aš kaltas.
Po Dėdulės į tribūną pakyla užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Pradeda svaidytis įprastomis frazėmis, dėdamas lygybės ženklą tarp komunizmo ir nacizmo, sapaliodamas apie būtinybę atgailauti ir išmokėti Lietuvai materialinę kompensaciją už „okupaciją“, apie naujas sankcijas ir visišką Maskvos diplomatinį izoliavimą... o paskui staiga nutyla, kaip nekalta mergelė raudonuoja ir taip pat energingai ima skanduoti komjaunuoliškus šūkius. Ir visiems viskas aišku be jokių prisipažinimų: iš už solidaus europietiškos šalies ministro nugaros išlenda ausys LLKJS CK skyriaus vedėjo, kuris komjaunuoliško girtuokliavimo Maskvoje metu buvo siunčiamas degtinės į valiutinę parduotuvę.
Lietuvos elitas nepajėgus imtis realių veiksmų įgyvendinant jo paties sukurtą antikomunizmo ir „deokupacijos“ ideologiją: šiuo atveju reikštų patiems liustruotis, patiems save atleisti iš pareigų ir pasodinti į kalėjimą.
Todėl Lietuvos valdžia gali kitus raginti atgailauti, bet tik ne save. Rusija — TSRS teisių perėmėja, lai ji ir atgailauja, o mus, kaip Cezario žmoną, nėra kuo kaltinti. Todėl atgailos dėl komunizmo temą Lietuva mato tik užsienio politikoje, bet jokiu būdu — ne vidaus.
Dėl visiško neatitikimo, kas deklaruojama ir kas buvo realiai, Lietuva ir kitos Pabaltijo šalys pastoviai patenka į nepatogią padėtį santykiuose su Centrinės ir Rytų Europos šalimis, kuriose tikrai vyko antikomunistinė kova. Pasiūlys Lietuva Europos parlamente komunizmo nusikaltimus smerkiančią rezoliuciją, taikydama Rusijai, o lenkų parlamentarai staiga prisimena pačios Lietuvos prezidentės komunistinę jaunystę.
Juk ir Kšištofas Zanusi, smerkdamas Lietuvą, pasisako kaip Vyšegrado grupės atstovas: kaip pavyzdį lietuviams pateikia Lenkiją, Čekiją, Vengriją. „Lenkijoje šis procesas seniai praėjo ir eina toliau, — sako lenkų klasikas apie kolaborantų, bendradarbiavusių su komunistais, atgailą. — Ir jis praėjo taip, kad mes jaučiame, jog buvo kaltė ir moralinė nuobauda. Juk kiek mūsų piliečių visame tame dalyvavo, svetimi tiek nebūtų padarę“.
Ar verta stebėtis, kad Lietuvoje nebuvo tos atgailos, kaip Lenkijoje. Lenkų „Solidarumas“ atsirado 1980 metais po antitarybinio darbininkų judėjimo su centru Gdanske dešimtmečio. Valdžion „Solidarumas“ atėjo dar po dešimties metų veiklos pogrindyje. Dviejų antitarybinio darbo dešimtmečių pakako, kad tuo metu, kai griuvo socialistinė sistema ir subyrėjo Varšuvos blokas, Lenkijoje susiformuotų pajėgus šaliai vadovauti kontrelitas. Ir šiandien „Solidarumo“ išeiviai sudaro lenkų politinę klasę.
O kuo Lietuva gali didžiuotis kovos su „tarybine okupacija“ laukuose? Negi Lietuvos kolūkius terorizavusiais banditais, kuriuos gaudė dabartinės Lietuvos prezidentės tėvelis, raudonasis „Birutės-4“ būrio partizanas ir specialaus NKVD padalinio Lietuvos TSR darbuotojas Polikarpas Grybauskas, ir kuriuos dabar ant pjedestalo kelia jo dukra, praėjusio politinio gyvenimo metu visiškai teisėtai vadinusi miško banditus „klasių priešais“?
O gal pertvarką remiančiu judėjimu, kurio sukūrimo idėja priklausė TSKP CK sekretoriui Aleksandrui Jakovlevui, sugalvojusiam suformuoti „socializmo vitrinoje“ — Pabaltijyje vietos inteligentijos susivienijimus Gorbačiovo reformoms remti? Beje, šios idėjos įgyvendinimu užsiiminėjo respublikiniai KGB padaliniai.
Lietuva tarp tarybinių respublikų pirmavo komunistų skaičiumi tūkstančiui gyventojų, KGB agentų respublikoje su 3,5 mln gyventojų buvo šimtai tūkstančių, o dabar Lietuvos politinę klasę sudaro melagiai veidmainiai, tarybiniais metais kopę karjeros laiptais į „okupacinės valdžios“ aukštumas ir raginantys kitus atgailauti už tarybinės santvarkos nusikaltimus ir sulyginti komunizmą su nacizmu.
Todėl lietuviškasis desovietizavimas ir „prakeiktosios“ raudonosios praeities įveikimas praktiškai virsta tragifarsu su baudžiamuoju persekiojimu už „okupacijos“ neigimą, išėmimu iš vaikų prekių parduotuvių Raudonosios armijos kareivukų, draudimu raudonosios žvaigždės ir kampanijomis, smerkiančiomis „tarybinių“ dešrelių gamintojus.
Apie kokią tikrą atgailą lietuvių visuomenėje galima kalbėti, žinant koks yra valdžios moralinis vaizdas? Tikras ir rimtas liustravimas lietuvių atveju atrodytų lyg sename uzbekų anekdote.
Pareina uzbekas namo ir sako žmonai: „Oi, nelaimė, Zulfija, į partiją manęs nepriėmė. Paklausė, ar buvau Kur-baši gaujoje, atsakiau — buvau, štai ir nepriėmė“. Žmona nustebusi: „Negi negalėjai sumeluoti, pasakyti, kad nebuvai?“ Uzbekas: „Negalėjau sumeluoti, nes klausė pats Kur-baši“.