Politika Politika

Diukovas: norėdamas išsilaikyti valdžioje, Pabaltijo elitas perrašinėja istoriją

Vaizdo šaltinis: hollywoodreporter.com
 

Pabaltijo veiksmuose, liečiančiuose istorinius politikos klausimus, įžvelgiama metodinė sistema: komunizmo ir nacizmo sulyginimas, reikalavimas organizuoti „antrąjį Niurnbergą“ ir išmokėti kompensacijas už „sovietinę okupaciją“. Kodėl pabaltijiečiai taip nuosekliai perrašinėja istoriją, analitiniui portalui RuBaltic.Ru papasakojo Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis ALEKSANDRAS DIUKOVAS:

— Pone Diukovai, akivaizdu, jog Pabaltijo šalių valdžios dirba pagal sisteminį planą. Kame, Jūsų nuomone, glūdi Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorinės politikos strateginis tikslas?

— Strateginis šių valstybių politikos tikslas — visų pirma, išsaugoti tą valdžios struktūrą, kuri įsitvirtino Pabaltijo šalyse. Esmė tame, kad be ideologinio pagrindo, be tarybinio laikotarpio istorijos pateikimo išorės okupacijos pavidalu dabartinė Pabaltijo respublikų valdžios struktūra nesugebėtų egzistuoti.

Mes žinome Pabaltijo šalių siužetą apie žmones be pilietybės. Neturint ideologinio paaiškinimo, kodėl iš šių žmonių atimtos politinės teisės, neįmanomi dabartinė valdžios konstrukcija ir tos valdžios išsilaikymas.
Aleksandras DiukovasAleksandras Diukovas

Pirmasis ir pagrindinis Pabaltijo šalių istorinės politikos uždavinys — remti ir išsaugoti ideologinius pateikimus. Būtent todėl ir laikosi dabartinės valdžios.

Antrasis uždavinys — užsienio politikos. Esmė tame, kad Pabaltijo šalys yra ES narės ir joms reikia kuo nors išsiskirti. Jos turi turėti kažkokią savą temą, kuria galėtų pasireikšti Europos Sąjungoje.

Ir kokia tema Pabaltijo atstovai gali pasireikšti?

Jie negali pasireikšti ekonominėmis temomis, nes sprendimų ekonomikos klausimais centras yra toli nuo šių šalių ribų. Jie negali pasireikšti socialiniais klausimais. O ką jie gali? Lengviausia pasireikšti antirusiška tematika, tokiu būdu keliant savo autoritetą ir džiaugiantis, kad juos pastebėjo.

Taigi temos egzistuoja, ir Pabaltijo šalių valdžios dėl jų kaunasi. Jų deputatai Europos parlamente ir atstovai Europos komisijoje pastoviai šias temas kelia. Tokiu būdu matome savotišką pasiskirstymą darbu.

Tačiau Pabaltijo valdžių tikslas — ne išreikalauti ko nors iš Rusijos. Jų tikslas — sudaryti sau tam tikras pozicijas, kuriose jos laikysis, pozicijas vietiniam elitui europietiškoje valdininkijoje. Ir elitas efektyviai realizuoja šią taktiką.

Akivaizdu, jog blogėjant santykiams tarp Pabaltijo šalių ir Rusijos, blogėja santykiai tarp Rusijos ir ES. Bet ar tai Pabaltijui rūpi? Šių šalių valdžios turi savo konkrečius vidaus politikos, vidaus europietinius ir užsienio politikos tikslus. Rusija šiuo atveju joms vien tik pabaisa.

Aš manau, jog niekas Pabaltijo elite nesitiki ko nors iš Rusijos išpešti (pvz. kompensacijos už okupaciją). Tai — deklaruojantys pareiškimai. Sukuriamos tam tikros pozicijos, jas naudojant viduje ES. Tai daroma sėkmingai ir mūsų — „rusų grėsmės“ — sąskaita.

— Pabaltijo šalių istorinė politika, kaip matome, labai aktyvi, tačiau nesavarankiška ir prikaustyta prie Rusijos. Jos neragina savęs atgailauti dėl Holokausto. Jos ragina Rusiją atgailauti. Ar Jums neatrodo, kad tokia politika yra smunkanti?

— Žinoma! Ir taip yra todėl, kad realizuojant tokius tikslus blogėja santykiai su Rusija, prarandamos ekonominės ir socialinės galimybės. Pasirinkdamas tokią savo vystymosi strategiją, Pabaltijo elitas, be abejonės, kaupia savo šalims didžiulį nuostolį.

— Kai Pabaltijo šalyse bandoma kitaip, ne mechaniškai, pažvelgti į savo istorinę praeitį, viskuo kaltinant Rusiją, tada tie bandymai susiduria su labai griežtu valdžios pasipriešinimu. Paskutinis pavyzdys — rašytoja Rūta Vanagaitė, kuri šiomis dienomis buvo priversta atgailauti dėl parašytų knygų. Kame, Jūsų manymu, čia esmė?

— Palaikyti ideologinę vienybę galima tik slopinant laisvamaniškumą ir įtvirtinant vienodą požiūrį į istorinius įvykius. Žinoma, tokie intelektualai, kaip Vanagaitė, šią ideologinę vienybę ardo. Ir kol Vanagaitė neperžengė Europos Sąjungos reikalavimų rėmų (pokalbiai apie Holokaustą), jos niekas nelietė. Nors jos paliesta tema elitui nebuvo maloni.

Rūta VanagaitėRūta Vanagaitė

Vanagaitė sakė, jog lietuviai dalyvavo Holokauste, tačiau už šią temą jos nebuvo galima smerkti. Bet kai ji pasisakė apie „miško brolį“ Ramanauską–Vanagą, iškart suveikė represinis mechanizmas, verčiantis atgailauti.

Todėl kad „miško brolių“ siužetas — vienas svarbiausių dabartinės Lietuvos siužetų.

Jei sugrįšime į 1940-uosius metus, pamatysime, jog į Vokietiją išdūmė tik diktatorius Smetona, visa kita Lietuvos vadovybė visiškai nesipriešino, kai buvo kuriama tarybų valdžia. Ir lietuviškoji nepriklausomybė tada užsibaigė be konfliktų, be rimto pasipriešinimo, be karinių veiksmų — paprasčiausiai tuometinis elitas atidavė savo valstybę Tarybų Sąjungai.

Norint atitrūkti nuo minties, jog Lietuvos valstybė žlugo natūraliu būdu, nes to pareikalavo įvykių eiga, dabartiniam elitui reikia didvyrių, kurie vėliau tęsė pasipriešinimą. Tie didvyriai, pirmiausia, neturi turėti tampraus ryšio su naciais ir nacių okupacija, jie turi būti kovotojai už tautos laisvę. Tokioms pareigoms buvo paskirti „miško broliai“ — Ramanauskas–Vanagas ir kiti.

Ramanauskas-VanagasRamanauskas-Vanagas

Problema tame, jog „miško broliai“ pirmiausia žiauriai terorizavo taikius gyventojus. Dauguma šių teroro metu nužudytųjų buvo lietuviai.

90 proc. „miško brolių“ aukų — lietuviai, jie, kaip taisyklė, buvo žudomi šeimomis. Šie faktai visiškai prieštarauja idėjai, kad vyko nacionalinė kova. Kokia galėjo būti kova, jei buvo žudomi ne Raudonosios armijos kariai, ne „baisaus“ VRLK darbuotojai, o patys lietuviai. Tai ir yra ta paslaptis, kuri slepiama, apie kurią nenorima kalbėti.

O jei jau prasideda kalbos, jog „miško broliai“ bendradarbiavo su VRLK organais, tuomet kova dėl nepriklausomybės, kuri turėjo tęstis ir kuri simbolizuoja Lietuvos respublikos garbę, kažkur dingsta. Jei vyriausias vadas savo akademinės karjeros pabaigoje bendradarbiavo su VRLK ir todėl VSK pavyko likviduoti šį judėjimą – kalbėti apie efektyvų nacionalinį pasipriešinimą nėra jokios prasmės.

Tai vienas iš skausmingiausių Pabaltijo valdžių klausimų, ir būtent todėl Vanagaitė dabar koneveikiama daug žiauriau, negu tada, kai ji rašė apie lietuvių dalyvavimą Holokauste – nemalonu tai buvo, tačiau, įtakojant europiečiams, sugebėta nusiraminti.

Lietuvos „miško broliai“Lietuvos „miško broliai“

O štai „miško brolių“ kritika Pabaltijo valdžioms visiškai nepriimtina. O europiečiai neketina įsikišti, nes ši tema jiems neįdomi ir jų neliečia. Na, žudė periferijoje kažkas kažką – jiems tai nė motais.

— Kokių dar priemonių imsis Pabaltijo elitas vėl aštrėjant istoriniams prieštaravimams?

— Aš nemanau, kad artimiausiu metu kils istoriniai paaštrėjimai. Esmė tame, jog istorinė politika 2000 metais išstūmė tikrąją politiką. Iškeldamos istorinius siužetus, Pabaltijo valdžios demonstravo priešiškumą Rusijai, į šią kovą bandė atkreipti JAV ir ES dėmesį. Dabar matome, kad, tame tarpe ir Pabaltijo bei Lenkijos valdžioms dedant pastangas, atsparumas Rusijai pasiekė visiškai kitą lygį. Mes matome, kad Pabaltijo respublikų teritorijose atsirado karinės formuotės.

Siekdamos kelti savo reikšmingumą, gauti papildomas ES ir JAV injekcijas, Pabaltijo valdžios stengsis vis garsiau rėkti apie gresiantį pavojų, kad, esą, kažkada, prieš daug metų juos įžeidė, paniekino, ir štai dabar jie reikalauja kompensacijų. Ne! Jie kalbės, kad Rusija dabar stengiasi įsibrauti į Pabaltijį, kad ji pažeidžia visokeriopus pasaulinius standartus ir veda prieš Pabaltijo šalis hibridinį karą.

Istoriniai siužetai liks žaidimų lauke, tačiau jie sudarys, kaip anksčiau, europietiškų šalių politikos pagrindinę esmę. Tai galima akivaizdžiai pamatyti, prisimenant siužetą apie Molotovo–Ribentropo paktą. 2009 metais sukako 70 metų nuo šio dokumento pasirašymo. Ta proga šurmuliavo visa Rytų Europa, o kalbos apie „sovietinę okupaciją“ sklido vos ne iš kiekvieno šaldytuvo. Mes tapome liudininkais didžiulės informacinės kampanijos.

2014 metais, kai Rusijos ir ES santykiai pablogėjo dėl krizės Ukrainoje, mes pastebėjome įdomų reiškinį: Molotovo–Ribentropo pakto istorija ir sovietų–nacių, kaip teigia mūsų oponentai, Europos padalinimo tema ėmė blėsti, praktiškai tapo nereikalinga. Visa tai pakeitė aktualesnis dalykas — šiuolaikinė priešprieša. Taigi praeities pelėsiais apaugusi priešprieša buvo pakeista dabartine ir reale.

Dabar Pabaltijy ir Lenkijoje istorinė politika bus aktyviai naudojama ne imituojant priešpriešą su Rusija ar ją provokuojant, bet tikslu sutelkti visuomenę.

Būtent todėl Lenkijoje bus tebeniekinami tarybiniai memorialai – kad sutelktų dešinę elektorato bazę. Dėl šios priežasties dar smarkiau koneveiks tokius žmones, kaip Vanagaitė, — ir tai siekiant išlaikyti ideologinį monolitą. Šios temos bus pareikalautos vidaus gyvenime. Išorei egzistuoja kiti, aktualesni siužetai — tiesioginė priešprieša, kuri bus dienotvarkėje dar daug metų.

— Kaip Rusija turi reaguoti į tarybinių paminklų griovimą, reikalavimus išmokėti kompensaciją už okupaciją ir panašius dalykus?

— Kad reikalavimas išmokėti kompensaciją yra visiškai nerealus dalykas, manau, supranta net tie žmonės, kurie šią idėją pagimdė. Rusija į tai visiškai neturi kreipti dėmesio.

Keisti žmonės ir kalba keistai. Ne visas keistenybes turi komentuoti URM lygio darbuotojai. Net jei tomis keistomis mintimis švaistosi politikai arba oficialūs Rytų Europos šalių atstovai.

Kas dėl tarybinių karių kapų ir memorialų, čia tikrai susidūrėme su rimta problema, kurios šiuo metu nepavyksta išspręsti. Tai rodo lenkų pavyzdys. Lenkijos valdžios veiksmai visiškai prieštarauja tarpvyriausybinėms sutartims, kurias pasirašė Rusija su Lenkija.

Raudonosios armijos karių mauzoliejaus likvidavimas lenkų mieste Tščanka Facebook © Miasto i Gmina TrzciankaRaudonosios armijos karių mauzoliejaus likvidavimas lenkų mieste Tščanka Facebook © Miasto i Gmina Trzcianka

Taigi Lenkija atsisako pripažinti, jog pažeidžia sutartis. Atsakyti Lenkijai tuo pačiu būtų labai keista, nes atsakyti į barbariškus veiksmus ne tiesiogiai, o, sakykim, ekonomikos ar politikos sferose, susiejant tai su praeitimi, taip pat ne visai priimtina. Nes ir taip egzistuoja sankcijos, žemas santykių lygis. Rimtai paveikti juos, deja, nėra galimybių. Čia būtina ieškoti kažkokį kitokį sprendimą, tačiau jo aš kolkas nematau.

Masiškai perkelti tarybinių karių palaikus į Rusijos teritoriją – per didelio masto projektas, jis taptų labai simboliniu išėjimu iš Rytų Europos erdvės, prisidėtų prie tolimesnio šių šalių gyventojų auklėjimo antirusiška dvasia.

Dabar mes žinome, kad Pabaltijy ir Lenkijoje yra žmonių, kurie gerbia mūsų karių atminimą, prižiūri kapines. Man teko buvoti mažuose Lenkijos miesteliuose, jų gyventojai nuoširdžiai prižiūrėjo tarybinių karių, žuvusių vaduojant Lenkiją, memorialus. Šie žmonės neprarado atminties. Atsisakyti tokio išteklio, turbūt, būtų ne visai teisinga. Aš nematau išeities iš šios situacijos.

Ir čia mes matome rimtesnių Rusijos su Rytų Europa ir ES priešpriešos procesų atspindį. Europos Sąjunga Rytų Europos šalių įtakoje vis agresyviau užima antirusiškas pozicijas, nes Rytų Europa turi Europos Sąjungos valdymo akcijų. Kaip esančioje koordinačių sistemoje išeiti iš šios situacijos, aš nežinau.

— Jei atitrūkti nuo istorijos ir šiandieninės Pabaltijo šalių padėties ir prisiliesti prie tos Rusijos istorijos, kuri liečia Pabaltijy, Lenkiją, Vokietiją ir Ukrainą, — prie tų šalių, su kuriomis turime istorinius nesutapimus, — ar yra, Jūsų nuomone, reiškinių, dėl kurių Rusija turėtų atgailauti ir pripažinti savo istorinę kaltę?

— Aš nepritariu samprotavimams apie atgailą todėl, kad atgaila — individualus dalykas, kuris egzistuoja individualiame lygyje. Valstybė negali atgailauti, nes ji nėra žmogus. Egzistuoja kertiniai religiniai įvaizdžiai, ir kalbėti šiuo atveju apie atgailą reiškia primityviai manipuliuoti.

 Ar yra reiškinių, kuriuos mes pripažįstame ir kurie buvo vykdomi neteisėtai ir nepagrįstai? Žinoma! Aš pats rašiau apie 1941 metų deportaciją iš Pabaltijo, kuri situacijos neištaisė, savo tikslų nepasiekė, tačiau atnešė deportuojamiems žmonėms baisių kančių. Mes visa tai smerkiame taip pat, kaip ir stalinines represijas.

Bet ar tai reiškia, kad reikia pradėti mokėti kompensacijas? Rusija turi įstatymus neteisėtai represuotų žmonių atžvilgiu, kuriuose šie klausimai numatyti. Tai, kas yra už šių įstatymų ribų — tai jau tarpvyriausybinių santykių klausimai. Noriu priminti, kad kompensacijos, kurias Vokietija 1990 metais išmokėjo koncentracijos stovyklų aukoms, atsirado pasirašius tarpvyriausybinius susitarimus.

Jei pabaltijiečių politika kada nors taps tokia, kad Rusija galės tartis su veiksniais žmonėmis, jei Rusija sugebės suprasti, kad šie žmonės, šios valdžios, šios šalys atsisako provokacinių akcijų, kad joms nepriimtina antirusiška politika, esu įsitikinęs, kad kai kurie (toli gražu ne visi) klausimai gali būti išspręsti. Tačiau aš netikiu, kad artimiausioje ateityje tokia galimybė galėtų atsirasti.

Kolkas Pabaltijo šalys išsikovojo tik ženklų ekonominių ryšių su Rusija sumažėjimą. Apie kokius tarpvyriausybinius susitarimus, liečiančius tolimus istorinius įvykius, gali eiti kalba? Nė apie jokius. Jei Pabaltijo elgesys kada nors, o tuo aš abejoju, pasikeis, tada panašūs susitarimai taps įmanomi. Rusijoje visada buvo pripažįstama, kad politinės represijos — blogai. Mūsų prezidentas neseniai atidengė paminklą politinių represijų aukoms.
Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: