Politika Politika

Baltarusiškas nacionalizmas: „buferinė zina“ sukuria sau Golemą

Vaizdo šaltinis: https://upload.wikimedia.org
 

Baltarusijoje prezidento rinkimams artėjant baltarusiškas nacionalizmas, nepaisant jo silpnumo ir marginalumo, vis dar laikomas vakarų kaimynų vienintele realia alternatyva Lukašenkos režimui. Istoriškai ir ideologiškai „baltos raudonos baltos vėliavos“ adeptai yra Pabaltijo bei Ukrainos nacionalistų broliai dvyniai, aktyviai palaikantys Baltarusijos bendraminčius, kad užpildyti esantį Baltijos – Juodosios jūrų „sanitarijos užkardoje“ nuo Rusijos tarpą. Tai daroma net nežiūrint į tai, kad jei etninis nacionalizmas taps valdančiaja ideologija Baltarusijoje, jis kels grėsmę pirmiausia jos antirusijos kaimynėms: Lenkijai, Ukrainai, Latvijai ir Lietuvai.

Įvairiose pasaulio šalyse požiūris į nacionalizmą skiriasi, kadangi kartais jis suvokiamas visiškai skirtingai. Didžiojoje Britanijoje arba Prancūzijoje nacionalizmas – tai patriotizmo sinonimas: Didžiajai Prancūzijos revoliucijai įtakojant sukurta pilietinė religija, kuri turi apjungti visuomenę meilės Tėvynei bei bendro visų piliečių likimo suvokimo pagrindu. Todėl ten tai išskirtinai pozityvi sąvoka: ką gali piktinti meilė Tėvynei?

Visai kas kita – Rytų Europos nacionalizmas. Šiuolaikinių Rytų bei Pietryčių Europos šalių titulinėse tautose jis gimė ir vystėsi pagal vienodą schemą. Iš pradžių atsirado tautų, įeinančių į Austrijos, Rusijos ar Osmanų imperijas, tautinė inteligentija – tam tikros vietovės senbuvių atstovai, kurie įsigijo išsilavinimą bei įsisavino intelektualias miesto profesijas. Po to iš tautinės šviesuomenės kilo taip vadinami „liaudies dvasios žadintojai“, kurie besiremdami kaimo dialektais kūrė savo protėvių literatūrinę kalbą. Vėliau ši kalba plito per periodinius leidinius, literatūriškai sutvarkytą ir pirmą kartą atspausdintą folklorą bei tautinių istorikų darbus apie savo tautos didingą praeitį (tokiai praeičiai nesant, ją išgalvodavo). Sekančiame etape vyko politinė saviorganizacija bendro tautinio priklausymo jausmo pagrindu ir prasidėdavo kova už tautinės valstybės sukūrimą.

Tokia schema tiko ir čekams, ir vengrams, ir latviams su estais. Daugeliui Rytų Europos tautoms pavyko sukurti savo tautines valstybes po Pirmojo pasaulinio karo, kai griuvo imperijos. Imperijų laikotarpio palikimas šioms tautoms – labai gilus nepilnavertiškumo kompleksas, iš ko kilo nepakantumas svetimtaučių atžvilgiu, savo tautinio pranašumo piršimas ir tautinių mažumų diskriminacija, ypač jei pastarieji imperijos laikotarpiu buvo „ponų tauta“.

Visiškai kitaip vystėsi Baltarusijos politinė istorija: čia etnonacionalizmo kelią į valdančiąją ideologiją užkirto Baltarusijos TSR sukurimas bei Didysis Tėvynės karas, kurio metu partizanų judėjimas okupuotoje Baltarusijos teritorijoje siekė neregėtų apimčių.

Todėl po karo baltarusiškas nacionalizmas socialiniame lygyje išsigimė į marginalinį, nepopuliarų ir beveik sektantinį judėjimą. Skirtingai negu dauguma potarybinių respublikų, jam nepadėjo net TSRS suirimas. Pirmaisiais metais nepriklausomos Baltarusijos valdžia dar bandė remtis nacionalistine ideologija: kovojo prieš rusų kalbą, neigė tarybinę praeitį, bandydami net kalbėti apie okupaciją, prisimindavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bei Reč Pospolitos vaizdus. Bet viskas užsibaigė jau 1994 metais, kai prezidento rinkimuose laimėjo Aleksandr Lukašenka, kuris suteikė rusų kalbai antrosios valstybinės kalbos statusą, sugrąžino Baltarusijos TSR simboliką ir atgaivino Didžiosios Pergalės kultą.

Ideologija, kuri ketvirtį amžiaus Pabaltijoje buvo valdančioji, o Ukrainoje po Maidano tiesiog akyse tampa valdančiaja, Baltarusijoje dabar yra politinio gyvenimo kelkraštyje. Nors baltarusiškas nacionalizmas visiškai toks pat, kaip ukrainietiškas bei Pabaltijo analogai. Tokios nacionalistinės organizacijos, kaip Baltarusijos liaudies frontas, Konservatyvi krikščionių partija ir kitos, siekia atsisakyti sąjunginės su Rusija valstybės bei rusų kalbos kaip antrosios valstybinės, siekia įstojimo į NATO ir ES, desovietizacijos, įstojimo į regiono kaimynų „buferinę zoną“ prieš Rusiją bei naujos istorinės politikos, kai atrama taptų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bei Reč Pospolitos vaizdai, o ne atmintis apie tarybinę praeitį bei Didįjį Tėvynės karą.

Tokios programos dėka Lenkija, Ukraina ir Latvija su Lietuva įžvelgia baltarusiškuose nacionalistuose visiškus savo sąjungininkus kovoje prieš Rusiją ir palaiko juos žodžiu bei darbais atkakliai tikėdamiesi, jog anksčiau ar vėliau „baltos raudonos baltos vėliavos“ adeptai nuvers Lukašenkos režimą ir ateis į valdžią kaimyninėje šalyje.

Lietuvos specializuotas leidinys Geopolitika.lt tikisi, kad įvykių Ukrainoje paveiktas Baltarusijos prezidentas apsigalvos ir priims į sąjungininkus baltarusišką nacionalizmą savo valdžiai stiprinti: „Kitas neapdairus Lukašenkos žingsnis – ilgametė antitautinė politika, dėl kurios baltarusų kalba tapo posūniu savo šalyje. Susiaurėjo ir socialinė istorinė atmintis, kurios pagrindu tapo tarybinis laikotarpis. Tačiau susidaro įspūdis, kad dabartinės geopolitinės padėties kontekste Lukošenka pradeda suvokti savo klaidą. Po įvykių Ukrainoje Baltarusijoje pastebimi bandymai apriboti Rusijos patriotinių Georgijaus juostelių naudojimą, o pats Lukošenka po ilgos pertraukos atvirai pradėjo kalbėti baltarusiškai“.

Tai – žodinis palaikymas. Yra ir palaikymas darbais.

Prieš kelias dienas Ukrainos „Pravyj sektor“ pareiškė, kad kuria baltarusišką padalinį. Neofašistinė organizacija planuoja sukurti taktinę grupę „Baltarusija“ baltarusiškiems sąjungininkams apmokyti kovos už savo tautos „išlaisvinimą“ metodams.

Tuo pačiu Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos ir Latvijos veikėjai nesupranta, kad bandydami atgaivinti baltarusišką nacionalizmą, jie atlieka „frankenšteinų“ vaidmenį, sukuriančių pabaisą, kuri juos ir sunaikins. Kadangi baltarusiškas nacionalizmas tapęs valdančiaja ideologija daug pavojingesnis kitoms Baltarusijos Respublikos kaimynėms, negu Rusijai.

Baltarusijos vakaruose gyvena lenkų bendrija. Santykiuose tarp Varšuvos ir Minsko jau buvo daug konfliktų dėl baltarusiškų lenkų, bet jei Minske vadovaus nacionalistai, prasidės totalinė priverstinė lenkų kilmės gyventojų asimiliacija, kurios metu visi be išimčių lenkai pagal etninius požymius bus priskirti „penktajai kolonai“. Kai Baltarusijoje į valdžią ateis nacionalistiškai mąstantys bendraminčiai, Kijevas turės saugotis ne tik Rusijos pasikėsinimo į Ukrainos teritorijas: Baltarusijos nacionalistai lengvai pareikš savo teises į Ukrainos Polesę bei Volyn. Nukentės ir Latvija: šiuo metu Latvijai priklausanti Latgalija anksčiau priklausė Vitebsko gubernijai – tai dabartinė Baltarusijos Vitebsko sritis. Galiausiai, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bei Reč Pospolitos vaizdų atgimimas ir šiuolaikinės Baltarusijos teisių perėmimo idėja su šiais valstybiniais projektais neišvengiamai nuves prie bandymų nuginčyti Lietuvos teisę į Vilnių bei Vilniaus kraštą. Tarp kitko, nuo Baltarusijos sienos iki Vilniaus vos 18 kilometrų...

Nereikia kažkokio ypatingo strateginio mąstymo, kad suprasti, jog siekdami suduoti smūgį Rusijai flirtuojant su Baltarusijos marginalų nacionalistinėmis nuotaikomis, Lenkijos, Ukrainis bei Pabaltijo valdžia smogia sau. Kodėl gi jie vis tiek tai daro? Nejaugi noras eilinį kartą pakenkti Rusijai bei pasitarnauti Vakarų globėjams toks didelis, kad galima vadovautis principu „išdursiu sau akį, kad uošvienės žentas būtų vienakis“?

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: