Lietuvoje baiminamasi, kad jai teks savo lėšomis likviduoti Ignalinos atominę elektrinę. Stojant į ES Europos komisija privertė Lietuvą atsisakyti Ignalinos AE, pažadėdama padengti visas atominės elektrinės uždarymo išlaidas. Dabar Briuselyje siūloma nutraukti atominės elektrinės uždarymo finansavimą — lai išlaidas padengia pati Lietuva. Tai ne vienintelis pažadas Pabaltijo šalims, kurį Briuselis neištesėjo: analitinis portalas RuBaltic.Ru pamena Pabaltijo šalių lūkesčius tapus ES narėmis — ta narystė Lietuvą, Latviją ir Estiją apgavo arba jos pačios save apgaudinėjo.
1. Ekonomikos vystymasis
Tikėtasi, jog, įstojus į ES, Pabaltijo šalys įgis naują geradarį — tokį pat, kokiu Tarybų Sąjungoje buvo Maskva, tačiau dar turtingesnį. Europos Sąjunga duos Pabaltijui pigius kreditus ir Europos fondų dotacijas, kurių nereikės grąžinti. Finansų srautas iš Briuselio ženkliai pagreitins Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos vystymąsi ir jos per kelerius metus likviduos atsilikimą nuo Vakarų Europos šalių.
Tikrovėje už galimybę įstoti į Europos Sąjungą Pabaltijo respublikos nuo pat pradžių turėjo atsisakyti daugelio nacionalinių ekonomikos šakų.
Lietuviai turėjo likviduoti savo atominę energetiką: į Europos Sąjungą juos priėmė su sąlyga kad uždarys Ignalinos AE — Lietuva vienintelė tarp kitų Rytų Europos šalių, 2014 metais įstojusių į ES, nesugebėjo apginti savo atominės elektrinės. Latvija stodama į ES turėjo likviduoti cukraus šaką — už narystę Europos Sąjungoje latvių vyriausybė savo noru atsisakė gaminti cukrų.
„Į Latviją įplaukę pinigai nebuvo panaudoti gamyboje, ir tai tapo didele klaida. Gamyba nebuvo modernizuota ir netapo labiau efektyvi“, — taip pasakė kompanijos Laima valdybos pirmininkas Ronald Gulbis.
Europietiška integracija galutinai sunaikino Pabaltijo pramonę ir vietoj realios ekonomikos pavertė Lietuvą, Latviją ir Estiją pigių kreditų ir bankinių spekuliacijų šalimis.
Pirmųjų trejų narystės ES metų metu šalys džiaugėsi „muilo burbulų“ ekonomika ir išdidžiai vardino save „Baltijos tigrais“, bet vėliau 2008 metų krizė viską sudėliojo į savo vietas.
2. Infrastruktūra
Pagrindinis Europos Sąjungos struktūrinių fondų sukūrimo tikslas — naujų šalių — ES narių infrastruktūros vystymasis. „Senoji Europa“ skyrė „Naujajai Europai“ didžiules investicijas, siekdama sukurti „naujokėms“ savarankiško ekonomikos vystymosi infrastruktūros pagrindą, tuo įveikdama Europos šalių susiskirstymą į „donores“ ir „gavėjas“. Šiuo tikslu Europa investavo į Pabaltijį: kad keliai ten taptų kaip Vokietijoje, o verslo aktyvinimas suteiktų šioms šalims galimybę gyventi be išorinio palaikymo ir savo biudžetą formuoti be eurofondų pagalbos.
Tikrovėje Latvijos ir Lietuvos keliai tebelieka blogiausi ES, vis dar egzistuoja priklausomybė nuo eurodotacijų, o svarbiausiems Pabaltijo infrastruktūros projektams Europos Sąjunga skiria per mažai pinigų arba visai jų neduoda.
Briuselis privertė Lietuvą uždaryti Ignalinos AE ir net finansavo uždarymą, tačiau naujos, Visagino AE statybai Vilniui pinigų nedavė. Lietuvos vadovybė keletą metų maldauja, kad Europos Sąjunga finansuotų SGD terminalo Klaipėdoje išlaikymą, tačiau rezultatas nulinis.
Na, o tie infrastruktūriniai Pabaltijo projektai, kuriuos ES vis dėlto finansuoja, ekonomiškai nereikalingi ir negali sukurti pagrindo savarankiškam Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikų vystymuisi. Ryškiausi pavyzdžiai — Rail Baltica siaurukas ir „žalioji energetika“, kai visame Pabaltijyje buvo statomi nuostolingi kogeneraciniai įrenginiai, kurių produkcija buvo per brangi energijos naudotojams.
Praktikoje tokie projektai turi korupcijos tvaiką.
Vienintelis jų tikslas — pinigų įsisavinimas ir europietiškų subsidijų pasidalinimas tarp Europos biurokratų ir vietinių Pabaltijo valdininkų.
3. Nepriklausomybė
Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalistai ragino stoti į ES, įtikinėdami gyventojus, kad jų šalims tai vienintelė galimybė išsaugoti 1991 metais išsikovotą nepriklausomybę. Esą be narystės ES Pabaltijo šalys neišvengiamai praras savo suverenitetą ir sugrįš į Rusijos įtakos sferą.
Tikrovėje Pabaltijis, išsaugojęs suverenitetą nuo Rusijos, prarado visą savo nepriklausomybę, nes tapo valdomas iš Briuselio: dabar Lietuvos, Latvijos ir Estijos politiką formuoja ES nurodymai ir direktyvos.
Įstatymai šalims — ES narėms ruošiami Briuselyje. Kaip paskaičiavo Lietuvos Seimas, po įstojimo į ES ir iki 2008 metų 19 proc. visų priimtų Lietuvoje įstatymų paruošė Europos Sąjunga.
„Tų direktyvų taip daug, jos tokios suveltos, kad pačioms įmonėms labai sunku jose susigaudyti, — apie ES reikalavimus kalba buvęs Latvijos teisingumo ministras Guntars Grinvalds. — Kompanija kreipiasi į valdininkus, o šie sako: „Darykite štai taip“. O paskui išaiškėja, kad direktyva suprasta neteisingai. Pavyzdžiui, joje nenurodytas minkštas pereinamasis laikotarpis — iki 7 metų, o mūsų valdininkai reikalauja kažkokių naujų metinių normų. Arba pasakyta: „Norma nuo 0,5 iki 5 proc.“, — o mūsų valdininkai tiesiog rašo: „5 proc.“ Puolame aiškintis šusnyje įstatymų, ir išaiškėja, kad mes jų tiesiog nežinom“.
4. Euras
Pabaltijo šalys aktyviau už daugelį kitų šalių — ES narių stengėsi pereiti prie bendros europietiškos valiutos. Pabaltijo politikai įtikinėjo tautas, kad euras priartins jas prie Europos, duos jų šalims konkurentinius pranašumus, o kainos po nacionalinės valiutos numarinimo nepadidės.
Tikrovėje pagrindinių produktų kainos, atsisakius kronos, lato ir lito ir įvedus eurą, ūgtelėjo visose trijose Pabaltijo respublikose.
Latvijoje per kelis po euro įvedimo mėnesius maisto produktų ir kitų būtiniausių prekių kainos pašoko iki 20 proc. Lietuvoje po euro įvedimo žmonės pradėjo masiškai važiuoti apsipirkti į Lenkiją, nes ten maisto produktai ir kitos prekės kainuoja pusantro — du kartus pigiau, negu Lietuvos Respublikoje. Lenkija, skirtingai nei Pabaltijos šalys, pereiti prie euro atsisako: lenkų zloto išsaugojimas ten pripažintas ekonominio vystymosi ir nacionalinio prioriteto garantija.
5. Pragyvenimo lygis
Stodamos į ES Pabaltijo šalys tikėjosi socialinio — ekonominio efekto „tramplino“. Narystė Europos Sąjungoje turėjo stumtelėti Lietuvą, Latviją ir Estiją iki išsvajoto Skandinavijos lygio, sumažinti, o paskui ir visai likviduoti jų atsilikimą nuo turtingų Vakarų ir Šiaurės Europos šalių.
Tikrovėje atsilikimas neįveiktas — Pabaltijo šalys tebelieka Europos Sąjungoje labiausiai skurstančiomis ir pagal pagrindinius socialinius rodiklius nesulyginamos su „Senąja Europa“.
Norvegija ir Švedija, su kuriomis viename „klube“ norėtų būti Lietuva, Latvija ir Estija, užima pirmasias vietas pagal BVP vienam asmeniui ir pirmauja ES pagal gimstamumą.
Pabaltijo šalys pagal gyventojų gerovę užima paskutinias vietas, o dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo tampa pirmaujančiomis tarp išmirštančių. Savo šalių „europietišku pasirinkimu“ nepatenkinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai naudojasi atsiradusia galimybe emigruoti ir kuria savą europietišką pasirinkimą: bėga iš Pabaltijo į Europą ir atgal negrįžta.
Štai toks jis, pagrindinis Pabaltijo europietiškos integracijos rezultatas.