Didžiosios Britanijos premjerė Tereza Mej nori pareikalauti iš Lenkijos ir Pabaltijo šalių, kad jos įtikintų Europos Sąjungą būtinybe minkštinti Brexit. Iš britų premjerės pusės tai daugiau nei nevilties mostas. Londonas primena savo šimtametę geopolitinę Rytų Europos globą ir iš šefuojamo regiono vyriausybių reikalauja atsakomosios paslaugos: būti Europos Sąjungoje britų agentais.
Britų leidinys Daily Mail praneša, kad valstybės vadovė Tereza Mej ketina kreiptis į Pabaltijo šalis su prašymu įtikinti kitas ES šalis, kad jos atsisakytų remti Airiją jos derybose dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos sąlygų.
Pagal Daily Mail informaciją, Tereza Mej tikisi prikalbinti Pabaltijo šalis (prie kurių laikraštis priskiria ir Lenkiją) užstoti Britaniją ir skatinti Briuselį atnaujinti derybas dėl Brexit sąlygų.
Įdomus ponios premjerės argumentavimas: kodėl visoje „Vieningoje Europoje“ pagalbos ji nori prašyti Lenkijos ir Pabaltijo?
Pabaltijo regione šeimininkauja 900 britų karių, kurie gina Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją nuo „rusų agresijos“, todėl šios šalys privalo atsilyginti Didžiajai Britanijai paslauga už paslaugą ir ginti Europos Sąjungoje jos interesus.
Londonas jau konsultuojasi su Prancūzija ir Vokietija naujų derybų galimybių dėl Brexit sąlygų klausimu. Paryžius ir Berlynas niekaip nenusileidžia — susitarimas svarbiau nei pinigai, taip kad vykdykite esantį susitarimą. Briuselio pozicija tokia pat bekompromisinė: Europos komisijos vadovas Žan-Klod-Junker į visus Terezos Mej naujų derybų prašymus atsakė, jog susitarimas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES pasirašytas ir peržiūrimas nebus.
Britų vyriausybė pasimetusi. Jos Didenybės parlamentas iškart prabalsavo už tai, kad iš Europos Sąjungos nebūtų pasitraukta be derybų, ir už tai, kad nesitraukti iš Europos Sąjungos pagal pasirašytą susitarimą. Jis taip pat uždraudė perkelti Brexit datą iš kovo 29 dienos, kurią numatytas Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES.
Terezos Mej padėtis šioje situacijoje nepavydėtina. Kur nepažvelgtum, visur ne taip. Brexit gali „nukirsti“ Jungtinės Karalystės politinės sistemos ir ekonomikos „srieges: šiuo metu anglai, panikuodami, laukia Šiaurės Airijos separatizmo bangos ir ruošiasi evakuoti karalienę.
Pagalbos kreipimasis į Lenkiją ir Pabaltijį dėl to gali pasirodyti kaip kritiškos nervų įtampos pasiekusios moters nevilties mostą. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Terezos Mej ketinimai objektyviai išplaukia iš visos Britanijos imperijos sąveikos su Rytų Europos šalių patirtimi.
Nuo tada, kai prieš šimtą metų pasaulio politikoje pradėjo reikštis Rytų Europa, šio regiono šalys buvo geopolitiškai prižiūrimos britų karūnos, ir Londonas po Brexit tikisi išsaugoti savo įtaką Lenkijai ir Pabaltijo šalims.
Šiandieninis Rytų Europos amerikiečių protektoratas perėmė tarpukario britų protektoratą. Tarpukario Lenkija — Antroji Tautų Respublika (ATR) — orientavosi į europietišką politiką ir, pirmiausia, į Britanijos, priimdama ją kaip pagrindinę sąjungininę kaip prieš Vokietiją, taip ir prieš TSRS.
Šiuo metu valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ užsienio politikos koncepcija šia prasme skyriasi perimamumu su Pilsudskio epocha: ji taip pat numatė Lenkijos ir Didžiosios Britanijos sąjungą, siekiant kartu priešintis Vokietijos Europos Sąjungoje dominavimui. Visuotinas britų pageidavimas pasitraukti iš ES, žinoma, tapo Varšuvai labai nemaloniu netikėtumu.
Iš Pabaltijo šalių, pasaulio politiniame žemėlapyje atsiradusių pagal Pirmojo pasaulinio karo rezultatus, pirmiausia būtent Londonas sukūrė „sanitarinį kordoną“, užkertantį bolševizmo patekimo į Europą kelią. Naujai sukurtos Lietuva, Latvija ir Estija turėjo atkirsti Rusiją nuo Europos, tapti pastoviu smulkiu kliuviniu Rusijos su Vokietija bendradarbiavime ir neleisti joms kartu įveikti liūdnas karo pasekmes.
Čia taip pat matosi perimamumas šia diena.
Didžioji Britanija labiausiai iš visų Europoje talkino posttarybinėms Pabaltijo šalims įsitvirtinti „buferinės zonos“ prieš Rusiją vaidmenyje.
Ji palaikė visas pabaltijiečių kalbas apie „rusų grėsmę“, pasiuntė į Pabaltijį savo kariuomenę, pirmoji rėmė visas antirusiškas Lietuvos, Latvijos ir Estijos iniciatyvas: sankcijas, Trečiąjį energijos paketą ir t.t.
Britų įtaka Pabaltijo respublikų vidaus politikai savo mastais nusileidžia tik amerikiečių. Paskutinieji pavyzdžiai: britų žvalgybos ir gynybos fondas ištyrė Pabaltijo rusų nuotaikas, ir Didžiosios Britanijos ambasada Taline pakvietė estų valdininkus susipažinti su tyrimų rezultatais ir išklausyti britų patarėjų rekomendacijų.
Kur dar galima įsivaizduoti tokią situaciją: užsienio žvalgyba atvirai renka informaciją apie tautinių mažumų nuotaikas, o ambasadorius iškviečia tarnautojus valstybės, į kurią jis nukreiptas, pas save „ant kilimo“? Britų–pabaltijiečių santykiuose štai dar kas pasitaikė: 2004 metais Jos Didenybės pilietis Janis Kažocinš tapo latvių kontržvalgybos vadu, jam suteikiant teisę disponuoti Latvijos valstybės paslaptimis, neatsisakant britų paso.
Tokie paradoksai tarptautiniuose santykiuose paaiškinami kaip sena britų tradicija įtakoti pabaltijiečių reikalus, taip ir įtaka Pabaltijui JAV, kurioms debesuotasis Albionas ne tik pagrindinis sąjungininkas Europoje, bet ir protėvių tėvynė.
Tačiau Brexit verčia britus susimąstyti dėl naujų žaidimo taisyklių.
Po Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES Pabaltijo šalys turi tapti Londono įtakos agentėmis Europos Sąjungoje ir atstovauti Briuselyje britų nacionaliniams interesams.
Terezos Mej raginimas, adresuotas Pabaltijo sąjungininkams, paremti Britaniją Europos Sąjungoje ir pasisakyti už naujas derybas dėl Brexit sąlygų turi tapti pirmuoju žingsniu link šios strategijos.
Britų valdžios, spaudos pranešimais, jaudinasi, kad jų argumentas, „ginant nuo rusų agresijos“, bus suprastas kaip grasinimas išvesti iš Pabaltijo Jungtinės Karalystės kariuomenę ir atiduoti lietuvius, latvius ir estus Putino sudraskymui. Tačiau bijoti jiems reikia kitko.
Didžiosios Britanijos, kuri trenkė durimis ir pasitraukė iš ES, interesų rėmimas kelia pavojų pabaltijiečių politikams, tikintiems gauti Europos komisijoje aukštų postų. Kaip ir santykiuose su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Vilniui, Rygai ir Talinui iškils dvigubo lojalumo problema.
Kieno labui jiems ateityje dirbti: kontinentinei vokiečių–romanų Europai, kuri juos patenkinamai maitina, ar Didžiąjai Britanijai, kuri pasitraukė iš „europietiškos šeimos“, kad nekištų savo lėšų į ES biudžetą Pabaltijo išlaikymo pašalpoms ir nereikėtų priimti pas save imigrantų iš Lietuvos ir Latvijos?
Vargu ar šis klausimas bus išspręstas Londono naudai.