Politika Politika

Pabaltijis ir Ukraina kliedi spalvotomis haliucinacijomis

Vaizdo šaltinis: alfa.lt
 

«Maskvos rankos» paieškos ir isteriją dėl «rusų grėsmės» kelianti baimė Ukrainoje ir Pabaltijo šalyse tapo nacionalinio sporto šaka. Ukrainiečiai ir pabaltijiečiai ruošia bendrus «hibridinės agresijos» stebėjimo projektus ir vieni kitus moko teisingai bijoti Rusijos ir pelningai parduoti tą baimę Vakarų sąjungininkams.

Lietuvos Jono Žemaičio karo akademija išleido buvusio savanorių bataliono «Aidar» būrio vado Jevgenijaus Dikio knygą «Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims». Knygos įžangoje autorius teigia, kad šią «metodinę priemonę hibridinio karo tema» jis parašė paskatintas Lietuvos karo akademijos ir paremtas buvusio Lietuvos URM vadovo bei pasiuntinio Kijeve Petro Vaitekūno.

Įdomūs ryšiai susiklostė Lietuvos kariniame ir diplomatiniame elite: apie «Aidaro» kovotojų nusikaltimus prieš taikius Donbaso gyventojus pastarųjų dvejų metų laikotarpyje kalbėta ESBO, Amnesty International ir net pačios Ukrainos valdžios. Savanorių batalionas užsiiminėjo vagystėmis, kankinimais, žudynėmis, prievartavimais ir plėšikavimais. 2014 metų spalį Ukrainos teisėsauga iškėlė 32 baudžiamąsias bylas, dokumentaliai įrodančias «Aidaro» karių nusikaltimus. 2015 metų kovą tuometinis Lugansko srities gubernatorius Genadijus Moskalis oficialiai kreipėsi į gynybos ministrą, Generalinio štabo viršininką, VRM vadovą ir generalinį Ukrainos prokurorą, įvardindamas «aidarininkų» nusikaltimus.

O 2015 metų sausį «Aidaro» būrio vadas Jevgenijus Dikis Vilniuje skaitė paskaitą «hibridinio karo» tema. Po metų šią daktaro Dikio (biologijos mokslų kandidato, Kijevo-Mogiliano akademijos dėstytojo, 1990-aisiais kariavusio Čečėnijoje Ukrainos nacionalistų gretose kartu su velioniu Saško Bilu) paskaitą organizavusi Lietuvos karo akademija išleido «rusų agresijos» «eksperto» knygą. Kaip sakoma, pasakyk, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu.

Taigi oficialios Lietuvos krašto apsaugos ministerijos struktūros bendradarbiauja su karo nusikaltėliais ir šalies biudžeto lėšomis spausdina gyvuliška rusofobija persunktus jų kūrinius.

Putino Rusija kliedi permanentinio plėtimosi logika, kurios strateginis tikslas — plėsti «rusų pasaulį» viso žemės rutulio mastu. Šiuo metu Kremlius užsiėmęs dar tik buvusių tarybinių respublikų prarijimu — kuria jose marionetinius režimus, kurie vykdo Maskvos įsakymus. Bet tuo nesibaigia rusų imperialistų–šovinistų planai. Pasiglemžęs savo kontrolei buvusias tarybines respublikas, Kremlius neš «rusų pasaulį» į Centrinės ir Rytų Europos šalis, neš per visus Balkanus iki Graikijos, įtvirtins prorusiškus režimus arabų šalyse, o taip pat Turkijoje, Irane, Indijoje, Brazilijoje, Izraelyje. Po to Putinas spręs klausimą, kaip paglemžti Vakarų Europą, paversdamas Vokietiją, Austriją, Ispaniją, Portugaliją ir Skandinaviją «naudingais idiotais», kurie atliktų prorusiško tarptautinio padėjėjo vaidmenį Rusijos kovoje prieš JAV.

Tokie Lietuvos karo akademijos išleisti kūriniai turi glostyti rusų imperialistų–šovinistų savimeilę. Jie primena seną žydų anekdotą: «Izia, ar tiesa, kad jūs skaitote antisemitinius laikraščius? — Žinoma. Todėl kad žydų laikraščiuose — oi-vei, žydai tokie nelaimingi, žydus visi skriaudžia, nekenčia, engia. Užtat antisemitiniuose laikraščiuose viskas šaunu: žydai galingi, žydai visur, žydai valdo pasaulį».

Taip ir čia.

Tiesa, ukrainietiškas «hibridinio karo» «ekspertas», kalbėdamas apie rusų planus užvaldyti pasaulį, tuoj pat prognozuoja, jog elgetaujanti, degraduojanti ir mirštanti Rusija ryt-poryt subyrės, ir tuo įvelia savo kūrinyje prasmės klaidą. Visus pinigus Kremlius išeikvojo, rusų ekonomiką sugniuždė sankcijos. Ir kaip tada Kremlius pajėgs paversti visą žmoniją «rusų pasauliu», papirkdamas elitus nuo Lenkijos iki Portugalijos, nuo Švedijos iki Brazilijos ir įtraukdamas visas šalis į savo korupcijos schemas? Bet logika šiuo atveju — per griežtas reikalavimas liguisto žmogaus atžvilgiu.

Daktaras Dikis pareiškia, kad jau artimiausioje ateityje Rusijos «hibridinio karo» taktika bus panaudota Baltijos šalyse, Centrinėje Azijoje ir Pietų Kaukaze.

Rusijos agresija savo kaimynų atžvilgiu neišvengiama visu pasienio perimetru, nes «Maskvos ranka» nuo pat 1990 metų pradžios reiškėsi visuose potarybinėje erdvėje vykusiuose kariniuose konfliktuose.

Putino «hibridinės agresijos» instrumentai buvo tobulinami Tadžikijoje, Karabache, Padniestrėje ir, žinoma, Čečėnijoje, kurioje, «siekiant įteisinti neteisėtus veiksmus» prieš «tarptautinės bendrijos nepripažintą, tačiau de-fakto nuo 1992 metų nepriklausomą Ičkerijos respubliką», Kremlius įžvelgė neteisėtų karinių formuočių savo šalyje veiksmus. O jokių neteisėtų karinių formuočių Rusijoje, kaip žinia, neegzistavo: vaidindami vachabitus 1999 metais į Dagestaną įsiveržė «žalieji žmogeliukai», o namus Maskvoje sprogdino Federalinė saugumo tarnyba.

O galutinai «hibridinio karo» technologija buvo paruošta ir pirmą kartą sistemingai praktiškai panaudota «Rusijos kare prieš Ukrainos liaudį».

Pagrindinis ukrainietiškojo autoriaus uždavinys — įrodyti, kad įvykiai Donbase ir Kryme — užmaskuota rusų agresija, bet jokiu būdu ne vidinė pilietinė priešprieša, lai net ir su vėlesniu Rusijos įsikišimu.

O tai įrodyti nelengva: nuo 1990-ųjų metų pradžios dauguma Krymo gyventojų nenorėjo būti Ukrainos sudėtyje, beveik visi Donbaso gyventojai reikalavo įteisinti rusų kalbą kaip valstybinę, federalizuoti Ukrainą, ekonomiškai integruojant su Rusija ir kitomis NVS šalimis. Visa tai įrodo daugybė sociologinių apklausų ir ne kartą Kryme bei Donbase organizuoti referendumai. Iš Donecko srities buvo kilęs nuverstas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius, Donbasas davė Janukovičiui ištikimą elektoratą ir Regionų partiją ir per tris Maidano mėnesius Donbase (ir visoje Rytų ir Pietų Ukrainoje) niekas nebandė užgrobti srities administraciją ir neorganizavo «europietiško pasirinkimo» mitingų.

Ir kaip, žinant šiuos faktus, pavadinti Pietų ir Rytų Ukrainos įvykius užmaskuota rusų agresija, o ne pilietiniu karu? Ogi paprastai. Donbaso gyventojai — darbo jaučiai, kurie tupėjo namuose tuo metu, kai laisvės trokštanti ukrainiečių tauta grobė valstybinius pastatus Lvove ir Ivanovo-Frankovske. Vėliau tie FST ir Putino agentų bei provokatorių vadovaujami jaučiai Donecko ir Lugansko aikštėse ėmė organizuoti mitingus, reikalaudami federalizavimo, sąjungos su Rusija ir rusų kalbos, nes jie buvo apakinti «rusų propagandos».

Todėl išvada:

Baltijos šalyse gyvena tokie pat, kaip Donbase, jaučiai, todėl bet kokie prorusiškų (ypač rusakalbių) gyventojų reikalavimai ir pareiškimai savo teisių klausimais yra Kremliaus agentūrinio tinklo aktyvumo pasireiškimai ir pirmieji «hibridinio karo» etapai.

Ir jei «nelojalūs gyventojai» protestuoja prieš rusiškų mokyklų uždarymą, kalbą liečiančiuose įstatymuose įžvelgia diskriminaciją arba piktinasi kvailomis Pabaltijo nacionalistų iniciatyvomis (pvz., uždrausti suteikti naujagimiams rusiškus vardus), tai visiškai nėra protestas. Tai vandenį drumsčia «Maskvos ranka», tai jos agentai-provokatoriai ragina nepažeisti žmogaus teisių, tuo ruošdami dirvą kariniam įsiveržimui į Pabaltijį.

Tokiu būdu «hibridinę agresiją» Pabaltijo šalys privalo stabdyti pačioje jos pradžioje. Su «rusų propaganda» būtina kovoti spjaunant į kažkokią ten žodžio laisvę, atjungiant rusiškus televizijos kanalus (pasikartosime: Jevgenijaus Dikio «metodinė priemonė» buvo išleista Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis). Bet kokius raginimus ieškoti konstruktyvaus dialogo su Maskva ignoruoti, o tokius raginimus pareiškiančius politikus be jokių kalbų ir įrodymų įtraukti į «Kremliaus agentų» sąrašus ir persekioti. Ir, žinoma, už bet kokias kalbas apie teisinę tautinių mažumų padėtį ir etninį nacionalizmą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje — iškart vadinti «penktąja Putino kolona».

O jei «hibridinis karas» virs karine priešprieša, pagrindinė nacionalinės vyriausybės klaida — nepanaudoti jėgos prieš savus taikius gyventojus. «Separus» būtina naikinti iškart, nevedant su jais jokių derybų ir šalin vejant mintis apie pilietinį dialogą ir demokratiją.

Taip daktaras Dikis pateisina terorą, kurį Donbaso žemėje organizavo «Aidaro» savanorių batalionas už tai, kad jos gyventojai turėjo savo balsą ir nuomonę, kuriuos Kijevas privalėjo išgirsti.

Užbaigia savo paistalus apie «hibridinį karą» «ekspertas» kategorišku tvirtinimu, kad Kremlius Baltijos šalims jau ruošia ukrainietišką scenarijų. Autorius net tvirtina, kad rusų imperialistai-šovinistai jau paruošė projektą «Rusiškas pavasaris Baltijoje». Galima, žinoma, paprieštarauti, kad projekto tokiu pavadinimu negali būti net todėl, kad «rusiškieji imperialistai-šovinistai» nevartoja rusų kalboje nesančio žodžio «Baltija». Bet vėl gi, ar verta ginčytis su akivaizdžiai proto negale sergančiu žmogumi?

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: