Nė viena Pabaltijo iniciatyva nepateko į sąrašą Europos Sąjungos prioritetinių projektų, kurie finansuojami bendro ES biudžeto lėšomis. Plataus užmojo nerentabilius Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominius projektus transporto ir energetikos sferose, atsiribojant nuo Rusijos, Pabaltijo šalys finansuos savarankiškai. Europa daugiau neturi nei pinigų, nei noro dengti istorines Pabaltijo traumas ir kompleksus, kurie sudaro visų jo infrastruktūrinių iniciatyvų pagrindą.
Praėjusį rudenį Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis paviešino „paslaptį“: suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje — „Lietuvos mokesčių mokėtojų našta“. Projektas nerentabilus: apkrauta tik 20 proc. terminalo pajėgumų, sumažinti plaukiojančiojo laivo nuomos sumos nepavyksta, terminalo produkcija pusantro karto brangesnė už rusiškas vamzdines dujas, Latvija ir Estija pirkti iš Klaipėdos suskystintų dujų nenori, ir Lietuvos vyriausybė vos duria galą su galu, kad kasmet šalies biudžete rastų pinigų „energetinės nepriklausomybės palaikymui“.
Kaip visada Pabaltijyje, pagrindinė absurdu kvepiančio lietuviškojo energijos projekto išsilaikymo viltis — Europos Sąjungos pinigai. Jeigu lietuviškasis SGD terminalas bus pripažintas regioniniu, t.y. ne tik Lietuvos, bet dar ir Latvijos bei Estijos avantiūra, Europos komisija ES biudžeto lėšomis padengs dalį jo išlaikymo išlaidų.
Norėdama, kad Independence būtų pripažintas regioniniu projektu ir SGD terminalo „našta“ nuo Lietuvos mokesčių mokėtojų pečių būtų permesta visai Europai, Lietuvos vyriausybė paruošė suktą planą — sukurti bendrą Pabaltijo šalių suskystintų gamtinių dujų rinką. Šioje rinkoje turi būti jau Lietuvoje veikiantis SGD terminalas, būsimasis Estijos SGD terminalas ir Inčukalio požeminė dujų saugykla Latvijoje. Jei Europos Sąjunga paremtų lietuvių iniciatyvą, Vilnius iš ES biudžeto galėtų gauti 150 milijonų eurų kompensaciją savo vargano Indenpendence išlaikymui.
Tačiau stebuklo neįvyko.
Europos komisija neįtraukė bendros Pabaltijo šalių suskystintų gamtinių dujų rinkos projekto į bendrą Europos Sąjungos projektų sąrašą (projects of common interests; PCI), tuo parodydama, kad pabaltijiečių kova dėl „energetinės nepriklausomybės“ nuo Rusijos Europos nedomina ir pinigų šiems tikslams europiečiai Pabaltijui neduos.
Tai reiškia, kad Klaipėdos SGD terminalui nebus suteiktas regioninis statusas ir finansuoti jį Lietuva turės be jokios Briuselio paramos. Lietuvos vyriausybės ministrai laiko šį Europos komisijos sprendimą Lietuvos pralaimėjimu.
Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas pripažino, jog lietuvių pastangomis buvo siekiama „optimizuoti SGD terminalo išlaidas“. „O kas dėl to, jog šiame sąraše nėra projektų (bendrų Europos Sąjungos PCI interesų projektų — RuBaltic. Ru pastaba), tai aš matau tame savotišką einamųjų realijų pripažinimą“, — pareiškė ministras.
Šio Europos komisijos sprendimo reikšmės tikrumas neduoti pinigų eilinei lietuviškai kvailystei puikiai matosi, pažvelgus į Europos Sąjungos požiūrį į Pabaltijo infrastruktūrinius projektus.
Prieš nutariant neduoti Lietuvai pinigų nuostolingo SGD terminalo išlaikymui, Briuselis faktiškai užblokavo geležinkelio Rail Baltica statybos pabaigą.
Europos Sąjungos transporto komisarė Violeta Bulc š.m. rugsėjo mėnesį pareiškė, kad projekto Rail Baltica finansavimas po 2020 metų priklausys nuo derybų dėl ES septynerių metų biudžeto. Dabartinėje finansinėje perspektyvoje Briuselis atliks savo įsipareigojimą padengti 85 proc. Rail Baltica biudžeto išlaidų, tačiau baigiamojo geležinkelio statybos etapo po 2020 metų perspektyvos atrodo miglotai.
Atsižvelgiant į „brexit“, įplaukų į Europos biudžetą mažėjimą ir bendrą nuostatą užbaigti išlyginimo programas ir uždaryti struktūrinius ES fondus „Naujosios Europos“ palaikymui, tokius žodžius galima suprasti kaip pareiškimą, kad po 2020 metų bus nutrauktas Rail Baltica projekto finansavimas.
Lietuviškoji SGD terminalo epopėja vystosi panašiai kaip didysis Lietuvos „energetinės nepriklausomybės“ projektas – Visagino AE. Šiose istorijose yra daug bendro. Ir vieną, ir kitą kartą specialistai vieningai skelbė, kad lietuviškasis projektas ekonomiškai nerealus ir niekada neatsipirks. Abiejais atvejais Lietuva tikėjosi įkinkyti į vieną vežimą dar ir Latviją su Estija, o šios atsisakė, nes joms buvo siūloma į svetimą objektą, esantį svetimoje teritorijoje, investuoti daug daugiau pinigų.
Pagaliau, pagrindinės Vilniaus viltys dėl AE ir SGD terminalo buvo siejamos su Europos Sąjungos pinigais. Tačiau pinigų Lietuvai Europos Sąjunga nedavė. Ir skirtumas tame, kad Visagino AE dėl to nebuvo pastatyta, o kas dėl SGD terminalo, tai dabar nežinoma kaip jo atsikratyti.
Tendencija matosi vienareikšmė.
Europa nuosekliai atsisako finansuoti visus didelius Pabaltijo infrastruktūrinius projektus, liečiančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos „skyrybas“ su Rusija.
Visagino AE, SGD terminalai, elektros kabeliai su Lenkija ir Švedija, geležinkelis Rail Baltica — tai visiškai ne siekis vystyti ekonomiką ir uždirbti pinigų, šie projektai neturi nieko bendro su bizniu. Juose vien tik ideologija ir politiniai šūkiai: „europietiškas pasirinkimas“, „skyrybos su Maskva“, „ okupacijos palikimo atsikratymas“, „sugrįžimas namo“.
Uždaryti Ignalinos AE ir statyti Visagino AE būtina ne tikslu uždirbti Lietuvai daug pinigų, o tikslu nutraukti ryšius su „Rosatomu“.
Pirkti suskystintas dujas iš SGD terminalų būtina ne todėl, kad jos pigesnės už rusiškas, o tikslu įgyti nuo Rusijos „energetinę nepriklausomybę“.
Geležinkelis su europietiškais siauraisiais bėgiais Letuvai reikalingas ne krovinių pervežimui, o tam, kad ji jaustųsi pilnaverte Europos dalimi.
Iš penkių šalių energetinio žiedo Pabaltijo šalys nori ištrūkti ne todėl, kad tiekiant elektros energiją pasitaiko sutrikimų, o todėl, kad negali „demokratinės“ Lietuva, Latvija ir Estija būti viename elektros tinkle su „autoritarinėmis“ Rusija ir Baltarusija.
Visi Pabaltijo infrastruktūriniai projektai, kuriems Vilnius, Ryga ir Talinas prašo Europos Sąjungos pinigų, grindžiami kompleksais ir skausminga istorine praeitimi. „Mes tikri europiečiai“, „mes nuėjome į Vakarus“, „mes skiriamės su Rusija“ — pinigai Pabaltijo šalims reikalingi politinių skaudulių toleravimui, o ne investicijoms į ekonomiką.
Ir Europa joms atsako: „skyrybų“ su Rusija ir savo kompleksų išlaidas jūs taip pat padengsite savarankiškai.
Prieš 10 – 15 metų, kai Europos Sąjunga, pasiekusi aukščiausią savo ekonominio ir politinio suklestėjimo tašką, priėmė į savo gretas Pabaltijį, ji galėjo finansuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos kvailiojimus. Dabar, kai krizių išvarginta Europos Sąjunga neturi pinigų, ji neturi ir noro remti pabaltijiečių haliucinacijas.
Ir todėl neaišku, kaip po 2020 metų bus užbaigta geležinkelio Rail Baltica statyba, nes Briuselis jau parodė Lietuvai „špygą taukuotą“ atominės elektrinės ir SGD terminalo klausimu, o kas dėl ištrūkimo iš penkių šalių energetinio žiedo, tai Europos komisija reikalauja pateikti rimtai pagrįstus paaiškinimus, kas netenkina Pabaltijo šalių be problemų veikiančiame tame žiede. Į „prakeiktos okupacinės praeities atsikratymą“ ir kitą „idėjiškai pagrįstą“ argumentaciją nekreipiama dėmesio: paaiškinkite konkrečiai, kodėl Europa vėl turi eikvoti jums savo laiką ir pinigus, padedant ištrūkti iš penkių šalių žiedo.
Europa duoda suprasti Pabaltijui: pinigų jums daugiau nebus. Ateityje savo kaprizus apmokėsite savarankiškai. Pasitraukimas iš penkių šalių žiedo, SGD terminalai, atominė elektrinė, siaurų bėgių geležinkelis — visa tai dengsite savo pinigais. Žinoma, jeigu jų turite.