Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė kalbėtis su rusų žurnalistais, viešai juos ignoruodama ir paprasčiausiai pabėgdama nuo televizijos kanalo „Rossija“ filmavimo grupės. Daugiau niekas iš Varšuvos NATO samito dalyvių, tame tarpe aršiausių antirusiškų politikų, neišsigando bendravimo su rusais. Jau ne pirmuoju savo atsisakymu nuo nesuderinto ir nesurepetuoto bendravimo su žiniasklaida Grybauskaitė eilinį kartą patvirtino, kad ji bejėgė kaip politikė ir nepajėgi dalyvauti sąžiningame, „gyvame“ ir atvirame pokalbyje.
Prieš metus Dalia Grybauskaitė jau sukėlė skandalą pabijojusi kalbėti su žurnalistais „be popierėlio“, kai atsisakė atsakinėti į nesuderintus Latvijos televizijos klausimus. Anas skandalas neturėjo nieko bendro su Putinu, „Rusijos sulaikymu“ ir „rusų propaganda“. Svarbiausio valstybinio Latvijos LTV1 televizijos kanalo vedantysis Gundars Reders paklausė Lietuvos prezidentės, kaip ji žiūri į vienalyčių santuokų savo šalyje legalizavimą. Grybauskaitė tada pareiškė neatsakinėsianti į iš anksto jai nepateiktus klausimus.
Gundars Reders bandė reikalauti atsakymo, tačiau Jos Didenybė, nervingai dairydamasi, paskubom pareiškė, kad šio klausimo jie nesuderino, ji atsakinės tik į tuos klausimus, kurie su Latvijos televizija buvo suderinti iš anksto, ir bendrai pokalbis baigtas.
LTV1 žurnalistas dar bandė gelbėti padėtį, paklausdamas apie Maximos Rygoje supermarketo stogo griūtį, tačiau, deja, ir šis klausimas nebuvo suderintas — susijaudinusi ponia prezidentė pareiškė, kad nesiruošė į jį atsakyti ir pareikalavo pašalinti iš interviu nesuderintą pokalbio dalį. Neviltin puolęs televizijos vedantysis paskutinį kartą pabandė gelbėti situaciją, paprašydamas Grybauskaitės išvardinti penkias pajėgiausias Lietuvos krepšinio komandas. Dievulėliau mano! Ir šis klausimas nebuvo suderintas: „Aš negaliu užbaigti interviu tokiais klausimais, mes užbaigėme“, — pareiškė Lietuvos Respublikos vadovė, pakilo ir išėjo.
„Nesuderinto“ pokalbio skandalas sukėlė žurnalistų pasipiktinimą. Ypač papiktino kaimyninės europietiškos ir demokratinės šalies prezidentės reikalavimas pašalinti jai nepatogią pokalbio dalį. „Jeigu mes pradėsime šalinti tai, kas prašoma, bus ne žurnalistika, o piaras“, — pareiškė LTV1 atstovė. „Vargšė Grybauskaitė, ji sugeba atsakinėti tik į iš anksto suderintus klausimus“, — Lietuvos prezidentės pagailėjo nacionalistinio Latvijos leidinio Ir darbuotoja, o Latvijos Eurokomisijos atstovybės spaudos tarnybos eksvadovė kategoriškai pareiškė, kad „žurnalistams nebūtina derinti klausimus, net tikslinti temas — tai geros valios gestas“.
Pabrėšime, kad anas skandalas buvo visiškai vidaus, net, galima sakyti, „šeimyninio“ pobūdžio — vystėsi tarp dviejų „Pabaltijo seserų“. Putinas, „hibridinė agresija“ ir „rusų propaganda“ čia nebuvo kuo dėti, o valstybinio Latvijos televizijos kanalo žurnalistas iki pabaigos stengėsi nesukelti skandalo.
Ir todėl juokingai atrodo Lietuvos oficialiosios propagandos bandymai paskutinį skandalą Varšuvos NATO samite, kilusį dėl Grybauskaitės atsisakymo bendrauti su televizijos kanalo „Rossija“ filmavimo grupe, aiškinti kažkokiu politiniu demonstravimu.
Paskutinį skandalą Varšuvos NATO samite
Dalia Polikarpovna nepriešpastatė „rusų propagandai“ jokio politinio demonstravimo: ji paprasčiausiai išsigando rusų žurnalistų, kurie tuoj pat ims uždavinėti jai nepatogius ir nesuderintus klausimus bei prašys paaiškinti savo antirusišką poziciją, ir sušukus „Rossija? Ne, ne!“, suskubo nuo jų pabėgti.
Tik viena Dalia Grybauskaitė, iš visų NATO samito dalyvių, atsisakė bendrauti su Rusijos žurnalistais. Daugiau niekas neatsisakė, net tokie pat, kaip Lietuvos prezidentė, profesionalūs rusofobai. Į tos pačios „Rossija“ televizijos kanalo filmavimo grupės, nuo kurios skuodė Grybauskaitė, klausimus atsakė du odioziškiausi savo antirusiška retorika Lenkijos valdančiojo elito atstovai: URM vadovas Vitoldas Vaščikovskis ir gynybos ministras Antonijus Macerevičius. Rusijos žurnalistai be jokių problemų galėjo užduoti klausimą Lenkijos prezidento Andžėjaus Dudos spaudos konferencijos metu. Su Rusijos žurnalistais laisvai bendravo NATO generalinis sekretorius Jens Stoltenbergas ir daugelio šio aljanso šalių vadovai. Ir tik Grybauskaitė nepajėgė.
Po šio (jau ne pirmo) atvejo, kai Dalia Polikarpovna demonstruoja savo visišką politinį bejėgiškumą, kvailai atrodo bandymai vaizduoti Lietuvos prezidentę įžymia politike ir kažkokiu unikaliu reiškiniu tarptautinėje politikoje. Esą visi Vakarų lyderiai slepia galvas smėlyje ir bijo apie Rusijos veiksmus sakyti visą tiesą. Ir tik lietuviškoji „geležinė ledi“ nebijo viską įvardinti tikriausiais vardais: tai Putiną sulyginti su Hitleriu, tai pavadinti jį paranoiku, tai paskelbti Rusiją teroristine valstybe.
Kaip matome, visos jos diplomatinės rietenos — tai net ne tarybinės funkcionierės įžūlumas, o tokia Grybauskaitė iš tiesų ir yra: Dalia Polikarpovna tik sugeba skaityti iš popierėlio tai, kas jai parašyta, ir dreba iš baimės, kad kada nors teks ginti savo požiūrį „gyvo“, „nesuderinto“ pokalbio metu.
1987 metais tikroji „geležinė ledi“, Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tetčer su istoriniu vizitu apsilankė TSRS. Maskvoje Tetčer ne tik susitiko su Gorbačiovu, apsilankė tarybinėje universa;inėje parduotuvėje ir viename sostinės rajone pabendravo su maskviečiais, bet ir davė interviu Centrinei televizijai, kurį žurnalistai pavadino istoriniu. To legendinio interviu metu „geležinė ledi“ tiesioginėje laidoje apie valandą atsakinėjo į tarybinės tarptautinės žurnalistikos meistrų klausimus, mandagiai ir su ironiška šypsenėle pasitikdama jų provokuojančius ir griežtus išpuolius. Po dešimtmečių patyrę „Pravdos“ ir „RIA Novosti“ politikos apžvalgininkai prisipažino, kad pokalbio su britų premjere metu ne ji, o jie liejo upelius prakaito.
Margaret Tetčer interviu Centrinei televizijai žiūrėjo visa šalis: po jo „geležinė ledi“ Tarybų Sąjungoje buvo pripažinta superžvaigžde. O tuo metu Tetčer pozicija TSRS atžvilgiu buvo panaši kaip šiandien Rusijos Grybauskaitės — tame interviu ji pasinaudojo galimybe išvardinti socialistinės santvarkos trūkumus, užčiaupdama tarybinį žurnalistą, pasakiusį, jog socializmas turi savo pranašumus, mandagiu klausimu, apie kokius pranašumus jis kalba.
Tačiau Tetčer intelektas ir asmenybės mastas iššaukė neregėtus pagarbą ir net gėrėjimąsi, ir tarybinė visuomenė atleido jai net antitarybinę poziciją. Tas interviu išties tapo legendiniu: tetčer nepabūgo dvikovos eteryje su tarybinės propagandinės mašinos meistrais ir nugalėjo juos jų teritorijoje.
Ar įmanoma šiandien įsivaizduoti Dalią Grybauskaitę Rusijos Pirmojo kanalo eteryje? Grybauskaitę Vladimiro Solovjovo studijoje? Grybauskaitę kaip politinio šou ekskliuzyvinę dalyvę NTV arba bet kuriame kitame Rusijos kanale, kuris Lietuvoje buvo uždraudžiamas? Ne. Ir ne todėl, kad Lietuvos prezidentė iš principo nenori turėti reikalų su „rusų propaganda“, o todėl, jog ji ne geležinė ir ne ledi — ji net bijo išsakyti filmavimo grupei nesuderintą komentarą.
Eiliniu skandalu dėl baimės laisvai ir sąžiningai bendrauti su žiniasklaida Dalia Grybauskaitė vėl įrodė, kad ji nėra politikė ir jos garsūs pasisakymai neturi jokios reikšmės tarptautiniu mastu. Ir visiems Lietuvos partneriams net po trumpalaikio bendravimo tampa aiškus šios prezidentės asmenybės lygis.
JAV prezidentas Džordžas Bušas-jaunesnysis tęsė spaudos konferenciją su arabų žurnalistais po to, kai Egipto reporteris metė į jį batus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kurį Grybauskaitė pavadino paranoiku, didelės tradicinės spaudos konferencijos metu suteikė žodį Ukrainos žurnalistui su užrašu „Ukrop“ (Krapas) ant vasarinukų ir atsakė į jo klausimą apie „baudžiamąją operaciją, kurią Jūs sukėlėte mūsų šalies rytuose“.
Galima savaip vertinti šiuos žmones, tačiau visi jie — Vladimiras Putinas, Margaret Tetčer, Džordžas Bušas — politiniai veikėjai. O Dalia Grybauskaitė — eilinė lėlė. Marionetė, kuri skaito iš popierėlio tai, ką jai parašė už siūlų tampantys žmonės, ir labai bijo, kad kada nors dėl nesuderintų klausimų laisvo bendravimo su žurnalistais metu taps akivaizdus jos politinis bejėgiškumas.