Lietuva pergyvena negeriausius laikus. Masiška emigracija, sudėtinga ekonominė situacija, katastrofiška padėtis regionuose, eilinių piliečių skurdas ir valdžios žlugdanti politika veda šalį prie išmirimo. Tokios nuomonės yra Lietuvos Respublikos tėvas-pradininkas, Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila.
Duodamas interviu analitiniam portalui RuBaltic.Ru, signataras pasakė, jog „betvarkė“ ir valdžios „politinė trumparegystė“ pasiekė savo apogėjų. „Valdžią šalyje uzurpavo siauras asmenų ratas — taip vadinamas elitas, kuris atstumia visus su juo nesutinkančius. O tie, kurie nebijo pasisakyti prieš jų politiką, patenka į liaudies priešų sąrašą“, — konstatuoja jis.
Šiandien Lietuvoje kyla nauja „Atgimimo“ banga. Vienytis po atnaujinto „Sąjūdžio“ vėliavomis ragina buvęs prezidentas Rolandas Paksas ir kiti visuomenės veikėjai — „nepriklausomybės tėvai“, kurie prieš 29 metus išvedė tautą į gatves ir apgynė Lietuvos teisę būti laisva šalimi.
Vienas iš Lietuvos „nepriklausomybės tėvų“ Zigmas Vaišvila to nenorėdamas tapo disidentu. Vaišvila neslepia — politinis elitas pasistengė padaryti taip, kad jo vardas būtų užmirštas pastangomis konservatorių-„landsbergininkų“, uzurpavusių visuomeninės nuomonės monopoliją; šiandien jis paverstas „liaudies priešu“.
Praeitais metais Lietuvos specialiosios tarnybos pavadino Vaišvilą žmogumi, keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. Paradoksas tame, jog signataras buvo tarp tų, kurie kūrė Lietuvos specialiąsias tarnybas. 1991–1992 metais jis vadovavo Valstybės saugumo departamentui. Likimo ironija: jo sukurta specialioji tarnyba ir jo išauklėti agentai dabar jį medžioja.
— Pone Vaišvila, kaip Jūs reaguojate į Jūsų kolegų ir prezidento Pakso raginimą organizuoti naują „Sąjūdį“? Jūsų manymu, ar gali Lietuvos gyventojai sukelti naują „revoliuciją“?
— Deja, šiandien aš nesu aktyvios politikos dalyvis, todėl negaliu tiksliai vertinti šio judėjimo. Pati idėja gera. Gerai, kad apie ją kalbama, gerai, jog dar yra žmonių, kuriuos jaudina padėtis šalyje ir kurie supranta, kad taip daugiau negalima gyventi. Įdomu ir tai, kad „Sąjūdžio“ atkūrimo idėją paskelbė Paksas: nors jis šiame judėjime nedalyvavo, tačiau jo vertybės, manau, jam artimos...
Šiandien betvarkė Lietuvoje didesnė, nei tarybiniais laikais. Apie tai būtina kalbėti, to negalima ignoruoti. Tik neaišku, ar pavyks šios idėjos kūrėjams suvienyti, sutelkti žmones.
— Kai Jūs kalbate apie betvarkę, ar ne valdžios norą apriboti žodžio laisvę turite omenyje?
— Ir norą apriboti žodžio laisvę, ir persekiojimo formas, ir bendrą situaciją. Kur nepažvelgsi, visur pas mus didžiulės problemos. Tačiau žodžio laisvė ir kitaip mąstančių persekiojimas, žinoma, pagrindinė problema. Pas mus vyksta „raganų medžioklė“.
Ir aš tapau medžioklės objektu. Praeitais metais specialiosios tarnybos pavadino mane žmogumi, keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. Mane, kuris stovėjo prie nepriklausomybės ištakų ir kūrė tas tarnybas.
Ir tai todėl, jog aš nesutinku su valdžios veiksmais. Kiti tyli, o aš negaliu tylėti — susitikęs su Valstybės saugumo departamento vadovu Dariumi Jauniškiu, pareikalavau paaiškinti, ką visa tai reiškia. Jūs neįsivaizduojate, kaip jis susinepatogino, man į akis iš gėdos negalėjo pažiūrėti...
Baisu pagalvoti, kas šiandien dirba mūsų specialiosiose tarnybose ir vadovauja. Į tokias rimtas pareigas būtina skirti tuos, kurie supranta, kas yra tikras darbas, kas yra valstybės saugumas, o dabar matau tragikomediją.
— Šiandien Lietuvos valdžia pastoviai kalba apie ekonominius pasiekimus ir akcentuoja visišką atsiskyrimą nuo Rusijos. Jūsų manymu, tai normalu?
— Valdžia švaisto liaudies pinigus. Labiausiai mus jaudina energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos, šiuo tikslu išleisti dideli valstybės biudžeto pinigai. Mes išsinuomavom plaukiojantį SGD terminalą Independence ir perkam dujas iš Norvegijos, kurios daug brangesnės už rusų.
Iš esmės, šis terminalas — labai brangus žaisliukas, kuris neatsiperka. Kasdien žmonės už jį moka po 150 tūkst. eurų! Ir tai todėl, kad niekam nerūpėjo praradimai, rizika. Tas laivas mažiausiai keturis kartus didesnis už tą, kuris buvo reikalingas Lietuvai. Jis mums neapsakomai nuostolingas, jis neatsiperka, ir projektas nerentabilus, bet apie tai niekas nekalba.
Ir tuo metu neatsisakyta rusų dujų, mes jas tebeperkam, pagrindinė dujų dalis — iš Rusijos. Akivaizdu, jog valdžia kasdien dovanoja užsieniui po 150 tūkst. eurų.
— Ir kas gi kaltas?
— Kalčiausias buvęs ekonomikos ministras Rokas Masiulis, aklai vykdęs visus prezidentės Grybauskaitės sumanymus. Jis istorikas, tad ką gali išmanyti tokiuose reikaluose? Kas padaryta — didžiausia klaida. Dėl to terminalo kasdien apiplėšinėjama liaudis. Tačiau niekas dėl to nenubaustas. Lyg nieko nebūtų atsitikę.
Jei tu suklydai, jei apsivogei — būk geras, atsakyk. Tai būtų logiška, bet Lietuvoje to nėra.
Paminėtas Masiulis šiandien ramiai kopia karjeros laiptais — dabar jis paskirtas transporto ministru, ir tai po to, kokių jis malkų priskaldė energetikoje?
Net prie tarybų valdžios tai nebuvo įmanoma. Galų gale, jei kartą sužlugdei tau pavestą darbą, apie kokią karjerą vėl gali eiti kalba?
— Ar yra vilčių, kad situacija keisis, ar galima tą situaciją šalyje pagerinti?
— Velniai žino, kaip ją gerinti. Pirmiausia reikia kalbėti apie švietimą. Informacija ir informatyvumas — štai ko reikia mūsų visuomenei.
Šiandien žmonės negauna realios informacijos apie padėtį šalyje. Jais manipuliuojama.
— Manote, jog pagrindinės Lietuvos žiniasklaidos priemonės nutyli realius faktus?
— Apie tai aš ir kalbu. Iš esmės, mūsų pagrindiniai leidiniai tapo propagandiniai, jie paklusnūs elitui, formuoja tą elitą ir kažkokia prasme verčia valdžią veikti tam tikra linkme.
Propaganda bijo akistatos, propaganda bijo diskusijos, propaganda bijo tiesioginio eterio. Tai akivaizdu.
Man labiausiai gaila jaunų žmonių, kurie jau mokykloje ruošiasi išvykti iš šalies, emigruoti. Žmonės mokosi todėl, jog nori išvažiuoti, — tai baisu. Padėtis šalyje labai bloga, tačiau mūsų žiniasklaida to neakcentuoja.
— Lietuvos žiniasklaidos propagandinis vaidmuo užima ypatingą vietą. Pagrindiniai naujienų leidiniai persunkti antirusiškos propagandos, jie net klykia šia tema labiau, nei Lietuvos vadovybė.
— Tikrai taip. Esmė tame, kad šią propagandą kontroliuoja žmonės, labai nutolę nuo liaudies. Sakyčiau, juos išugdė tas elitas, kurį dabar jie ir aptarnauja.
— Kaip Jūs vertinate prezidentės Grybauskaitės politiką ir neseniai nuskambėjusius jos pasisakymus, jog Rusija ir Baltarusija — pagrindinės grėsmės Lietuvai ir Vakarams?
— Lietuvos liaudis suklydo, Grybauskaitei suteikdama valdžią. Šalis iš jos nesulaukė nieko gero. Manau, šiandien dauguma lietuvių supranta savo klaidą. Tas pasirinkimas apnuogino visas gilumines mūsų politinio ir visuomeninio gyvenimo problemas.
Lietuvos liaudis mėgsta naujokus — mes tikime, kai esame maitinami gražiais žodžiais ir pažadais, o sodinti į vadovo kėdę reikia ne katiną maiše, o tą, kurį gerai pažįstame.
Žmones su patirtim, su biografija, kurie ne žodžiais, o darbais įrodė, jog moka dirbti savo šalies labui.
Grybauskaitės elgesys užsienio politikoje Lietuvai kenksmingas. Per septynerius prezidentavimo metus mes įgijome per daug priešų, tarp jų ir artimiausios kaimynės — Rusija su Baltarusija. Man labai įdomu, kuo ji vadovaujasi, svaičiodamasi tokiais skambiais pareiškimais.
Neseniai ji pažeminančiai pasisakė apie Baltarusiją. Pasekmė: mūsų pasiuntinys buvo iškviestas į URM, įsivaizduoju, kaip jis raudonavo ir teisinosi dėl neatsargių savo prezidentės žodžių. Tai nenormalu. Reikia ieškoti draugų, o ne priešų, tačiau prezidentė, sprendžiant pagal jos elgesį, taip nemano.
— Tačiau Lietuva turi daug draugų Vakaruose, šalis orientuojasi į ES ir JAV...
— Europos Sąjunga šiandien ant subyrėjimo ribos. Pažiūrėkite, kas dedasi: visuomenė pasimetusi. Briuselyje nepajėgiama įveikti problemų, iškart atsiranda gilėjanti krizė. Ir tai todėl, kad ten sėdi žmonės, nesugebantys priimti sprendimų, tai būrys biurokratų, įpratusių vien tik vadovauti ir dalinti įsakymus. Šiandien iš ES išstoja Didžioji Britanija. Liaudis simpatizuoja euroskeptikams. Situaciją aštrina pabėgėliai.
Neseniai Europos komisija sukurpė bylas prieš Lenkiją, Čekiją ir Vengriją dėl to, kad jos atsisakė priimti migrantus. Tai dar kartą patvirtina, kad ES nesugeba spręsti problemų. Ji tik atstumia nuo savęs šalis. Sprendimas šioms šalims taikyti sankcijas — eilinė vinis į mirštančios ES karstą.
Aš tik viliuosi, kad ši sąjunga subyrės taip pat taikiai ir ramiai, kaip TSRS.
O ji subyrės: negali ilgai egzistuoti dariniai, sukurti ant melo ir klastočių pamatų. Anksčiau ar vėliau melas netenka argumentų.
— Ko šiandien labiausiai reikia Lietuvai ir jos žmonėms?
— Tikros draugystės su kaimynais. Po neseniai įvykusio incidento dėl Grybauskaitės pareiškimo apie Baltarusiją šios šalies URM buvo ištarti nuostabūs žodžiai: kaimynus duoda Dievas. To neverta užmiršti, ir kurti abipusius santykius būtina remiantis šiuo faktu. Mes gi vaizduojame gyvenantys lygiagrečioje visatoje.
Valdžia pastoviai pabrėžia, kad jai nepatinka kaimyninės valstybės, bet tokios kalbos nieko nekeičia. Niekas neperkels Lietuvos į kitą kontinento vietą.
O žmonėms ir mūsų lyderiams patarčiau galvoti. Pagalvoti ir tik po to kalbėti arba priimti sprendimus. Kas dėl Grybauskaitės, tai čia jau beviltiška. Nuosavas politines ambicijas ji kelia aukščiau savo piliečių interesų. Labai liūdna, kad per septynerius metus ji taip ir neišmoko galvoti bei kontroliuoti savo emocijų.