Ekonomika Ekonomika

Lietuvos energetiniai projektai nedavė šaliai pigios elektros

 

Lietuvos energetinė politika ne vakar pakvipo propaganda. Energetinių tiltų su ES sukūrimas, santykiai su „Gazpromu“, SGD terminalas Klaipėdoje, Baltarusijos AE problemos — veikla šiomis kryptimis seniai įgavo aršios politinės propagandos tvaiką. Nenuostabu, kad oficialaus Vilniaus energetikos pseudo strategai nesugeba pademonstruoti nors šiek tiek efektyvių rezultatų. Nepaisant politikų saldžių pažadų, Lietuvos vartotojai taip ir nesulaukė juntamo kainų sumažinimo.

Lietuvos konservatoriai surinko parašus prieš Baltarusijos AE. Šios partijos funkcionieriai teigia, kad iniciatyvai boikotuoti Ostroveco atominę elektrinę dviejų mėnesių eigoje savo parašais pritarė beveik 65 tūkst. piliečių. Tikslas pasiektas: siekiant pateikti Seimui įstatymo projektą reikia surinkti 50 tūkst. parašų.

Energetinės nepriklausomybės idėja Lietuvos politikams ir „tautiškai mąstančiam“ rinkėjui turi ypač svarbią reikšmę. Būtent tokie rinkėjai ir sudaro konservatorių elektoratą. Mažų depresinių miestelių ir kaimo vietovių gyventojai lengvai tiki konservatorių kuriamais gąsdinančiais mitais ir atiduoda balsus „landsbergininkams“. Ir nenuostabu, kad kryžiaus karas prieš Baltarusijos AE tapo jų rinkiminės kampanijos pagrindu. Karas su baltarusių elektros energija sprendžia du klausimus. Pirma, sukuriamas eilinis mitas apie rusų grėsmę: „Mes puikiai žinom, kad, norėdamas pavergti Lietuvą, stotį stato Putinas“. Antra, formuojamas oponentų-socdemų atakos pretekstas. Konservatoriai jau suspėjo sukurpti pareiškimą, kuriame kaltina vyriausybę ir asmeniškai premjerą Butkevičių atiduodant Lietuvą „branduoliniam monstrui“ ir parduodant nacionalinius interesus „diktatoriui Lukašenkai“.

Eilinė energetiką liečianti konservatorių bakchanalija siekia tik politinių tikslų. Nepaisant Lietuvos ekspertų raminančių pasisakymų ir išvadų MAGATE, pavadinusių Baltarusijos AE vienu iš „labiausiai sėkmingų branduolinės energetikos srityje projektų“, „landsbergininkai“ girdi tik tai, ką patys sako: statyba turi būti sustabdyta.

Lietuva vis dar moka už energetinius resursus brangiau nei kaimynai.

Oficialaus Vilniaus energetinė politika seniai lenkia proto ribas ir tapo aršia propaganda. Propaganda buvo Visagino AE statybos idėja. Nepaisant ekspertų pareiškimų, kad dabartinėmis sąlygomis projektas nerealizuotinas, politikai tebekartoja: „Pastatysim, pastatysim“. Nepastatė.

Propaganda tapo ir šių dienų energetinių tiltų su Varšuva ir Stokholmu kūrimas. Demonstruodamas eilinį rusų energetinių tiekimų atsisakymą, Vilnius trenkia durimis. Ateityje tautiškai mąstantys energetikos strategai prognozuoja visišką atsijungimą nuo BRELL energetikos sistemos, kuri dar tarybiniais laikais elektros tinklų linijomis jungė Lietuvą, Latviją ir Estiją su Baltarusija ir dalimi Rusijos.

Eidami šiuo keliu, 2015 metų gruodžio mėnesį Lietuvos funkcionieriai triukšmingai simboliškai prisijungia prie lenkų ir švedų elektros tinklų — LitPol Link ir NordBalt. Nuo šių metų sausio elektros tiekimo linijos ir jūros dugnu pakloti kabeliai turėjo pradėti tiekti Lietuvai pigią ir „demokratišką“ elektros energiją. „Jei mus dar kartą pavadins sala, teks pridurti, jog į salą galima patekti daugeliu tiltų“, — gyrėsi energetikos ministras Rokas Masiulis. Tačiau tie tiltai taip ir liko fantastikos srityje.

Nors buvo tikėtasi, kad nuo metų pradžios LitPol Link pradės veikti pilnu pajėgumu, energetinė sandūra nepasiekė nei jo pusės.

Du trečdalius laiko nebuvo galimybių tiekti Lietuvai elektros energijos, pranešė Energetikos ministerija. Sugalvojusi, jog „sistema rizikuoja patikimumu“, Varšuva paprasčiausiai riboja tinklo pajėgumo galimybes. Kai elektros energijos rinkos kaina tampa didesnė, nei Lenkijoje, Vilnius dažniausiai negali pasinaudoti sandūra, o tada prarandama visos sistemos egzistavimo prasmė.

Geriau šia prasme klostosi situacija su švedų-lietuvių energetikos tiltu. NordBalt pralaidumas naudojamas daugiau nei 90 proc. Problema slypi kitur: nuo pat sandūros įvedimo rikiuotėn ją lydi techniniai nesklandumai. Kiekvienas energetikos tilto gedimas reikalauja iš lietuvių praktiškai dvigubo tarifo. Bet ir tai ne svarbiausia. Vis dar be atsako lieka klausimas: ar energetinių tiltų statyba suteiks galimybę mažinti kainas ir atsisakyti „nedemokratinės“ elektros energijos? Pati energetinių tiltų statyba ir integravimas į Šiaurės Europos elektros biržą Nord Pool Spot neįtakoja vertės. Nord Pool Spot — save reguliuojanti ekonominė sistema, kur kaina priklauso nuo pasiūlos ir poreikio. Nė vienas jos dalyvis neapsaugotas nuo esminio vertės svyravimo. Lietuvos energetikos strategai įsitikino tuo savo patirtimi: pirmojo lenkų-lietuvių ir švedų-lietuvių sandūrų darbo mėnesio metu oficialus Vilnius netikėtai sulaukė rekordinio kainų pakilimo.

Nepaisant energetinių tiltų su Lenkija ir Švedija, kurie kainavo apie milijardą eurų, nevienareikšmiškumo, rinkimų išvakarėse Lietuvos politikai vėl užves propagandos mašiną.

„Energetinė nepriklausomybė“, artėjanti žemų elektros kainų era, „branduolinis Baltarusijos AE monstras“ ir kitais pelėsiais apaugusiais štampais bus aktyviai maitinamas elektoratas. Lietuviškų svajonių trumpalaikiškumą liudija vienas paprastas faktas: elektros energijos vertė Lenkijoje ir Švedijoje, neįskaitant trumpo pavasario potvynio laikotarpio, lieka ženkliai didesnė, nei Rusijoje. Ir jau tuo labiau pas europietiškus partnerius ji bus daug didesnė nei pas tiesiog greta tos Lietuvos, kuri esą ieško pigios energijos, statančius atominę elektrinę baltarusius.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: