Žinomas Lietuvos žurnalistas Vytas Tomkus parašė, kad Rusijos ir Lietuvos prezidentai Putinas ir Grybauskaitė panašūs kaip du vandens lašai. Tačiau akivaizdu, jog negalima lyginti tai, kas visiškai nelygintina. Rusijos ir Lietuvos prezidentai skiriasi vienas nuo kito net ne visiškai skirtingais mastais, o savo veiklos prasme. Putinas tarptautinėje arenoje gina Rusijos suverenitetą ir nepriklausomybę nuo pasaulinio hegemono, Amerikos. Grybauskaitei Lietuva — instrumentas tenkinant savo karjeros ambicijas ir padedant amerikiečiams įtvirtinti geopolitinius interesus.
„Kodėl man patinka Putinas? Todėl kad, mano manymu, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas labai panašus į mano numylėtąją prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ir visiškai ne todėl, kad abu savo politinę karjerą kadaise pradėjo Leningrade ir abu meistrai kovinėse rungtyse, net dėvi vienos spalvos, juodus, diržus (jis — dziudoistas, ji — karatistė), — rašo Respublikos media grupės vadovas ir vienas iš informacijos agentūros ELTA vadovų Vytas Tomkus. — Ir Vladimiras Putinas, ir Dalia Grybauskaitė pasireiškė kaip vienvaldžiai šalies vadovai, tiksliau valdovai, kurių reitingas kyla blogėjant žmonių pragyvenimo lygiui“.
Vyto Tomkaus straipsnis šiuolaikinės Lietuvos mastais labai drąsus. Net įžūlus. Net pavadinimu: „O man patinka Putinas“. Ir palyginimu: jis — „žmonijos priešas“, ji — Jos Didenybė. Ir ypač užuomina apie ponios Dalios Polikarpovnos karjeros pradžią legendiniame Leningrado mieste.
Publicistinio paaštrinimo prasmė aiški. Sulygindamas Grybauskaitę su Putinu ir imituodamas gėrėjimąsį juo, autorius bando pasakyti, jog ponia prezidentė naudoja neleistinus autoritarinio valdymo metodus. Lyg ir giria, tačiau iš tiesų kritikuoja savo valstybės vadovę. Lietuvos patriotus varo į logikos pinkles: jei tau, patriote, patinka Grybauskaitė, tai turi patikti ir Putinas. Juk jų veiklos stilius ir metodai vienodi.
Tačiau paleista strėlė lekia pro šalį. Nesiseka supanašinti Putino su Grybauskaite. Ir esmė ne tame, kad bandoma lyginti tai, kas visiškai nelygintina: vadovus mažytės rytų europietiškos šalies ir didžiulės branduolinės, apie kurią net amerikiečių elitas kalba, kad ji įtakojo JAV prezidento rinkimus. Ir ne tame, kad pagal stilistiką tarp Putino ir Grybauskaitės ne taip daug bendro: Rusijos prezidentas, įteikdamas ambasadoriams įgaliojamuosius raštus, niekada nesisvaidė įžeidinėjimais ir nesidomėjo, ar nepaspringo jie gerdami pieną.
Svarbiausia — Putino ir Grybauskaitės veiklos prasmė dirbant šalies vadovais.
Jeigu Vladimiras Putinas gina Rusijos suverenitetą ir nepriklausomybę, tai Dalia Grybauskaitė naudojasi Lietuva kaip instrumentu tenkinant savo karjeros ambicijas ir padedant amerikiečiams įtvirtinti geopolitinius interesus.
Ir ieškoti tarp jų panašumo bruožų, kai tikslai visiškai priešingi, — užsiėmimas beprasmiškas. Vytas Tomkus rašo: „Gerai, kad ir Putinas, ir Grybauskaitė nekreipia dėmesio į jokius autoritetus. Volodia Miuncheno konferencijoje pasiuntė Obamą velniop, o mūsų Dalytė net atsisakė sėdėti su Obama prie vieno stalo su vaišėmis, kai šis, keliaudamas Rytų Europa, surengė Pabaltijo šalių prezidentams vakarienę“. Autorius lygina tai, kas nelygintina.
Patikslinsime: Vladimiras Putinas pasakė savo garsiąją Miuncheno kalbą 2007 metais, kai Barakas Obama buvo Ilinois valstijos senatorius ir apie JAV prezidento postą galėjo tik svajoti. Putino kalba Miunchene nebuvo nukreipta prieš Baraką Obamą ar prieš bet kurį kitą JAV prezidentą. Tai buvo vienpoliško pasaulio tvarkymo kritika.
„Šiuolaikiškam pasauliui vienpoliškas modelis ne tik nepriimtinas, bet ir išvis neįmanomas“, — sakė Rusijos prezidentas. Visa vienos valstybės, JAV, teisės sistema peržengė nacionalines sienas ir peršama kitoms valstybėms. Tarptautinė teisė pakeista stipresnio teise. Savo politika Vakarai ne įtakoja progresą globaliais mastais, o tik konservuoja „trečiųjų pasaulio šalių“ ekonominį atsilikimą. Pagaliau, Rusija — šalis, turinti daugiau nei tūkstantmečio istoriją, ji visada naudojosi nepriklausomos užsienio politikos privilegija ir neketina tos privilegijos atsisakyti.
Miuncheno kalba tapo Rusijos suvereniteto deklaravimu ir jos vadovybės atsisakymu įsilieti į globalinę politinę hierarchiją, vadovaujant Amerikai. Už šį pasirinkimą savarankiškumo naudai Rusija dabar skelbiama pasaulio blogiu ir globalia grėsme su visur apsireiškiančiais „žaliais žmogeliukais“ ir „rusų chakeriais“.
Argi galima su visu tuo lyginti banalią Dalios Grybauskaitės moterišką isteriką dėl to, kad jos viltys ir svajonės nesulaukė tinkamo dėmesio? Dėl ko prezidentė metė Barakui Obamai akibrokštą, atsisakydama dalyvauti vakarienėje, kurią JAV prezidentas organizavo Centrinės ir Rytų Europos lyderiams? Dėl to, kad JAV tada pasirašė su Rusija naują sutartį dėl strateginės puolamosios ginkluotės, pamiršdamos savo be galo ištikimą sąjungininkę Lietuvą.
O juk Lietuvai Jungtinės Amerikos Valstijos — pagrindinės partnerės tarptautinėje arenoje, o sąjungininkės pareiga — dalykas šventas, vykdydama šią pareigą Lietuva siuntė savo kareivius į Iraką ir Afganistaną, aukojo savo nacionalinius interesus, nes svarbiausia — visom keturiom remti amerikiečių „Rusijos sulaikymo“ strategiją. O JAV prezidentas už tokią šunišką ištikimybę net dėmesio neskiria. Negi tokiu atveju neįsižeis ir nepasipūs?
Jeigu Vladimiras Putinas meta iššūkį amerikiečių vienpoliškam šeimininkavimui pasaulyje, tai Dalia Grybauskaitė vardan to šeimininkavimo pasiryžusi visą save atiduoti tikėdamasi už šią sąžiningą ir nekaltą tarnystę ko nors ir sau gauti.
Ir todėl Putinas, nepriklausant nuo to, kam jis patinka arba ne, žinomiausias ir labiausiai aptarinėjamas pasaulyje žmogus, o apie Grybauskaitę už jos regiono ribų žino tik vis tos pačios Rusijos ir artimiausių šalių specialistai. Ir tai ne todėl, kad Rusija didžiausia šalis pasaulyje, o Lietuvą visi painioja su Latvija ir nesugeba jos žemėlapyje parodyti. Singapūras mažesnis už Lietuvą, tačiau jo buvusį lyderį Li Kuan Ju daug kas žino kaip vieną iš įtakingiausių ХХ amžiaus valstybės veikėjų. Grybauskaitės niekas neprisimins, todėl kad tokių, kaip ji, amerikiečių tarnų pasaulyje šimtai tūkstančių.
Putinui Rusija — tikslas, o Lietuva Grybauskaitei — priemonė. Poniai Daliai nerūpi savo šalies interesai — ji naudojasi Lietuva kaip įrankiu, padedančiu vykdyti iškeltas politines užduotis ir, gražiai atsiskaičius vakarietiškiems šeimininkams, jog dirbo efektyviai ir naudingai, paprašyti paaukštinimo.
Putinui nereikia svajoti apie paaukštinimą — jis ir taip Rusijos prezidentas. O Grybauskaitei prezidentavimas — tremtis į kaimą. Ji svajoja tapti Europos komisijos vadove, Jungtinių Tautų generaline sekretore arba Europos Sąjungos tarybos pirmininke. Svarbiausia, nors baidyklės pavidalu ištrūkti iš savo provincijos prie jūros, apsireikšti transnacionalinės biurokratijos gretose ir dirbti kur nors Njujorke arba Briuselyje.
Toks fundamentalus Putino ir Grybauskaitės tikslų nesutapimas daro jų palyginimą visiškai absurdišku. Argi galima lyginti dievo dovaną su kiaušiniene? Nepasitenkinimą Lietuvos prezidentės veikla galima išreikšti ne ekscentriškai, o taip, kad dėmesio centre atsidurtų konkrečios pretenzijos Lietuvos valstybės vadovei. Originalios poleminės priemonės, kuriomis autorius stengiasi atkreipti dėmesį į jo išsakytą kritiką, šiuo atveju visiškai nepasiteisino.