Analitinis portalas RuBaltic.Ru tęsia interviu ciklą su Pabaltijo politikos veteranais. Jie, stovėję prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos potarybinio kelio ištakų, bando susumuoti šių respublikų ketvirčio amžiaus tranzito rezultatus: kokias valstybes svajojo sukurti tėvai pradininkai ir kokio rezultato pavyko pasiekti. Šio ciklo pokalbio dalyvis Rolandas Paksas — Europos parlamento narys, buvęs Lietuvos respublikos prezidentas.
Prezidentu Paksui teko būti tik metus. 2004 metais Seimas inicijavo jo apkaltą. Tačiau šiandien Rolandas Paksas tapo oficialiu lyderiu tų jėgų, kurios nepritaria dabartinės valdžios kursui. Buvęs prezidentas pasisako gana aštriai, jis nebijo pagarsinti nepatogios informacijos, nesivaržydamas viską vardina tikrais vardais. Tačiau jis nesako nieko ypatingo, tik pabrėžia, kad šalyje vyrauja betvarkė. Lietuva sparčiai sensta, Lietuva lėtai miršta, Lietuvą masiškai palieka geriausi jos žmonės.
Ar galima pakeisti situaciją, išsaugoti tautą ir atkurti šalį? Apie tai analitinis portalas RuBaltic.Ru kalbasi su Europos parlamento nariu, buvusiu Lietuvos prezidentu Rolandu PAKSU.
— Pone Paksai, potarybinė Lietuva turėjo keletą vystymosi kelių, tame tarpe galėjo tapti savotišku tiltu tarp Vakarų ir Rytų. Lietuva yra pasirinkusi vieną kryptį - proeuropietišką kelią, atsisakė bendradarbiauti su savo Rytų kaimynu ir pradėjo jo sulaikymo politiką. Ar tai buvo labiausiai ekonomiškai ir politiškai pelningas kelias?
— Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta žlugus komunistiniam režimui Sovietų Sąjungoje. Kitaip tariant, praėjusio amžiaus pabaigoje lietuvių tauta kartu su kitomis Baltijos tautomis taikiai išėjo iš okupacijos ir įgavo galimybę tęsti savo valstybingumo tradiciją, kuri prievarta buvo nutraukta praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje.
Vakarų kultūra ir krikščioniškoji tradicija visada buvo ta kryptis, kuri galėjo užtikrinti lietuvių tautos gyvybingumą, jos tęstinumą, nacionalinį tapatumą, išsaugoti moralines vertybes.
Todėl pasirinktas kelias ir įsijungimas į Europos valstybių bendriją buvo absoliučiai teisinga politikos kryptis.
Vien to aiškiai nepakako: reikėjo išvesti visuomenę iš nevilties ir melo tikrovės, kurioje ji buvo priversta gyventi sovietmečiu, bei sukurti naujus demokratijos, visuomenės pilietiškumo ir politinio sąmoningumo ugdymo instrumentus, kad toji tautos laisvė įgautų naujos tikrovės pavidalus.
Komunistinės santvarkos išvarginti žmonės tam nebuvo pasiruošę.
Kita vertus, norėčiau pabrėžti, jog Europos Sąjunga, kurioje Lietuva siekė savo narystės praėjusiame dešimtmetyje, taip pat dabar yra gerokai pasikeitusi pamatinių vertybių atžvilgiu ir išgyvena ne pačius geriausius savo laikus.
Visada laikiausi nuostatos, jog Lietuva turi tiesti bendradarbiavimo tiltus su savo kaimyninėmis šalimis ir būti jų patikima partnerė. Kita vertus, gera kaimynystė nėra tik vienos šalies rūpestis.
Tam reikia įdėti nemažai pastangų verslininkams, intelektualams, istorikams ir diplomatams, kad įtikintų politikus ne griauti, o statyti tiltus tarp tautų, išmokti teisingai įvertinti istorijos pamokas ir nekartoti praeities klaidų.
Turime kurti ne naujus grėsmių židinius, o privalome stengtis padaryti šį pasaulį saugesnį ir taikingesnį.
— Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje alkoholio kiekio suvartojimu, savižudybių skaičiumi ir emigracijos lygiu. Vienas mažiausių atlyginimų ES užfiksuotas Lietuvoje. Kaip atsitiko, kad gana klestinti valstybė nesugebėjo realizuoti savo potencialo?
— Nenorėčiau šiandien žongliruoti statistika, kuri daugeliu aspektų būtų nepalanki arba palanki. Nežiūrint to, lyginant su kitomis postsovietinės erdvės šalimis mūsų pažangos rodikliai yra neabejotinai geri. Tačiau ir dėl objektyvių, ir subjektyvių priežasčių dabartinė mūsų ekonominė bei socialinė raida vis dėlto neatitinka visuomenės lūkesčių.
Visų pirma, turiu omenyje klaidas, padarytas valstybės atkūrimo pradžioje – beatodairiškai skubotai vykdyta privatizacija, neapgalvota restitucija ir užsitęsusi žemės reforma, Ignalinos AE uždarymas, procedūrinė demokratija ir senosios (naujosios) nomenklatūros įsigalėjimas.
Lietuva buvo gana klestinti Europos valstybė prieškariu, tačiau penkiasdešimt okupacijos metų paliko labai gilius randus, kuriuos užgydyti nėra lengva. Europinės integracijos procesai taip pat neatitinka daugumos žmonių interesų. Todėl galima suprasti, jog prastą visuomenės dvasinę būklę iš dalies sąlygoja įvairios socialinės negerovės, kurios skatina žalingus įpročius. Didžiausią intelektualų ir visuomenininkų, bet ne valdžios institucijų susirūpinimą kelia migracijos mastai. Manau, kad tai vienas didžiausių dvidešimt pirmojo amžiaus iššūkių, kuriam įveikti reikalingos ne tik nacionalinių vyriausybių pastangos, bet ir tarptautinės bendruomenės parama.
— Daugelis ekonominių ir socialinių rodiklių Lietuvoje vis prastėja. Kaip galvojate, ar Lietuva jau pasiekė "tašką, iš kurio nebegrįžtama", ar dar turi galimybę "pakilti"?
— Europos Sąjungoje Lietuvos ekonomika šiandien dar atsilieka, nors pagal BVP augimą skaičiuojant vienam gyventojui esame tarp pirmaujančių valstybių. Tačiau augimo tempai ir atlyginimų vidurkiai mūsų netenkina. To aiškiai nepakanka. Socialinė atskirtis ir pajamų nelygybė yra pernelyg didelė, kad galėtume kalbėti apie darnią plėtrą. Ką daryti? Visų pirma būtina pertvarkyti nacionalinę mokesčių sistemą, radikaliai sumažinti darbo jėgos apmokestinimą, sudaryti palankiausias sąlygas visame regione plėtotis verslui, užtikrinti saugias kapitalo investicijas bei sukurti bent pusę milijono naujų darbo vietų. Manau, kad žemės ūkis ir aukščiausios kokybės maisto produktų gamyba yra tik viena iš sričių, kurioje Lietuva gali „pakilti“ pirmiausiai. Tam reikalinga nauja žemės reforma. Aukštosios technologijos, turizmo paslaugos ir didelę pridėtinę vertę kurianti pramonė yra tos sritys, kurias valstybė turėtų skatinti.
— Nuo 1991 metų šalis neteko apie 800 000 žmonių, yra prognozių, kad 2050 metais lietuviai kaip tauta išnyks, o, pavyzdžiui, socialinių mokslų daktarė Vlada Stankūnienė tvirtina, kad Lietuvą palaipsniui apgyvendins azijiečiai. Kokia tokios prognozės tikimybė? Ar yra būdų emigracijos proceso sustabdymui ir emigrantų grąžinimui?
— Lietuvių tauta neišnyks kol bus gyvas bent vienas lietuvis.
Kaip jau minėjau, demografinė situacija šiandien yra grėsminga. Aš netikiu jokia „globalia Lietuva“ – tai fikcija.
Pirmiausiai turėtume sudaryti sąlygas kurti savo ateitį tėvynėje čia gyvenančioms bendruomenėms, nepriklausomai nuo jų tautybės, pažiūrų ir įsitikinimų. Ypatingai turime remti vaikus auginančias šeimas, sudaryti palankiausias sąlygas ugdyti jaunimo kūrybiškumą, kurti socialiai saugią senatvę ir švarią patikimą aplinką. Esu prieš Briuselio pabėgėlių integracijos politiką ir nenorėčiau, kad Europos tautų kultūrinei tapatybei kiltų grėsmė ištirpti kitų kultūrų maišatyje. Lietuvoje turi būti visapusiškai susirūpinta demografija: remiama „trijų vaikų“ politika ir sudarytos palankiausios sąlygos grįžtantiems emigrantams vėl naujai įsikurti.
— Kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai pasiekimai nepriklausomoje Lietuvoje, kuriais galima didžiuotis?
— Šiandien Lietuva gali didžiuotis savo žmonių kūrybiškumu ir pasiekimais meno, mokslo bei verslo pasaulyje. Farmacija, biotechnologijos, pasiekimai telekomunikacijų srityje stulbina: sparčiausias interneto ryšys, informacinės sistemos ir skaitmeninės technologijos praktiškai veikia daugelyje sričių visoje šalyje.
Mūsų medicina ir medikai – aukščiausio lygio, reikia tik geriau sutvarkyti sveikatos įstaigų sistemą ir pakelti darbuotojų atlyginimus.
Lietuvos gydytojai sėkmingai dirba Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir pacientų nusiskundimų iš ten neteko išgirsti (juokauju, žinoma).
— Ar yra dalykų, dėl kurių turėtų būti gėda nepriklausomai Lietuvai ir valdantiesiems?
— Manau, gėda turėtų būti tiems, kurie šiandien manipuliuoja mūsų tėvų ir senelių per krizę sumažintomis pensijomis, kokiu nors būdu yra prisidėję prie nacionalinės valiutos lito sunaikinimo ir valstybės turto išparceliavimo.
Man nejauku žiūrėti į dabartinę nomenklatūros valdomą politinę sistemą, kuri uoliai stengiasi tarnauti Briuselio komisarams ar kažkam kitam, bet ne lietuvių tautai.
Turėtų būti neramu politinius užsakymus vykdančiai teisėsaugai, kuri tik deklaratyviai yra nepriklausoma. Sveiko proto ribas baigia peržengti propagandinės žiniasklaidos balsai, kurie „atidirbinėja“ valdžiai.
— Straipsnyje "Iš baimės nukentėti žmonės nebeišdrįsta pasakyti to, kas visiems yra žinoma" Jūs kalbate apie būtinybę priešintis nūdienos pasaulio įtakai: atsilaikyti nuo šiandien mums brukamo „pliuralizmo“ ir visokiausios santykių „lygybės“. Ką Jūs turėjote omenyje?
— Pirmiausiai turiu omenyje unikalaus mūsų tautos dvasinio paveldo puoselėjimą nūdienos kultūros kontekste. Tai nėra paprasta pasaulyje, kuriame progresuoja materializmas, daiktų, vartojimo, pinigų kultas, vyrauja sėkmės, begalinio pasitikėjimo savimi ir egoizmo „normos“. Lietuvių tauta turi savus istorinius raidos ypatumus, katalikišką tikėjimą ir tas moralinių vertybių gelmes, kurios niekaip negali „įsipiešti“ materializmo apraiškose ir naujausiose reliatyvizmo ideologijose. Žmogus nėra socialinių eksperimentų objektas, ką dažnai pamiršta neoliberalizmo kaukėmis prisidengę vakarykščiai marksistai, teigę, jog „religija yra opiumas liaudžiai“.
Todėl šviesuomenei yra iškilęs labai rimtas uždavinys – iš naujo atrasti svarbiausias mūsų tautos vertybes, susiformavusias per šimtmečius mūsų katalikiškos istorijos, kurios padėtų apsisaugoti nuo brukamo svetimo kultūrinio šlamšto ir gyvenimo būdo be jokių moralinių dimensijų.
— Jūs kuriate naują Nacionalinį Sąjūdį, nes manote, kad Landsbergio Sąjūdis nesusidorojo su užduotimi?
— Lietuvos valstybingumo raidos ir tautos praradimo grėsmė tebėra esminis klausimas, į kurį neatsakę šiandien prarasime bet kokias galimybes sugrįžti prie tikros valstybės, kurios taip ir nesukūrėme, buvę išduoti naujosios (senosios) nomenklatūros ir įvairiausių jos šiuolaikinių atmainų.
Turime iš naujo pažvelgti į tuos tikslus, kuriuos Tauta per visuotinį Sąjūdį, kaip visą Lietuvą suvienijusį fenomeną, buvo iškėlusi ir suformulavusi programinių nuostatų, politikos principų ir mąstymo pavidalais, tačiau jie liko užmiršti.
Kaip nebūtų keista, negaliu nepastebėti žvelgdamas į netolimą praeitį, jog kažkam užtenka akiplėšiškumo savintis tai, kas pagrįstai priklauso visai lietuvių tautai.
— Kuo Naujasis Sąjūdis skiriasi nuo kitų politinių organizacijų ir partijų? Kokie jo tikslai?
— Pagrindinis Naujojo Sąjūdžio tikslas – laisva tauta ir klestinti valstybė. Tautos atkūrimo sąjūdis -respublika piliečiams bus vienijantis nacionalinis pakilimas kurti Lietuvą – tikrai nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą, socialiai jautrią ir solidarią, teisingumu bei žmogiškumu grindžiamą valstybę. Tikiu, jog mes tai padarysime. Dievas mums padės.