Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė paskutinį kartą, būdama šiose pareigose, perskaitė Seimui kasmetinį pranešimą. Dešimtaisiais prezidentavimo metais Grybauskaitė atrado „neregėtą Lietuvą“, iš kurios bėga žmonės, nes joje viešpatauja godumas, gobšumas ir korupcija. Tokį „atradimą“ būtų galima skelbti pradedant dirbti šiose pareigose, nes baigiantis antrajai prezidentavimo kadencijai atsakyti už apgailėtiną situaciją Lietuvoje privalo tik valstybės vadovas. Taip kad Jos Didenybė atsisveikinimo pranešime sukritikavo savo valdymo rezultatus.
„Iš vienos pusės, mes matome įspūdingą Laisvės kūrinį, kurio progresas stebina pasaulį, kuriuo ir mes didžiuojamės, kuris mažiau nei per tris dešimtmečius pavertė Lietuvą savarankiška valstybe. Iš kitos pusės, iš politinių užkulisių į valstybės pamatus skverbiasi godumo ir nepasitikėjimo kirminas, verčiantis žmones svetur ieškoti teisingumo ir geresnio gyvenimo“, — papasakojo Dalia Grybauskaitė Seimo nariams apie prieštaringus jausmus, aplankančius ją mąstant apie Lietuvą.
Dešimtaisiais savo prezidentavimo metais Grybauskaitė atrado „neregėtą Lietuvą“. Tai Lietuva, kurioje „viską aptemdo ir kėsinasi į valstybę bei demokratiją ciniškas apskaičiavimas. Kur apstu godžių, klastingų, demoralizuotų glemžikų, nematančių valstybės. Kur suprantama tik šantažo, melo ir grasinimų kalba, o įtakojimas ir poveikis — einamiausia prekė“, — pasakė valstybės vadovė, kuriai pavaldūs teisėsaugos organai ir kuri devynerius metus turėjo savo rankose valdžią, galėjusią keisti Lietuvą teigiama linkme.
Jeigu po devynerių Grybauskaitės prezidentavimo metų iš Lietuvos išvyksta žmonės, nes valstybės pamatus „graužia godumo ir nepasitikėjimo kirminas“, tai tokią Lietuvą ir sukūrė pati prezidentė — ir už tai ji privalo atsakyti.
„Neregėtą Lietuvą“ Jos Didenybė atrado, žinoma, todėl, kad viešumon iškilo korupcijos skandalas, liečiantis koncerną MG Baltic. Ir kaip visada ponia prezidentė kalba taip, lyg ji su tais skandalais neturėtų nieko bendro, kas, švelniai tariant, netiesa. Paskutinieji skandalai kaip tik parodė, jog ponia Dalia — aktyvi žaidėja tų politinių užkulisių, kurių ji kratosi ir kuriuos kritikuoja.
Triukšmingiausias skandalas, susietas su MG Baltic, — asmeninis prezidentės Grybauskaitės susirašinėjimas su buvusiu Liberalų sąjūdžio lyderiu Eligijum Masiuliu, kuris kaltinamas gavęs iš MG Baltic kyšį.
Sprendžiant iš to susirašinėjimo, Masiulis buvo koncerno ir valstybės vadovės tarpininkas. Per jį Grybauskaitė kontaktavo su MG Baltic, reikalavo „nutildyti“ koncernui priklausančio televizijos kanalo žurnalistą ir, atsakant į palaikymą, suteikti jai kitus malonumus. Taip kad apie Lietuvą graužančią korupciją prezidentė kalba žinodama reikalo esmę.
Dabartinis Dalios Grybauskaitės pranešimas — įspūdingas paminklas jos epochai Lietuvos istorijoje, o taip pat pačiai valstybės vadovei.
Grybauskaitė vėl atkuria paradoksu dvelkiančią savo prezidentavimo formulę: viską Lietuvoje sprendžiu aš, tačiau už nieką neatsakau.
Todėl aš galiu kritikuoti visus, o mane kritikuoti negali niekas. Lietuvos politiką visiškai persmelkė korupcija, tačiau aš, esanti tos politikos epicentre, nekalta ir švarutėlė kaip gėlytė. Lietuvos piliečiai nusivilia savo valstybe ir išvažiuoja, tačiau aš, valstybės vadovė, kuo dėta?
„Atsiranda vis daugiau politinės valios fundamentaliais nacionalinio saugumo klausimais. Priekines valstybės gynimo linijas papildo žurnalistų tyrimai, vidiniai judėjimai jau atsiranda mokyklose, ligoninėse, socialiniuose tinkluose“, — sako Grybauskaitė apie tai, kaip pilietinė visuomenė kyla ginti valstybės nuo korupcijos ir prekiavimo įtaka.
Tačiau kaip šios nuostabios Lietuvai tendencijos šviesoje atrodo pati Dalia Grybauskaitė? Jos Didenybė kontroliuoja Saugumo departamentą, prokuratūrą, teismus, kasmet slelbia karą valdžios oligarchams, o lietuviai baigiantis jos prezidentavimui priversti galvoti kaip mokyklų, ligoninių ir socialinių tinklų lygyje kovoti su korupcija.
Akivaizdu, jog Grybauskaitė savo atsisveikinimo pranešime Seimui sukritikavo savo valdymo rezultatus.
Lietuvos politikai prieš netolimą ponios Dalios išėjimą iš Daukanto aikštės tapo drąsesni ir pripažino akivaizdų faktą: ta Lietuva, kurią sukūrė Grybauskaitė, negeriausia pasaulyje vieta.
Europarlamento deputatas Valentinas Mazuronis pareiškė, kad ponia prezidentė nepasakė Seimui svarbiausio dalyko: Lietuvoje viešpatauja baimės ir persekiojimo atmosfera, o teisėsaugos organai ir specialiosios tarnybos pasitelkiamos užkulisio žaidimams. Toks kasdieninis gyvenimas tos Lietuvos valstybės, kurią sukūrė ir kuriai devynerius metus vadovauja Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė“, — sako Mazuronis.
„Svarbiausios Lietuvos problemos pranešime iškeltos aiškiai — tai didžiulė priešprieša ir šalies viduje, ir užsienio politikoje. Būtent tai aš laikau didžiausiu pavojumi mūsų valstybei: Lietuvoje su verslu susipriešino dirbantys gyventojai, išvykę — su likusiais, pacientai — su gydytojais, mokytojai — su mokiniais, miestas — su kaimu, gerovė — su saugumu“, — taip Grybauskaitės pasisakymą komentavo buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas.
Jis nepraleido progos mesti akmenuko į dar dirbančios valstybės vadovės daržą: „Siekiant įveikti priešpriešą, reikia pasitelkti valią ir tikėjimą, reikia vadovų, kurie vienytų, o ne skaldytų, kurie būtų teisingi visiems ir galėtų su visais kalbėtis. Ir pačioje šalyje, ir užsienio politikoje“.
Šios frazės potekstę supranta bet kuris Lietuvos pilietis: visi žino, kas šalyje mėto nesantaikos intrigų ir rietenų sėklas ir užsienio politikoje pykstasi su kaimynais.
Grybauskaitės prezidentavimo pabaigą niekas Lietuvoje nelaiko „nuostabios epochos saulėlydžiu“, ir jos valdymo dešimtmetis Lietuvos istorijoje akivaizdžiai nebus laikomas „auksiniu amžiumi“.
Prie Grybauskaitės gyventojų skaičius sumažėjo lyg po maro — istorijoje tai svarbiausias jos prezidentavimo rezultatas. Toks rezultatas ir lydės prezidentę istorijoje.
Maro Dalia — tinkamiausias titulas valdovei, prie kurios iš šalies išbėgo šimtai tūkstančių gyventojų. Tai svarbiausia, ir tai istorijon įrašys „Grybauskaitės epocha“.
Istorija — teisinga ponia: ji ne tik viską pavadins savo vardais, bet ir įvardins atsakingus už tai, kas nutiko Lietuvai.