Politika Politika

Valdžių politika sustabdė Lietuvos projektą „Misija Sibiras“

Vaizdo šaltinis: misijasibiras.lt
 

Rusija sustabdė vizų išdavimą lietuviškojo memorialinio projekto „Misija Sibiras“ dalyviams. Į šią naujieną dėl suprantamų priežasčių labai liguistai reagavo Lietuvos visuomenė. Tačiau kaltinti tuo, kas įvyko, Lietuvos gyventojai gali tik savo politinę vadovybę, kuri, paskelbusi „karą paminklams“ ir kliudydama prižiūrėti tarybinių karių kapus, privertė Rusiją imtis atsakomųjų priemonių. Būtent tokiu elgesiu Vilnius iškėlė grėsmę vienam iš vertingiausių Lietuvos ir Rusijos humanitarinių projektų.

„Misija Sibiras“ — retas Lietuvos–Rusijos santykiuose išties sėkmingai įgyvendintas projektas. Istorinės politikos sferoje tai bene vienintelis toks sėkmingas projektas. „Misija Sibiras“ — įrodymas, jog skausmingais ir kraujuojančiais bendros istorijos ir istorinės atminties klausimais tarp Lietuvos ir Rusijos galimi supratimas ir bendradarbiavimas.

Sakykime, buvo galimi.

„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt

Lietuvių, kurie tapo stalininių deportacijų aukomis, kapaviečių priežiūros projektą 2000 metais pasiūlė Lietuvos jaunimo organizacijos. Jį entuziastingai parėmė Lietuvos užsienio reikalų ministerija, kuri susitarė su rusų kolegomis dėl kasmetinių Lietuvos jaunimo išvykų į palaidojimo vietas Sibire.

„Misiją Sibiras“ lietuviai paveldėjo iš tų laikų, kai tarp Lietuvos ir Rusijos egzistavo normalūs dvišaliai santykiai ir susitarimo su rusų valdžia dėl Lietuvos jaunimo išvykų į Rusiją Vilnius nelaikė išdavyste ir pasityčiojimu.

Šių dienų Lietuvos URM laiminti tokį projektą, kaip „Misija Sibiras“, nepajėgi.

Pirma, kas Smolensko aikštėje leis Vilniaus atstovams peržengti slenkstį po to, ką dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius prišnekėjo (ir tebešneka) Rusijos adresu?

„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt

Antra, Maskvoje ilgainiui priprato prie to, jog Lietuvos istorinės politikos esmė — save matyti nekalta auka, kuriai visi aplinkiniai skolingi, tokioje būsenoje tūpti Rusijai ant sprando, priverčiant ją mokėti kompensacijas ir atgailauti.

Po visų Seimo komisijų, skaičiavusių, kiek šimtų milijardų čekį reikėtų išrašyti dėl „kompensacijos už okupaciją“, vargu, ar kas Maskvoje patikės, kad iš už Lietuvos URM iniciatyvos organizuoti Lietuvių ekspediciją kapaviečių tvarkymui nekyšo merkantilinio politinio apskaičiavimo ausys.

Trečia, abejotina, jog dabartiniai URM ir prezidentūros šeimininkai pritartų idėjai siųsti į Rusiją jaunus lietuvius. Juk jie ten atsidurs „rusų propagandos“ įtakoje! Namo sugrįš jau būdami Sibiro „minkštųjų jėgų“ paruoštais tikraisiais „Kremliaus agentais“.

Nepaisant tragiškų priežasčių, dėl kurių Lietuvos savanoriai kasmet vyko į Sibirą, lietuviškasis projektas buvo teigiamai vertinamas ir Lietuvoje, ir Rusijoje.

„Misija Sibiras“ sėkmingai mažino įtampą tarp tautų: sakralinis tikslas tvarkyti protėvių kapus ir išsaugoti atminimą artino lietuvius su rusais bendrais žmogiškumo principais.

„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt

„Ši misija teigiama įvairiomis prasmėmis. Važiuoja ir suranda senas lietuvių kapines, sutvarko jas, vienija įvairių tautų atminimą. Kaip pasakoja patys šių ekspedicijų dalyviai, Rusijos žmonės stebisi, kad tuo pačiu tvarkomos ir pravoslavų kapinės. Gerbia atminimą visų, neskirstydami tautybės ir tikėjimo principu, — tai labai svarbu. Ekspedicijos dalyviai pažymi, jog vietinė valdžia šią veiklą vertina itin teigiamai. Tokiu būdu naujoji karta stato tiltus, ji remiasi nors ir skausminga praeitimi, tačiau šiandien tai atrodo naujoviškai, pozityviai, dvelkia susitaikymu, — prieš keletą metų sakė tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Evaldas Ignatavičius. — Nesijaučia jokio priešiškumo. Jaunimas susiduria su gyva istorija, atranda naujus jos puslapius. Rusų tauta nemažiau nukentėjo nuo represijų — to neužmirštant, reikia daryti išvadas. Ir, žinoma, rūpintis paveldu, istorija, mūsų bendra praeitimi. Išvykų dalyviai tai ir daro“.

Taip kad „Misija Sibiras“ tikrai buvo retas sėkmės atvejis Lietuvos–Rusijos santykiuose. Šio projekto įtakoje vyko derybos dėl Rusijos–Lietuvos tarpvyriausybinio susitarimo tvakant kariškių ir civilių karo bei represijų aukų palaidojimo vietas. Tačiau vėliau lietuviai užšaldė visas derybas pagal šį dokumentą.

Vilniaus politikos tarybinių karių kapų Lietuvos teritorijoje atžvilgiu išdavoje projekto „Misija Sibiras“ ateitis pakibo ant plauko.

Lietuvos valdžios atkakliai priešinasi raudonarmiečių kapų priežiūros ir fašizmo nugalėtojų atminimo įamžinimo klausimais.

Kultūros paveldo departamentas įpareigojo Lietuvos karo istorijos asociaciją pašalinti antkapius, esančius Antakalnio kapinėse ant Rusijos imperatoriškosios kariuomenės kareivių, o taip pat ant Raudonosios armijos karių, žuvusių vaduojant Lietuvą iš nacizmo 1944 metais, kapų.

Antkapis Vilniaus Antakalnio kapinėse, kurį dėl penkiakampės žvaigždės kontūrų vietos valdžia ketina demontuoti. / Nuotr.: BaltnewsAntkapis Vilniaus Antakalnio kapinėse, kurį dėl penkiakampės žvaigždės kontūrų vietos valdžia ketina demontuoti. / Nuotr.: Baltnews

Palangoje siūloma atkasti raudonarmiečių kapus ir perkelti jų palaikus iš miesto centro į pakraštį.

Nemunėlio mieste prie paminklo tarybiniams kariams buvo pritvirtinta „paaiškinanti lentelė“ apie „sovietinę okupaciją“ ir „stalininį genocidą“. Taip padaryti siūloma visoje Lietuvoje.

Šiaulių valdžios planuoja de-fakto likviduoti paminklą tarybiniams kariams, pakeičiant jį gulinčia horizontalia plokštimi. Klaipėdoje ne kartą buvo išniekintas memorialas miesto vaduotojams.

Raudonarmiečių kapų tvarkymą ir jų žygdarbio atminimo įamžinimą Lietuvos vadovybė bando traktuoti kaip smerktiną ir net teismingą poelgį.

Lietuvos Seimo nariai ruošia įstatymo projektą „Dėl komunizmo ir kitų totalitarinių režimų propagandos draudimo viešose vietose“, kurio aukomis gali tapti tarybiniai paminklai. Lietuvos saugumo departamentas paskutinėje kasmetinėje ataskaitoje pareiškė, kad karinių kapaviečių priežiūra ir memorialų restauravimas — „Lietuvos įtraukimas į Rusijos geopolitinę erdvę“. Suprask: tas lietuvis, kuris prižiūri nežinomo raudonarmiečio kapą greta savo artimųjų kapų, — Kremliui parsidavęs valstybės išdavikas.

O dar oficialusis Vilnius neleidžia Rusijai rūpintis kapinėmis. Pagal naujas taisykles bet kuris kultūros paveldo objekto (o tie objektai yra ir tarybiniai paminklai) finansavimas užsienio lėšomis galimas tik per objekto valdytojus – savivaldybes. Tačiau RF įstatymai draudžia perdavinėti Rusijos biudžetines lėšas kitoms valstybėms ir jų savivaldos organams. Tokiu būdu Rusija praranda galimybę vykdyti memorialų restauravimo darbus.

Rusijos atstovai daug mėnesių aiškino Lietuvos valdžioms, kad tokia politika verčia pasinaudoti vienintele išeitimi — imtis atsakomųjų priemonių ir užšaldyti projektą „Misija Sibiras“. Šios numodavo ranka.

Ir štai rezultatas.

„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt

Rusija sustabdė vizų išdavimą projekto „Misija Sibiras“ dalyviams.

Tokiu būdu ypač svarbios lietuvių tautai akcijos ateitis pakibo ant plauko. Ir kaltinti tuo Lietuvos piliečiai gali tik savo valdovus, kuriems neapykanta Rusijai svarbiau istorinės atminties išsaugojimo, protėvių kapų priežiūros, kartų ryšių ir naujų lietuvių kartų patriotinio auklėjimo.

„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt„Misija Sibiras“, 2017 m. ekspedicija / Nuotr.: misijasibiras.lt

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: