Paminėdama valstybingumo šimtmetį, Lietuva galutinai įteisins „miško brolius“ kaip naujus „kovos už laisvę“ simbolius. Šio proceso, užėmusio kelis dešimtmečius, kulminacija turi tapti Adolfo Ramanausko–Vanago palaikų perlaidojimas su karinėmis pagerbimo ceremonijomis. Likimo ironija: „miško brolių“ vadas, susikruvinęs rankas ne tik Antrojo pasaulinio karo metais žudant Lietuvos žydus, bet ir po karo taikius gyventojus, amžiną poilsį atras greta pirmojo dabartinės Lietuvos prezidento Algirdo BrazPaminėdama valstybingumo šimtmetį, Lietuva galutinai įteisins „miško brolius“ kaip naujus „kovos už laisvę“ simbolius. Šio proceso, užėmusio kelis dešimtmečius, kulminacija turi tapti Adolfo Ramanausko–Vanago palaikų perlaidojimas su karinėmis pagerbimo ceremonijomis. Likimo ironija: „miško brolių“ vadas, susikruvinęs rankas ne tik Antrojo pasaulinio karo metais žudant Lietuvos žydus, bet ir po karo taikius gyventojus, amžiną poilsį atras greta pirmojo dabartinės Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko, viešai atsiprašiusio už Holokaustą ir žadėjusio nubausti jame dalyvavusius lietuvius.
Tikslu organizuoti iškilmingą nacių talkininko palaikų perlaidojimą, Lietuvoje sudaryta valstybinė komisija, o 2018-ieji paskelbti Adolfo Ramanausko–Vanago metais (jis gimė 1918 m.). Atsižvelgiant į tai, jog šiais metais minimas Lietuvos valstybingumo šimtmetis, ši priemonė, vietos valdžių sumanymu, turi tapti dukart simboline. Juk kalba esą eina apie politikos veikėją, kovojusį prieš „sovietinę okupaciją“ ir paklojusį dabartinės nepriklausomos valstybės pamatus.
Tuo, jog Lietuvos valdžios sugebės išaukštinti dar vieną nacių nusikaltėlį, netenka abejoti. Tame prezidentė Dalia Grybauskaitė sukaupė didelę patirtį. Būtent jos pastangomis 2012m. su karinėmis pagerbimo ceremonijomis buvo perlaidoti Juozo Ambrazevičiaus palaikai — vadovo taip vadinamosios Lietuvos laikinosios vyriausybės, kurią 1941 m. buvo sudarę tautos „partizanai“. Tas atvejis iššaukė tarptautinių žydų organizacijų protestą, o taip pat ir platų visuomenės rezonansą pačioje Lietuvoje, nes Ambrazevičius ne tik talkino naciams, bet ir tiesiogiai dalyvavo Lietuvos žydų genocide, kas patvirtinta dokumentaliai.
Beje, žudyti žydus „Lietuvos aktyvistų frontas“ pradėjo pirmosiomis karo dienomis. Jau 1941 m. birželio 27 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdžio protokole užfiksuotas komunalinio ūkio ministro Vytauto Landsbergio–Žemkalnio (Vytauto Landsbergio tėvo) pranešimas apie ypatingai žiaurius pasityčiojimus iš žydų Kaune. O birželio pabaigoje Ambrazevičiaus vadovaujama Lietuvos vyriausybė nutarė įkurti Kaune specialią koncentracijos stovyklą žydams. Iki mūsų dienų išliko Ambrazevičiaus pasirašytas posėdžio protokolas:
„Ministrų kabinetas nutarė: ... pritarti žydų koncentracijos stovyklos įkūrimui ir tai atlikti įpareigoti poną Švipą, komunalinio ūkio vice ministrą, kontaktuojant su pulkininku Bobeliu“.
Vieta koncentracijos stovyklai Kauno VII forto teritorijoje buvo parinkta ne atsitiktinai, nes ten ir anksčiau buvo masiškai žudomi žmonės. Esmė tame, jog po to, kai pasitraukė Raudonoji armija, miestą formaliai kontroliavo „Lietuvos aktyvistų frontas“, pradėjęs terorą prieš savo piliečius ir žydus.
Menkiausiai įtarus gyventojus bendradarbiavus su tarybų valdžia, jie buvo nedelsiant sušaudomi. Žudynės tapo tokiomis masiškomis, kad vokiečiai net buvo priversti uždrausti šaudyti žmones be jų leidimo.
Ši koncentracijos stovykla tapo pirmuoju „mirties konvejeriu“ nacių okupuotoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Iki 1941m. rugpjūčio pradžios VII forte buvo sušaudyta apie 5 tūkstančiai žmonių — dauguma žydai.
Koncentracijos stovykla tapo ypatinga, nes ją sukūrė ir kontroliavo ne naciai, o lietuviškoji Laikinoji vyriausybė, ir masiškas žudynes vykdė lietuvių nacionaliniai „partizanai“.
Šiandien VII forto teritorija privatizuota ir naudojama pasilinksminimo renginių organizavimui.
Pirmuosius susidorojimų su žydais rezultatus vokiečiai susumavo Saugumo policijos ir Saugumo tarnybos 1941m. liepos 11d. pranešime: „Po to, kai Raudonoji armija pasitraukė iš Kauno, miesto gyventojai stichiniu protrūkiu nužudė apie 2500 žydų. Kitą didelį žydų skaičių sušaudė pagalbinės tarnybos policija (partizanai)... Kaune dabar viso pribaigta 7800 žydų, dalinai pogromų metu, dalinai juos sušaudė lietuviškosios komandos“.
Jau 1941m. spalio 31d. brigadenfiureris Valteris Štalekeris konstatavo: „Bendras Lietuvoje likviduotū žydų skaičius sudaro 71105 žmones“.
Viso vokiečių okupacijos metais lietuviškieji talkininkai išžudė daugiau kaip 200 tūkstančių žydų — beveik visą vietos bendruonenę.
2000 metų rugsėjy Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio iniciatyva parlamentas vos nepriėmė įstatymo, pripažįstančio Laikinąją Ambrazevičiaus vyriausybę teisėta Lietuvos vyriausybe, tačiau buvo atšauktas visuomenei užprotestavus.
Lietuvos valdžių nutarimas karo nusikaltėlį paversti eiliniu nacionaliniu didvyriu įsiterpia į daugiametės valstybinės politikos vėžes kuriant nacionalistinę ideologiją, kurios pagrindą sudaro „miško brolių“ „išvadavimo“ karas. Šioje Pabaltijo respublikoje jie po mirties pagerbiami aukščiausiais valstybės apdovanojimais, atidengiami paminklai ir memorialinės lentos, jų vardais pavadinami parkai ir gatvės. Žydų bendruomenės ir progresyvios visuomenės pasipiktinimas, kaip žinia, ignoruojamas nurašant „rusų propagandai“.
Lietuvos vadovybė stengiasi nematyti didelio visuomenės susipriešinimo tarp tų, kuriems nepriimtina valstybinė ideologija vaizduojant nacių kolaborantus didvyriais, ir tų, kurie pateisina tėvynainius, žudžiusius savo šalies piliečius ideologiniais sumetimais.
Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais buvo atliktas didžiulis darbas, siekiant išaukštinti nacių talkininką Ramanauską–Vanagą, įvykdžiusį senaties termino neturinčius karo nusikaltimus. 1999 metais Izraelis perdavė Lietuvai sąrašą žydų žudikų, kuriame yra ir pavardė šio būsimo lietuvių „nacionalinio didvyrio“ — „žiauraus ir vieno iš pagrindinių masiškų žydų žudynių Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kituose miestuose dalyvių“.
Dėl to Lietuvos valstybė bandė ne tik kelti baudžiamąsias bylas sudarytojams šio sąrašo, kuris, beje, iki šiol nepaviešinamas (jame virš 3 tūkstančių pavardžių), bet ir nuteisti savo veteranus, prisidėjusius prie „partizano“ sulaikymo ir žūties. Pavyzdžiui, Lietuvos žydų Izraelio asociacijos vadovui, buvusiam Kauno geto kaliniui Josifui Melamedui ir jo kolegai, vienam iš memorialo Jad va–Šem steigėjų, Tarptautinės komisijos, tiriančios okupacinių režimų Lietuvoje nusikaltimus, nariui Ichakui Aradui net buvo iškeltos baudžiamosios bylos, kurios užsibaigė sensacingu tarptautiniu skandalu.
Pačioje Lietuvoje naujų didvyrių kėlimo ant pjedestalų priešais buvo paskelbti savi veteranai. Antai 2011 metų biržely Kauno apygardos teismas byloje „Dėl Lietuvos partizanų genocido“ buvusiam saugumo karininkui Vytautui Vasiliauskui skyrė ketverius laisvės atėmimo metus.
2015 metais Kauno apygardos teismas 84 metų tarybinio saugumo veteranui Stanislovui Drelingui skyrė penkerius laisvės atėmimo metus „už genocidą Lietuvos partizanų, kovojusių prieš tarybų valdžią“. Jis buvo kaltinamas dalyvavęs 1956 metais „pasipriešinimo“ organizatoriaus Ramanausko–Vanago sulaikymu. Ir nors teisiamasis neigė dalyvavęs šioje operacijoje, teisminė sistema nusprendė, kad jis dalyvavo „tuose veiksmuose, kurie padėjo kitiems sovietinės okupacinės valdžios atstovams“.
O Europos žmogaus teisių teismas sukritikavo Lietuvos teisminės sistemos bandymą išplėsti teisminę praktiką, įtraukiant į genocido sampratą „fizinis naikinimas dalies lietuvių gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei, o būtent Lietuvos partizanams“. 2015 metų spalio mėn. Europos teismas paskelbė nutartį pagal buvusio TSRS saugumo karininko Vytauto Vasiliausko ieškinį, kad „ieškovas buvo nepagrįstai nuteistas Lietuvoje kaltinant jį genocidu“.
Valstybinė Lietuvos politika siekiant išaukštinti lietuviškuosius nacių talkininkus, iš kurių nė vienas taip ir nebuvo teisiamas, ne tik grubiai pažeidža Jungtinių tautų rezoliuciją (2014m. gruodžio 18d. 69/160) „Dėl kovos prieš nacizmo heroizavimą“, bet ir sudaro sąlygas plėstis antisemitizmui, rasizmui, rasinei diskriminacijai, ksenofobijai ir nepakantumui.
Deja, naujų tautos „didvyrių“ atsiradimas reikalauja naujų teisminių procesų tų Lietuvos partizanų atžvilgiu, daugiausia žydų tautybės, kurie kovėsi su naciais ir jų vietiniais talkininkais. Ir todėl Izraelio reakcija bus dar griežtesnė. Galų gale Lietuva rizikuoja patekti tarptautinėn izoliacijon, kaip tai neseniai atsitiko Lenkijai dėl jos istorinio antisemistinio revizionizmo politikos.