Переводы Переводы

Adolfas Ramanauskas — „vanagas“ ar „maitvanagis“? RuBaltic.Ru istorinis neraštingumo likvidavimas

Источник изображения: © Lithuanian Genocide and Resistance Research Center photo
0  

Vieno iš pokario antitarybinio pasipriešinimo Lietuvoje lyderių Adolfo Ramanausko įvaizdis gali pasirodyti kaip patrauklus: išeivis iš socialinių apačių, pedagogas, talentingas organizatorius... Tačiau jau ne pirmą kartą Vanagas kaltinamas karo nusikaltimais. Naują skandalą išprovokavo Klaipėdos deputatas Viačeslavas Titovas, pasiryžęs įrodyti, kad Ramanauskas nevertas tautos didvyrio vardo. Kas iš tiesų buvo „miško brolių“ vadovas, kodėl jo kultas suklestėjo dabartinėje Lietuvoje ir kokiuose šaltiniuose galima atrasti tiesą apie jo veiklą? Į šiuos ir kitus klausimus rubrikos „Istorinis neraštingumo likvidavimas“ rėmuose atsako fondo „Istorinė atmintis“ tyrimų programų vadovas Vladimiras Simindėjus.

— Pone Simindėjau, 2018-ieji metai Lietuvoje paskelbti „miško brolio“ Adolfo Ramanausko metais, o visai neseniai dėl jo įsiplieskė eilinis didelis skandalas. Nejaugi tai tokia ryški asmenybė?

— Aš nesidomėjau atskirai Ramanausko biografija, tačiau, kiek galiu spręsti, jo sureikšminimas smarkiai išpūstas. Jo karjera, jeigu galima taip išsireikšti, klostėsi jau pokario metais. Būdamas Lietuvos karinių nacionalistinių formuočių dalyviu, jis palaipsniui užėmė jose gana reikšmingas pozicijas ir „miško“ epopėjos pabaigoje tapo vienu iš šio judėjimo vadovų. Tiesa, tuo metu minėtasis judėjimas gan liūdnai atrodė: dalyvių moraliniu stoviu ir jų koviniu pajėgumu.

Tačiau jis pasižymėjo valingais bruožais, agitatoriaus gabumais. Jis iki paskutiniųjų bandė organizuoti „brolius“ ir iš esmės buvo pasirinkto kovos kelio fanatikas. Ramanauskas iki paskutiniųjų nedegradavo, kuo ir skyrėsi nuo vidutinio statistinio „nacionalinio partizano“.

Mes turime atkreipti dėmesį į keletą svarbių momentų. Pirma, dabartinėje Lietuvoje Ramanauskas paverčiamas kulto figūra, tačiau tai daroma gana grubiai. Pavyzdžiui, atgaline data jam suteikiamas brigados generolo laipsnis. Tačiau egzistuoja tarptautinė pomirtinio apdovanojimo ir tam tikrų vardų suteikimo praktika.

Pomirtinis karinio laipsnio suteikimas skamba gana keistai. Jis atspindi savotišką norą matyti Ramanauską gyvųjų tarpe. Jį vos ne avansuoja tolimesniems veiksmams.

O šio žmogaus kultas kuriamas perkeliant jo mitologines savybes į dabartinę lietuviškąją realybę: esą jis kaunasi kartu su visais. Tai ne nekalti dalykai, nes mes matome, su kokiu įsiutimu Ramanausko kulto agentai jį gina nuo tų, kurie abejoja, ar verta ir teisinga įamžinti jo atminimą — atminimą žmogaus, kurio karinės formuotės dalyvavo žudant daugybę lietuvių, priėmusių tarybų valdžią.

Adolfas Ramanauskas. / Foto: propatria.ltAdolfas Ramanauskas. / Foto: propatria.lt

Egzistuoja gana didelė nacionalistinio teroro aukų bazė, šiuo klausimu užsiiminėjo tame tarpe ir fondas „Istorinė atmintis“. Lyginant šiuos duomenis su Ramanausko–Vanago formuočių aktyvumo rajonais Pietų Lietuvoje galima aptikti gana liūdną ir dokumentuose atspindėtą įvykių vaizdą: sužinoti, kas žuvo nuo „miško brolių“ kulkų, kur tai vyko.

Daug įdomių dalykų šia prasme yra kasdienėse tam tikrų tarybinių organų suvestinėse, kurios dalinai paviešintos. Jos yra ir Rusijos, ir Lietuvos archyvuose.

Išaiškėja, kad tarp aukų buvo labai daug būtent taikių gyventojų, visiškai beginklių ir neturinčių ryšių nei su Raudonąja Armija, nei su saugumo organais.

Ryšium su tuo bandymai įžūliai persekioti Klaipėdos deputatą, kuris atvirai pasisakė prieš Ramanausko heroizavimą, ir įvairių lietuvių visuomenės sluoksnių reakcija į šią situaciją vaizdžiai charakterizuoja jos politinę ir psichologinę būseną.

Kurstant pseudokarines aistras, esą Lietuva ne šiandien — rytoj vėl kariaus, ir labiausiai psichiškai „judrūs“ veikėjai tobulina savo įgūdžius, išvykdami į Ukrainą pašaudyti. Žinoma, duok jiems laisvę ir ypač nebaudžiamumo iliuziją — ir gali atsitikti tai, kas 1941 metais atsitiko su bejėgiais žydais. Tik dabar aukomis taps ne žydai, o žmonės, kurie dabartinėje Lietuvoje demonizuojami. Žinoma, kalba eina apie rusus.

Sušaudytų žydų — Kauno geto gyventojų kūnai. / Foto: victory.rusarchives.ruSušaudytų žydų — Kauno geto gyventojų kūnai. / Foto: victory.rusarchives.ru

— Viačeslavo Titovo situacijoje iš esmės viskas paremta šaltiniais. Titovas sako, kad yra konkretūs dokumentai, įrodantys Ramanausko kaltę, tame tarpe ir tarybinio teismo nuosprendis. O jo oponentai tvirtina, kad tuo negalima tikėti, VSK (KGB) tiesiog apšmeižė šlovingus kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę.

— Čia reikia atskirti išties tikinčius viskuo „šventai lietuvišku“ nuo tų, kurie pajėgūs racionaliai mąstyti. Paliekant pastaruosius diskusijos rėmuose, nevalia užmiršti, kad yra labai rimtų darbų ir ta tyrimų tema, kaip reikia priimti ir kritikuoti tarybinius šaltinius.Tai ištisa kryptis istorijos moksle — darbas su šaltiniais. Pasinaudojant patikrintais mokslo metodais, galima išsamiai ištirti tarybinius (ir kitus) dokumentus, sulyginti juos ir bandyti priartėti prie tiesos. Čia paprasčiausiai reikalinga mokslinė sąžinė ir noras tuo užsiimti.

Pirma, aš jau minėjau kasdienes pažymas — ten nėra jokio pagrindo įžvelgti falsifikacijas prieš patį Ramanauską, tai paprasti eiliniai dokumentai. Antra, reikalinga trofėjinių medžiagų analizė. Archyvuose tikriausiai yra ne tik nelaisvėn paimtų smogikų parodymų, bet ir kartu su jais paimtų dokumentų, propagandinių lapelių ir t.t. Visa tai būtina tirti nešališkai.

Tačiau kai Lietuvos valdančioji partija rinkimų išvakarėse naudojasi municipalitetais, kurstant antitarybines ir antirusiškas aistras, ir kuria kultus tam tikrų personažų, kurių rankos iki alkūnių kruvinos, tai nesudaro sąlygų nei moksliniam klausimo tyrimui, nei mokslinei diskusijai.

Todėl su tais, kurie pajėgūs racionaliai mąstyti, dialogas galimas — žinoma, jeigu jie nepatiria galingo politinio spaudimo. O Lietuvoje, kaip matome, taip ir vyksta. Tiems istorikams, kuriems kelia abejones vienos ar kitos politinės ir istorinės dogmos, stengiamasi primesti visokių nemalonumų. Pavyzdžiui, jų neįsileidžia į Lietuvą, jei tai užsienio istorikai.

Deputatą Titovą gali ne tik miltais apipilti, bet ir sumušti, sukelti automobilio avariją, atimti mandatą (Lietuvos prokuratūra jau ieško tam pagrindo). Mes matome, kaip toli pažengė situacija šalyje.

Viačeslavo Titovo užpuolimas liepos 26 dieną prie miesto tarybos pastato / Foto: facebookViačeslavo Titovo užpuolimas liepos 26 dieną prie miesto tarybos pastato / Foto: facebook

— Bandykime šaltinių klausime daryti išvadas: jeigu atsispirti nuo šaltinių tyrimo klausimo ir kritiškai pažvelgti į tarybinius dokumentus, mes vis dėlto prieiname išvados, kad Ramanauskas, švelniai tariant, visiškai ne nenuodėmingas?

— Pasikartosiu, dokumentai, apie kuriuos eina kalba (tos pačios kasdienės chronikos), visiškai nenukreipti prieš Ramanauską. Dar ne faktas, kad tarybų valdžios struktūros žinojo jo vaidmenį vienoje ar kitoje akcijoje. Tačiau jau atgaline data, atsižvelgiant į lietuviškas publikacijas ir Ramanausko paliktus memuarus, galima kai ką palyginti. Ir tada išryškėja vaizdas, nepanašus į tą, kuris kuriamas dabartinėje Lietuvoje.

Dar vienas momentas: Lietuvos istoriniai tyrimai gana kukliai pateikia vokiečių okupacijos laikotarpį. Nurodoma, kad Ramanauskas mokytojavo. Ar iš tikrųjų taip buvo? Ką jis veikė trumpo Tarybų Lietuvos 1940–1941 m. laikotarpio metu? Čia taip pat iškyla įvairių klausimų. Žinoma, ramesnėmis sąlygomis istorikams būtų įdomu aiškintis.

Titovas kaip tik ir pažymėjo, jog nori pradėti diskusiją. Ir jis greičiausiai teisus: tokia diskusija reikalinga. Juk ir Jūs patvirtinote, kad apie Ramanauską žinoma toli gražu ne viskas. Ar pavyks Titovui sudominti šia tema ekspertų bendriją? O gal jį parems Rusijos istorikai?

— Ramanauskas dabartinėje Lietuvoje išaukštinamas, ši figūra tapo vos ne pagrindinė. Tačiau tas laikotarpis, kai Lietuvos gyventojai buvo labiausiai terorizuojami, vis dėlto siejamas su tais metais, kai Ramanauskas dar nebuvo laikomas „miško brolių“ vadu. Tai ankstesni metai.

Kažkokia prasme einamieji Rusijos istorikų tyrimai gali paliesti šią temą. Tyrimai tęsiasi, ruošiamos įdomios publikacijos, tačiau ne visos palies Ramanauską arba tas teritorijas, kuriose jis veikė. Tai nėra pagrindinė tema. Ten yra ir ryškesnių personažų, kurie laukia savo tyrinėtojo.

Partizanų grupių atsakomybių zonų žemėlapis lietuviškame vadovėlyje / Foto: http://guns.allzip.orgPartizanų grupių atsakomybių zonų žemėlapis lietuviškame vadovėlyje / Foto: http://guns.allzip.org

— Gal būtent todėl ir tapo Ramanausko figūra pagrindine?

— Ji išpūsta!

Ar ne todėl išpūsta, kad Ramanauskas palyginant „saugus“ variantas? Ne toks baisus nusikaltėlis, kaip, pavyzdžiui, Jonas Noreika?

— Taip, ne toks baisus. Prasidėjus karui jis buvo gana jaunas. Tačiau mes turime suprasti, kad visų įvykių Lietuvoje baisumai ir žiaurumai palietė ir taikius gyventojus. Aukomis tapo ir realiai rėmę tarybų valdžią šimtai žmonių, ir prie jų priskaičiuoti. Tai visiškai ne vienkartiniai atvejai, ir dabartinėje Lietuvoje jie iki šiol dar deramai neįvertinti.

Net bandymai parabilti apie neginčijamai bjaurius žydų žudynių Lietuvoje dalyvius — ir tie susilaukia audringų emocijų.

Nacionalistinio karo aukos nutylimos arba priskaičiuojamos prie „legitimių“ aukų — tai yra prie tų, su kuriomis buvo susidorota teisėtai. Ir visa tai naudojama tikslu rinkimų išvakarėse mobilizuoti elektoratą.

Ne, tokiomis sąlygomis rami diskusija neįmanoma.

Kur dar Viačeslavas Titovas gali paieškoti Ramanausko kaltės įrodymų? Juk jis rimtai pasišovė apginti savo tiesą.

— Aš atskirai neužsiiminėjau šia tema, bet, pakartosiu, metodas palyginimo rajonų Ramanausko aktyvumo su nacionalistinio teroro bazės duomenimis gali pasitarnauti teigiamai. Dabar reikia kruopščiai išanalizuoti areštuotų jo pavaldinių parodymus (žinoma, tai ir teisminiai dokumentai), kurie net ir kritiškai į juos pažvelgus gali duoti naudingos faktinės medžiagos. Manau, kad yra medžiagų, atsiradusių ir netarybinėje sferoje, tačiau tuo laikotarpiu — po 1944 metų — jos buvo gana objektyvios. Tikėtina, kad dalis informacijos pasiekė ir Vakarus.

“Miško broliai“ / News Front nuotrauka“Miško broliai“ / News Front nuotrauka

Aš vis dėlto daugiau Latvija užsiiminėjau, ir štai ten yra visiškai unikalios istorijos: pavyzdžiui, amerikiečių pinigais buvo numatyta „gelbėti“ žydus, o iš tikrųjų gelbėjami buvo nacių kolaborantai, įsivėlę į žydų žudynes. Todėl būtina išsiaiškinti, ar kas nors prasiskverbė į Vakarus. Galimai tai kažkokie nevieši popieriai su Lietuvos visuomenės reakcija į taip vadinamų nacionalinių partizanų veiksmus. Tur būt ir ČŽV buvo kažkokia refleksija, bandymas išsiaiškinti, kodėl šis judėjimas vis dėlto pradėjo nykti. Negi vien tik tarybinės represinės priemonės tai skatino?

— Ar galima sakyti, kad šiandieniniai šamaniški šokiai aplin Ramanauską ir kitus abejotinus personažus — pasekmės to, kad tarybinių istorikų tyrimai neskyrė jiems reikiamo dėmesio?

— Tarybinių istorikų tyrimuose ši tema egzistuoja, tačiau jos išsami analizė buvo vertinama kaip elementas, galintis sutrukdyti lietuvių visuomenės nuraminimą. Esant kategoriškiems vertinimams, kuriuos tarybiniai istorikai skyrė „miško broliams“, išsamių jų nusikaltimų tyrimų, pasitelkiant viešuosius instrumentus, nesimatė.

Tur būt, žvelgiant iš politinės taktikos pozicijų, tai buvo pateisinama, tačiau mes praradome daug laiko, negavome labai daug parodymų. Tai liūdna ir ženkliai apsunkina darbą rekonstruojant dabartinius veiksmus.

Статья доступна на других языках:
Обсуждение ()