Переводы Переводы

Lietuva prisimena Holokausko aukas heroizuodama karo nusikaltėlius

Источник изображения: www.obzor.lt
0  

Vokiškieji okupantai 1943 metų rugsėjo 23 dieną pradėjo likviduoti Vilniuje žydų getą. Vėliau Lietuvos Seimas patvirtins šią datą kaip oficialią žydų genocido aukų atminimo Dieną. Tradiciškai rugsėjo 23 dieną Pabaltijo respublikoje organizuojama gana daug teminių renginių. Lietuva stengiasi parodyti, kad mini Holokausto tragedijos aukas ir pergyvena skausmą, tuo pačiu metu heroizuodama kolaborantus, kuriuos istorikai įvardina žydų žudikais.

Prieš nacistų talkininkų atminimo įamžinimą nenuilstamai kovoja JAV pilietis, lietuvių kilmės žydas Grantas Gočinas, apie kurį jau rašė analitinis portalas RuBaltic.Ru. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre buvo išsakyta užuomina, kad daug puslapių užimantis užklausimas, adresuotas šios organizacijos vadovei Teresei Birutei Barauskaitei, gali būti traktuojamas kaip turintis respublikos Konstitucijos ir Baudžiamojo kodekso pažeidimų požymius.

Dar vieną kreipimąsi Gočinas pasiuntė Lietuvos prokuratūrai, kaltindamas Barauskaitę nusikalstamu Holokausto neigimu. O strėlės skrajoja aplink žinomo „miško brolių“ vado Jono Noreikos figūrą. Pasak Gočino, nuo 2015 iki 2018 metų Centro direktorė aktyviai neigė nusikalstamą nacių talkininko veiklą. Kaip ryškų šios politikos pavyzdį kreipimosi autorius pateikia istoriko Alfredo Rukšėno 26 puslapių straipsnį, išspausdintą Centro leidžiamame žurnale. Jame Noreika vaizduojamas kaip „žydų gynėjas, kuris nieko nežinojo ir neturėjo polinkių genocidui“.

Rukšėnas mini tik Noreikos veiksmus pagrobiant turtą, sukurdamas neologizmą „ekonominis genocidas“, tuo sušvelnindamas ir sumenkindamas jo nusikaltimus, — tvirtina Grantas Gočinas. — Istorinių dokumentų tyrimų šviesoje aš manau, jog „ekonominį genocidą“ reikia suprasti kaip etnoso naikinimą siekiant ekonominės naudos“.

Apie tai, kaip „ekonominį genocidą“ vykdė Noreika, neseniai pasauliui paaiškino jo anūkė Silvija Foti: „Netrukus po sukilimo mano senelis pervežė savo šeimą į „staiga išsilaisvinusį“ namą miesto centre ir gyveno jame iki persikėlimo į Šiaulius, kur tapo apskrities pirmininku“. Kaip išsiaiškino Foti, tai buvo tipiškas scenarijus. Žydai „dingdavo“, namai išsilaisvindavo, juos užimdavo lietuviai.

Iš kairės į dešinę: Silvija Foti ir Jonas Noreika / Kolažas RuBaltic.RuIš kairės į dešinę: Silvija Foti ir Jonas Noreika / Kolažas RuBaltic.Ru

Silvijos Foti sensacinis prisipažinimas — dar vienas kozyris rankovėje Granto Gošino, kuris tvirtai pasiryžęs pasiekti teisingumo. Prokuratūrai adresuotą laišką jis užbaigia šiais žodžiais: „Centro direktorės ir istorikų veiksmai atitinka Holokausto neigimo apibrėžimą, kuris vykdomas Lietuvos Respublikos vardu platinant propagandą valstybės lėšomis. Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, mes prašome pradėti ikiteisminį tyrimą Teresės Birutės Barauskaitės atžvilgiu dėl nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 170 (2) straipsniu“.

Rugpjūčio 24 d. Gočinas patalpino savo saite atsakymą. Susipažinęs su pateikta medžiaga, jis priėjo išvados, kad „vienašališki istoriniai apibendrinimai galimai neatitinka tikrovės, o Centro istorikų pozicijos ne visada sutampa su pareiškėjo pozicija „kai kuriomis aplinkybėmis“. Žodžiu, užsiimti tyrimu prokuratūra atsisakė.

Tačiau Grantas Gočinas neketina pasiduoti. Jis ir ateityje drums Lietuvos institutų ramybę ir gins savo poziciją teisme. Rugsėjo 12 d. jam buvo pranešta, kad Lietuvos vyriausybė, siekdama apginti savo interesus, nusisamdė žinomą advokatę Liudviką Meškauskaitę. Gočinas pabrėžia, jog Lietuva pasiruošusi mokėti pinigus už nacių nusikaltėlio „gero vardo“ gynimą.

„Leiskite man pakartoti: Europos Sąjungos vyriausybė ruošiasi teismui, kad apgintų gerą nacių talkininko reputaciją. Lietuvos piliečiai, jūsų vyriausybė eikvoja jūsų mokesčius. Ji veikia jūsų vardu“.

O atskiras Gočino kreipimasis skirtas savo tėvynainiams: „Lietuva tvirtina esanti žydų draugė, norinti su jais susitaikymo. Ji ieško pas žydus investicijų [ir galimybės] vystyti turizmą, naudodama pinigus žydų žudikų reputacijos gynimui. Štai kaip dirba jūsų turistinių pinigų pelnas“.

Grantas Gočinas / Nuotr.: YouTubeGrantas Gočinas / Nuotr.: YouTube

Rugpjūty, prieš genocido aukų atminimo Dieną, tinklalapyje atsirado dar vienas įdomus dokumentas: tyrimas pavadinimu „Holokausto supainiojimo Baltijos judėjimas“. Manau, nebūtina aiškinti, kuo pasipiktinęs jo autorius profesorius Dovidas Kacas.

Štai vienas iš jo pastebėjimų: Genocido aukų muziejuje Vilniuje iki 2011 metų nebuvo žodžio „Holokaustas“. „Kitaip sakant, tas genocidas, kuris realiai vyko Lietuvoje, nebuvo pastebėtas, ir tai tuo metu, kai esą serija baisių nusikaltimų, kurie vis tiek po savęs paliko sėkmingai besivystančią šalį su augančiu gyventojų skaičiumi, pasiruošusią po TSRS griūties kuo greičiau įstoti į ES ir NATO, čia buvo pripažinti „genocidu“.

Apie tai, kaip Lietuvoje supainiojama Holokausto istorija, šiomis dienomis papasakojo teisių gynėjas Grantas Gočinas. Rugsėjo 10 d. jis su draugais, Lietuvos rusų sąjungos ir Socialistinio liaudies fronto atstovais, pabuvojo Merkinės miestelyje. Jo apylinkėse prieš 77 metus vokiškieji okupantai su vietos kolaborantais nužudė 854 žydus. Tačiau, pasirodo, genocido aukų vietą miestelyje sunku surasti — daug sunkiau, nei jų žudikų atminimo įamžinimo vietą.

Nuotr.: facebookNuotr.: facebook

„Aplankę muziejų, mes ėmėme ieškoti Holokausto aukų laidojimo vietos. Noriu pabrėžti, kad ieškojome ilgai, — rašo Grabauskas, —panašiai kaip šių metų rugpjūty ieškojome sunaikinto Vašukėnų kaimo. Vietą sunku rasti, nes per mažai rodyklių, ir net tada, kai lyg jau ėjome reikiama kryptimi, ir tai ne iškart radome. Nesimato aiškių takų, viskas užžėlę“.

Merkinės apylinkėse pabuvojo ir Klaipėdos deputatas Viačeslavas Titovas, išdrįsęs suabejoti, ar verta kabinti memorialinę lentą dar vienam Lietuvos „kovotojui už laisvę“ — „miško brolių“ vadui Adolfui Ramanauskui Vanagui.

Dabartinės Lietuvos didvyrių panteone Ramanauskas — viena išskirtinių, jei ne svarbiausia figūra. Į partizaninės veiklos viršūnes jis iškilo po karo, todėl „Vanago“ šalininkai tvirtina, kad su naciais jis nebendradarbiavo. Tačiau kai kurie tyrinėtojai mini jo dalyvavimą susidorojant su taikiais gyventojais, tame tarpe ir žudant Merkinėje žydus.

Pats Titovas Lietuvoje ir toliau koneveikiamas neišsenkant kaltintojų entuziazmui. Municipalinė Klaipėdos taryba ketina atimti iš jo deputato mandatą pasitelkiant teismą.

Titovo bylą miesto meras Vytautas Grubliauskas pavadino „ilgu, sudėtingu, tačiau svarbiu procesu“. Visiems „neįtinkantiems“ tai bus pamoka, kaip bus pasielgta su tais, kuriems nepriimtina oficiali Lietuvos istorijos traktuotė.

Lietuvoje persekiojamas Viačeslavas Titovas, suabejojęs, ar verta įamžinti „miškų vanago“ atminimą

Nemaloniu siurprizu Lietuvos „patriotams“ tapo respublikoje gyvenančių žydų pozicija. Rugpjūty Lietuvos žydų bendrija (LŽB) paviešino atvirą laišką, kuriame išreiškė susirūpinimą, kad „vis dar visuomenėje kyla diskusija dėl Jono Noreikos (generolo Vėtros) atminimo įamžinimo. LŽB atkreipė dėmesį, kad reikėtų nuimti memorialinę Jono Noreikos lentelę nuo Vrublevskių bibliotekos pastato. Beje, žydų bendruomenė paragino valdžias tai padaryti kaip tik iki rugsėjo 23 dienos.

Nuostabu: net amerikiečių spauda neseniai susidomėjo Jono Noreikos figūra. Straipsnį pirmame puslapyje jam skyrė The New York Times. Analitinis portalas RuBaltic.Ru kruopščiai išnagrinėjo publikaciją, kurios autorius daro vienareikšmę išvadą: Jonas Noreika pasirinko neteisingą kelią. Ar tai ne užuomina, kad lietuviškiesiems draugams verta peržiūrėti savo požiūrį į „generolą Vėtrą“?

Lietuvos URM pajuto, kuria kryptimi pučia istorijos vėjai: užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius paragino tėvynainius nustoti liaupsinti Noreiką. Labai įdomu, kaip į jo žodžius sureaguos kitos valstybinės žinybos. Jei, žinoma, sureaguos.

Ir vis dėlto šią problemą Lietuvoje stengiamasi tolerantiškai ignoruoti. Tikėtina, jog žydų genocido aukų atminimo Dieną memorialinė lenta Jonui Noreikai – žmogui, kurį baisiais nusikaltimais kaltina net jo anūkė – tebepuikuosis ant Vrublevskių bibliotekos pastato. O norintiems suabejoti jam panašių personažų „didvyriškumu“ valdžios visada pasiruošusios viešai išvanoti kailį. Žydų bendruomenės susirūpinimas tebelieka be dėmesio.

Tai kokią atmintiną datą Lietuva mini rugsėjo 23 dieną?..

Статья доступна на других языках:
Обсуждение ()