Переводы Переводы

Jums spręsti — ar pradėsite naują priešpriešos su Rusija etapą“ — atviras kreipimasis į Lietuvos teisėjus (2 dalis)

Источник изображения: https://jonaskovalskis.com
0  

Lietuvoje startuoja, pagal viską, paskutinis „Sausio 13-osios bylos“ teisminio proceso etapas, kuris respublikoje vadinamas „Niurnbergu Rusijai“. Lietuvos politinis elitas neslepia, jog pagrindinis šio proceso tikslas — ne nustatyti teisybę, o mesti prieš Rusiją išpuolį, ir kaltinami teismo salėje bus ne tiek sausio 13-osios įvykių dalyviai, kiek Rusija kaip šalis, nelojali vakarietiškoms „vertybėms“. Prieš paskutinį šio užsitęsusio proceso etapą į Lietuvos teisėjus atvirai kreipėsi Vladislavas Švedas: Lietuvoje vienas iš „teisiamųjų“, o iš tiesų — neišdavęs savo įsitikinimų buvęs Lietuvos Kompartijos CK antrasis sekretorius (nuo 1990 metų), dramatinių įvykių 1991 metų sausy Vilniuje liudininkas ir dabartinės Lietuvos Respublikos tyrinėtojas. Analitinis portalas RuBaltic.Ru pateikia antrąją šio kreipimosi dalį.

Rusija taip pat gali pateikti Lietuvai sąskaitą dėl 1944 metais žuvusių 160 tūkstančių tarybinių karių, vadavusių jos teritoriją iš nacių okupacijos. Pagaliau, Rusija turi teisę pareikalauti iš Lietuvos atlyginti išlaidas sąjunginio biudžeto, kuris tarybiniais laikais visada buvo pagrindinai formuojamas Rusijos sąskaita — visa tai 1944–1991 metais buvo investuota į Lietuvos industrializaciją ir socialinę sferą. RF ekonominio vystymosi ministerija tvirtina, jog ši suma sudaro 72 milijardus dolerių. Tačiau jeigu perskaičiuoti pagal dabartinį aukso kursą, tai gausime apie trilijoną dolerių (RF ekonominio vystymosi ministerijos pažyma šia proga buvo išspausdinta 2010 02 18 laikraštyje „Sovetskaja Rosija“).

Pagal buvusio TSRS Ministrų Tarybos pirmininko Nikolajaus Ryžkovo informaciją, vien tik 1988 m. į Lietuvą buvo įvežta 16,7 mln tonų akmens anglies, virš 13 mln tonų naftos, perpumpuota 4,9 milijardų kūbinių metrų dujų. Be to, respublika gavo 780 tūkst. tonų valcuoto metalo, 824 tūkst. tonų padarinės medienos, 496 tūkst. tonų mineralinių trąšų, 2,7 milijono tonų maistinių grūdų. Ir toks tiekimas praktiškai egzistavo Lietuvai visais tarybų valdžios metais.

Norint vaizdžiai suprasti, kaip Lietuva buvo finansuojama tarybiniu laikotarpiu, priminsiu, kaip buvo statomas Vilniaus televizijos bokštas. 1970 metų pradžioje TSRS Ministrų Taryba davė sutikimą statyti šalyje tris bokštus. Vieną buvo numatyta statyti Lietuvos TSR sostinėje Vilniuje, kitą Taline, trečią Sverdlovske — viename iš galingiausių TSRS industrijos centrų.

Vilniaus televizijos bokštas / Nuotr.: provilnus.ruVilniaus televizijos bokštas / Nuotr.: provilnus.ru

1974 m. buvo pakloti betoniniai Vilniaus televizijos bokšto pamatai. Projektavo jį Valstybinis sąjunginis TSRS ryšių ministerijos projektavimo institutas. Statė betoninę bokšto dalį pagal tuo metu unikalią monolitinę betoninę technologiją statybos montažo trestas „Specželezobetonstroj“ (Maskva).

Finansavo statybas, kaip buvo pasakyta aukščiau, sąjunginis biudžetas. 1981 m. sausy televizijos bokštas buvo įvestas eksploatacijon. Šiek tiek anksčiau, 1980 m. liepą, pradėjo veikti tokio pat tipo Talino televizijos bokštas. Jį buvo pradėta statyti vėliau, negu Vilniaus, tačiau darbus pagreitinti teko dėl 1980 m. XXII Olimpinių Maskvos žaidynių burlaivių regatos Taline. Šio bokšto statybą taip pat finansavo sąjunginis biudžetas.

Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas — RuBaltic.Ru past.) televizijos bokšto, tokio pat, kaip Vilniuje, statyba buvo pradėta tik 1983 m. Jam nepakako biudžetinių lėšų ir specializuotų galingumų. Minėtas trestas „Specželezobetonstroj“ iki tol buvo užimtas darbais Vilniuje ir Taline. 1990 m. lėšos, skirtos Sverdlovsko televizijos bokšto statybai, užsibaigė, ir jis prastovėjo neužbaigtas iki 2018 m. kovo, kai buvo nugriautas sprogdinant.

Štai tokie buvo tarybiniai „okupantai“. Tai, kas patiems priklausė, atiduodavo „okupuotiems“.

Užbaigiant galimų Rusijos atsakomųjų pretenzijų Lietuvai temą, būtina pasisakyti apie tai, jog Rusija, atsakydama į pripažinimą, kad rusai nusikalto prieš žmogiškumą ir įvykdė karo nusikaltimus, pareikalaus iš Lietuvos valdžių atsakymo, kodėl Lietuvoje nė vienas karo nusikaltėlis, įvykdęs nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1941–1942 ir 1944–1953 metais, nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Net daugiau: dauguma jų įvardinti didvyriais.

„Miško brolių“ lyderis, Lietuvos didvyris Adolfas Ramanauskas-Vanagas / Nuotr.: Baltnews„Miško brolių“ lyderis, Lietuvos didvyris Adolfas Ramanauskas-Vanagas / Nuotr.: Baltnews
Aš jau minėjau, jog rinkinio The Holocaust Chronicle duomenimis, respublikos teritorijoje taip vadinami „žydšaudžiai“ Antrojo pasaulinio karo metais sunaikino apie 95 proc. (virš 200 tūkstančių) visoje Lietuvoje gyvenusių žydų. Taip, nemaža šių aukų dalis tenka Einsatzkommando „3“, kuriai Lietuvoje vadovavo SS štandartenfiureris Karl Jager. Tačiau daug aukų tenka ir lietuviškiesiems „žydšaudžiams“.

Tarybų Lietuvoje lietuvių dalyvavimas 1941 metais masinėse žydų žudynėse buvo nutylimas. Pamenu, kaip 1957 metais Utenoje pirmą kartą buvo minimas 4 tūkstančių žydų sušaudymas Rešės miške. Į gedulingą mitingą buvo pakviesti visų Utenos mokyklų pionieriai. Rusų mokyklai atstovavau aš. Mitinge kalbėjęs vykdomojo komiteto pirmininkas sakė, kad dėl žydų žudynių kalti vokiškieji fašistai. Ši versija tada buvo visuotinai priimtina.

Bet čia pasisakė du vyrai, kurie 1941 m. buvo paaugliai. Jie per stebūklą liko gyvi ir pareiškė, jos tikrieji šios piktadarybės kaltininkai — lietuviškieji nacionalistai.

Būtent jie šaudė žydus Rešės miške. Vyresni kaimynų vaikinai, pamenantys nacių okupaciją, pasakojo, kaip nacionalistai kolonomis varė žydus sušaudymui tame miške. Net parodė namus, kuriuose anksčiau gyveno „žydšaudžiai“. Vardino tuos, kurie aktyviausiai dalyvavo apiplėšiant žudomus žydus ir dėka prisiplėšto jų turto pasistatė arba išpuoselėjo savo namus.

Šia tema 2016 m. išleista lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ pašiaušė Lietuvos visuomenę, nors ji buvo parašyta remiantis dokumentine medžiaga. Prieš porą metų iki šios knygos pasirodymo Vanagaitė kartu su Jeruzalės Simono Vizentalio centro vadovu, užsiimančiu nacių karo nusikaltėlių paieškomis, pavažinėjo po Lietuvą, apklausdama Holokausto liudytojus.

Panaudodama surinktą medžiagą, Vanagaitė parašė aukščiau minėtą knygą. Tačiau vėliau, pasinaudodama Lietuvos TSR VRLK (NKVD) archyvų duomenimis, bendradarbiavimu su tarybiniais organais apkaltino paskutinį „miško brolių“ vadą Adolfą Ramanauską Vanagą. Jis dabartinėje Lietuvoje paskelbtas didvyriu, ir po mirties jam suteiktas brigados generolo laipsnis. Visa tai sukėlė naują skandalą ir rašytojos persekiojimą. Tada Vanagaitei teko laikinai išvykti iš Lietuvos. Visos jos parašytos knygos, net grynai moteriška tema, nekalbant apie „Mūsiškius“, buvo išimtos, jas net buvo norėta utilizuoti.

Rūta Vanagaitė / Nuotr.: focus.uaRūta Vanagaitė / Nuotr.: focus.ua

Tuo tarpu ne paslaptis, jog 1944 m. tarp norinčiųjų kovoti prieš „sovietinius okupantus“ daugiausia buvo tų žmonių, kurie susitepė ne tarnavimu naciams, o masišku tarybinio ir partinio aktyvo bei žydų žudymu. Šiems „žydšaudžiams“ nebuvo kelio nei į Vakarus, nei pas amerikiečius, jiems nebuvo pakeliui ir su tarybų valdžia. Todėl jie bendradarbiavo su naciais, praėjo apmokymus buvusiose Abvero mokyklose, kurias 1944 metais kuravo SD (Sicherheidiensts — SS saugumo tarnyba), ir buvo parašiutais išmesti į Tarybų Lietuvos teritoriją.

Būtent „žydšaudžiai“ tapo pirmaisiais aktyvistais ir ginkluoto antitarybinio pogrindinio pasipriešinimo pokario Lietuvoje organizatoriais.

Kai kuriais duomenimis, trečdalis taip vadinamųjų „partizanų“ vadų dalyvavo žudant žydus („Litovskij kurjer, 2010 12 02, „Kita vidurnakčio pusė“). Jau 1944 m. rugpjūty Lietuvoje buvo parašiutais išmesti 25 nacių paruošti agentai. Jie turėjo sukurti partizanų būrių tinklą.

Apie šių grupių sudėtį byloja toks pavyzdys. 1944 m. lapkričio 18 d. Panevėžio apskrityje nusileido 12 parašiutininkų diversantų grupė, vadovaujama Antano Šilo. Kaip VRLK pasakojo areštuotas šios grupės narys Antanas Birbilas, ji buvo suformuota iš LAF (Lietuvos aktyvistų frontas — Berlyne 1940 m. sukurta pronacistinė organizacija) narių, daugiausia iš buvusių policininkų, nacių talkininkų ir vokiečių kariuomenės karininkų“.

Lietuvos valstiečiui tuo metu buvo ypač sunku išgyventi. Dienomis ateidavo tarybiniai liaudies gynėjai (ginkluoti savanoriai, talkinę Lietuvos TSR VSM), o naktį — „miško broliai“. Ir vieni, ir kiti norėjo valgyti.

Net tokiame mieste, kaip Utena, kur stovėjo tarybinis karinis dalinys, „miškiniai“ neretai ateidavo „į svečius“ pas kai kuriuos gyventojus. Kai kas juos pasitikdavo automato serija, o neturintiems automato tekdavo „svečiams“ atidaryti duris. Ir tų, kurie „priimdavo“, laukė arba „miškinių“ kulkos, arba kelionė į Sibirą. Pasitaikydavo ir viena, ir kita.

„Miško broliai“ / Nuotr.: RT„Miško broliai“ / Nuotr.: RT

1944–1956 metais nuo taip vadinamų lietuviškųjų „partizanų“ rankų Lietuvoje žuvo 25108 žmonės, 2965 buvo sužeisti. Tarp nužudytų 993 vaikai iki 10 ir 52 — iki 2 metų. 118 vaikų buvo sužeista (TSKP CK „Izvestija“ Nr. 10, 1990 m., pusl. 139).

Kuo vaikai nusikalto Lietuvos patriotams? Nejaugi vardan nepriklausomybės reikėjo žudyti ir kūdikius?

Pacituosiu Boriso Bergo straipsnį „Kita vidurnakčio pusė“, kuris buvo išspausdintas laikraštyje „Litovskij kurjer“ (2010 12 02). „Žmonės, kurie šiandien daromi nacionalinio pasipriešinimo tarybiniam okupaciniam režimui didvyriais, apdovanojami valstybiniais apdovanojimais ir pelno įvairius garbinimus, iš tiesų buvo toli gražu ne Dievo avinėliai. Vargu ar jie pateko į rojų, nes paliko pokario Lietuvoje labai daug nekaltai nužudytų sielų...“

Sugrįžkime prie jau minėto Adolfo Ramanausko. Lietuvoje tvirtinama, kad jo dalyvavimas žydų žudyme neįrodytas. Tačiau buvęs žydų geto kalinys, vėliau tarybinis partizanas Josifas Melamedas po karo sutelkė grupę patyrusių tyrinėtojų specialistų. Vokietijos, Rusijos, Lenkijos ir Izraelio archyvuose jie surado duomenų, kad Ramanauskas dalyvavo nacistams žudant taikius gyventojus.

Nustatyti faktai, kad 1941 m. Ramanauskas dalyvavo žudant žydus Merkinėje ir Alytaus apylinkėse.

Melamedas tvirtina, jog jie surado įrodymų, kad Ramanauskas po hitlerininkų įsiveržimo į Lietuvą kartu su grupe savo bendrininkų padėjo naciams šaudyti tarybinius karius. Remiantis Melamedo grupės 1999 metų medžiaga, Izraelio „Žydų, išeivių iš Lietuvos asociacija“ pasiuntė LR generaliniam prokurorui sąrašą kelių tūkstančių lietuvių, reikalaudami ištirti jų nusikaltimus, nes jie bendradarbiavo su naciais ir dalyvavo žydų žudynėse.

Kaip atsakymas 2009 metais pasigirdo grupės Lietuvos Seimo narių raginimas pravesti ikiteisminį tyrimą, bet ne nacių kolaborantų, o Izraelio „Žydų asociacijos...“ ir jos pirmininko, buvusio tarybinio partizano J.Melamedo, „apšmeižusio“ „antitarybinio pasipriešinimo dalyvius“, atžvilgiu.

Holokaustas Lietuvoje / Nuotr.: Serveris „Užsienis“Holokaustas Lietuvoje / Nuotr.: Serveris „Užsienis“

Didelis skandalas įsiplieskė Lietuvoje demaskuojant Joną Noreiką, buvusį Lietuvos kariuomenės kapitoną. 1945 metų gruody jis nutarė apjungti Lietuvos „partizanus“. Noreika ir grupė jo bendraminčių sukūrė Vilniuje taip vadinamą Laikiną Lietuvos pilietinę vyriausybę ir Aukščiausiąją Lietuvos ginkluotų pajėgų vadovybę. Vyriausiuoju šių pajėgų vadu Noreika paskelbė save. Dėl to, kad atrodytų solidžiau, jis sugalvojo sau pseudonimą „generolas Vėtra“. Tačiau kapitonas ir jo bendražygiai Lietuvoje buvo menkai žinomi. O dar jie į visokius postus patys skyrė save. Jų galimybės apjungti Lietuvoje antitarybinį pasipriešinimą buvo minimalios.

Pasireikšti „partizanų“ lyderio vaidmenyje, kaip ir daugeliui jo pirmtakų, Noreikai nepavyko. Jau 1946 metų kovą jis buvo areštuotas ir po metų sušaudytas. Ir vis dėlto dabartinėje Lietuvoje jis gerbiamas kaip vienas iš „partizaninio pasipriešinimo“ lyderių.

Lietuvos prezidento įsaku Noreika po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino didžiuoju kryžiumi, kuris pagal reikšmę yra antrasis karinis Lietuvos apdovanojimas.

Ypač pikantiškai J.Noreikos demaskavimas atrodo todėl, kad tuo užsiėmė jo anūkė Silvija Foti. Remdamasi savo motinos surinkta medžiaga — tai trys tūkstančiai VSK stenogramų puslapių, 77 laiškai senelei, pasaka, kurią Noreika sukūrė Silvijos mamai kalėdamas Študhofo koncentracijos stovykloje, šeimos laiškai apie jo vaikystę bei šimtai laikraščių ir žurnalų straipsnių, — Silvija paruošė knygą „Tiesos ieškant“. Joje ji daro išvadą, kad jos senelis dalyvavo Holokauste. Silvija patyrė šoką, tačiau Lietuvoje jos išvados buvo priimtos gana santūriai. Juk ji amerikietė, todėl persona neliečiama. Tačiau mitas apie nacių kolaborantus kaip kovotojus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę stipriai sušlubavo.

Silvija Foti / Nuotr.: silviafoti.comSilvija Foti / Nuotr.: silviafoti.com

Žinoma, įdomu, kaip Lietuvoje buvo pasielgta su nacių karo nusikaltėliais, kurie buvo perduoti į jos teisėsaugos rankas. Štai ką šia proga pasakė aukščiau paminėtas Efraimas Zurofas: „Lietuva, Latvija ir Estija — vienintelės pasaulio šalys, kuriose ant teisiamųjų suolo nebuvo pasodintas nė vienas taikių gyventojų masinių žudynių dalyvis. Teisminiai tyrimai virto akių dūmimais. Teisiamieji net nepasirodė teismuose. Svarbų teisminį procesą valstybės gynėjai pavertė juokais“.

Įsitikinęs, kad jei šia problema užsiims Rusija, Lietuvai nepavyks išsigelbėti bendrais žodžiais. Atsakyti teks iš esmės. Juk apstu dokumentinių įrodymų, jog Lietuvos „didvyrių, kovojusių už nepriklausomybę“, kurių rankos iki alkūnių suteptos nekaltų aukų krauju, yra daug. Kai kuriuos įrodymus aš priminsiu: „Lietuvos tragedija: 1941–1944 metai. Archyvinių dokumentų apie Lietuvos kolaborantų nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metais rinkinys“ (M., leidykla „Europa“, 2006). A.Diukovas: „Holokausto išvakarėse. Lietuvos aktyvistų frontas ir tarybinės represijos Lietuvoje, 1940–1941 m.“, Holokaustas Lietuvoje: žydų pogromai Vilijampolėje ir masinės žudynės VII forte; Ž.Butkus: „Kruvinoji Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys“.

Straipsnio pradžią galima perskaityti čia.

Статья доступна на других языках:
Обсуждение ()